„Sidabrinės nendrės“ laureatė Birutė Servienė: veda meilė menui ir kultūrai
Kovo 11-ąją Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorei Birutei Servienei įteiktas aukščiausias Šilutės rajono savivaldybės apdovanojimas „Sidabrinė nendrė“. Tai pagarbos ženklas žmonėms ar kolektyvams už ypatingus darbus ir nuopelnus garsinant Šilutės kraštą. Teikimą apdovanoti Birutę Servienę pasirašė 8 rajono kultūros įstaigos, taip pat gauta 13 rekomendacijų iš regiono mokslo, kultūros institucijų, seniūnijų, bendruomenių, ambasadų, LRT ir TV autorių ir kt. Birutė Servienė – Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, Mažosios Lietuvos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Jos vadovaujamas centras specializuojasi ir yra populiarus etninės kultūros, kultūrinio turizmo, jaunimo veiklos populiarinimo veiklose. Svarbiausia savo tyrimų kryptimi pasirinkusi pamario krašto žvejybą, kulinarinį paveldą, gyventojų likimus ir išlikusią autentiką.
Kita Birutės Servienės laisvalaikio veikla – karpiniai. Jos, dar vaikystėje pradėjusios karpyti, darbuose vyrauja pamario krašto gamtos, prūsiškų ženklų, stilizuotų religinių švenčių motyvai. Ryškiausias jos darbas – „Protėvių krikštai“, publikuotas Lietuvos karpinių kataloge.
Gerbiamoji Birute, pelnėte aukščiausią Šilutės rajono savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinę nendrę“. Ar tikėjotės, kad šis garbingas rajono apdovanojimas bus įteiktas būtent Jums?
Pirmiausia man buvo staigmena, kad šiam apdovanojimui buvo pateikta mano kandidatūra ir kad tam siūlymui pritarė ir tautodailininkai, ir televizijos prodiuseriai, ir bendruomenė, ir daugelis kitų garbingų asmenų. Niekada nedirbau dėl to, kad gaučiau premiją. Kai darbas mėgstamas, jį visada nuoširdžiai atlieki, nelaukdamas jokio įvertinimo.
Šiek tiek plačiau pristatykite savo vadovaujamą Salos etnokultūros ir informacijos centrą.
Šis centras atlieka dvi funkcijas: kultūrinę-meninę, etninę ir kultūrinio turizmo veiklą.
Centras įsikūręs Rusnės saloje, kurioje apsilanko daug turistų. Centro darbuotojai vedame ekskursijas lietuvių, jeigu yra poreikis, ir užsienio kalbomis. Į Pamario kraštą atvykstančioms turistų grupėms padedame suplanuoti ekskursijas nuo pasiplaukiojimų laivais, apsigyvenimo iki edukacinių programų.
Kaip etnokultūros centras dar kuruojame kultūrinę veiklą Juknaičiuose ir Usėnuose. Usėnuose dirba etnografė Jūratė Daugalienė. Ji vadovauja etnografiniam mėgėjų teatrui, kuris dalyvavo Lietuvos šimtmečiui skirtoje dainų šventėje „Vardan tos…“ Šiemet ji pateikė naują idėją, susijusią su lėlėmis. Tikimės, kad tai bus nepakartojamas reginys. Juk neatsitiktinai Šilutės rajono savivaldybė skyrė lėšų šiai programai įgyvendinti.
Juknaičiuose dirba puikus kultūrinės veiklos vadybininkas Vygantas Stoškus. Jis yra subūręs garsią kantri muzikos grupę „Karčiama“, kuri organizuoja „Rusnės festivalį“, dalyvauja kantri festivaliuose Lietuvoje, ne vieną kartą koncertavo LTR muzikinėje laidoje „Duokim garo“.
Didžiuojuosi mūsų krašto stipriomis kaimo bendruomenėmis. Jos organizuoja daug renginių, puoselėjančių krašto kultūrą, tradicijas. Jos yra ir naujų idėjų iniciatorės.
Kada ir kaip pati atsidūrėte kultūroje?
Oi, jau labai seniai. Eina keturiolikti metai, kai dirbu Rusnėje. Į šią veiklą atvedė pomėgis menui ir kultūrai. Nežinau, iš kur tas pomėgis. Gal iš tėvų?.. Niekada to nesu analizavusi. 1995 metais pradėjau dirbti Šilutės muziejuje. Ten dirbau dešimt metų. Didžiausia motyvacija dirbti ir kurti buvo ir yra meilė Pamario kraštui ir to krašto žmonėms. Dirbdama Šilutės muziejuje kartu su leidėju Kęstučiu Demerecku išleidau leidinį „Žvejyba pamaryje XVI–XX amžiuje“. Šilutės muziejuje yra praleisti patys gražiausi mano, kaip brandaus žmogaus ir istorijos saugotojo, metai. Prieš tai šiek tiek dirbau mokykloje.
O kaip atsiradote Rusnėje?
Perskaičiau skelbimą spaudoje, kad rengiamas konkursas Salos etnokultūros ir informacijos centro direktoriaus pareigoms užimti ir nusprendžiau sudalyvauti. Dalyvauti ne tam, kad su kažkuo konkuruočiau dėl materialinių dalykų. Muziejininkų ir mokslininkų darbas šiandien Lietuvoje tikriausiai yra vienas mažiausiai apmokamas. Tai buvo mano sielai artimas darbas. Šilutės muziejuje buvau dirbusi etnografe, paskui – direktorės pavaduotoja ir vyriausiąja fondų saugotoja. Tad turima patirtis, širdžiai artima veikla ir paskatino mane dalyvauti konkurse. Taip 2005 metais atsiradau Rusnėje.
Tai Jūs Salos centrą ir kūrėte?
Centras jau buvo įkurtas 2002 metais. Jo iniciatorius ir pirmasis vadovas buvo laivadirbys Simas Knapkis. Jis dirbdamas centre, atkūrė dvi autentiškas burvaltes. Jo pomėgis išaugo į didelę ir labai svarbią veiklą.
Labai džiaugiuosi, kad atsiradau Rusnėje. Žinoma, vienas žmogus nieko daug nenuveiktumei, jei ne suburtas darbštus kolektyvas, kuriuo visada didžiuojuosi. Centre dirba profesionalūs kultūros specialistai. O svarbiausia, kad Rusnėje yra susikūrusi stipri bendruomenė, o bendruomenės balsas yra svarbus, kartais ir lemiamas. Bendruomenė yra visi salos žmonės. Ir, ačiū Dievui, kad žmonės sugrįžta prie kultūros ir prie renginių. Jie noriai dalyvauja koncertuose, Kalendorinėse šventėse ir kituose renginiuose.
Aktyvios ir kitos rajono bendruomenės, su kuriomis dirba centro specialistai. Prieš kelias dienas kartu su Juknaičių bendruomenės nare buvome Klaipėdoje, parodoje. Parengėme juknaitiškio medžio drožėjo dokumentus tautodailininko vardui gauti. Tai medinių kaukių drožėjas – Stanislovas Meškauskas. Žmogus gimęs 1957 metais. Pirmą kartą kaukių parodoje dalyvavo 1988 metais. Jo darbai buvo eksponuoti Plateliuose, Kelmėje, kitose vietovėse. Kai paklausiau, ar jis turi tautodailininko vardą, žmogus atsakė, kad jokio vardo jis neturi. Tokie žmonės labai kuklūs. Suskaičiavome, kad jis yra surengęs daugiau negu septynias personalines savo darbų parodas, ko reikia, norint gauti tautodailininko vardą, surengėme dokumentus ir jo personalinės parodos atidarymo metu Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus pirmininkė Vida Šmitienė medžio įteikė jam Lietuvos tautodailininkų sąjungos pažymėjimą. Mano manymu, centro veikla yra ne tik renginiai, bet ir rūpinimasis, kad puoselėjantys kultūrą, kuriantys žmonės būtų įvertinti.
Svarbus centro veiklos baras – tautinio paveldo puoselėjimas. Išstudijavome, kokių reikia dokumentų, kad gaminys būtų pripažintas tautiniu paveldu ir padedame žmogui šį pripažinimą pelnyti. Tautinio paveldo sertifikatas suteiktas ir rusniškių žuvienei, ir karšto rūkymo žuviai, ir liejamoms žvakėms. Aurelija Jakštaitė iš Šyšos kaimo, 2015 m. pasiekė Lietuvos rekordą –rankiniu būdu nuliejo aukščiausią (2,29 m. aukščio, 7,1 kg.) vaškinę žvakę, agentūra „FACTUM“ prie Lietuvos kultūros fondo jai įteikė diplomą. Kartu dirbant galima labai daug nuveikti.
Jūs pati esate tautodailininkė. Papasakokite apie savo kūrybą?
Man prie širdies – grafika ir karpymas. Kiek save prisimenu, man kūryba buvo nusipiešto piešinio iškirpimas. Tam pasirinkimui įtakos turėjo ir tai, kad karpymui nereikia didelių erdvių. Buvo laikas, kai gyvenome dviejų pereinamų kambarių butelyje. Jei būčiau užsiėmusi tapyba, molbertas būtų užėmęs nemažai vietos. Be to, ir dažų kvapas. O karpymui papildomos vietos nereikia. Jis nekenkia aplinkai. Sumigdau vaikus, sėdu prie arbatinio stalelio, išsipiešiu ir karpau. Kol vaikai miega piešinį iškarpau, įdedu tarp dviejų vatmano lapų ir paspaudžiu po kilimu. Nors vaikai viską suranda, bet nė vieno karpinio jie nesugadino.
Ir kada ryžotės ištraukti karpinius iš po kilimo?
Vieną kartą į svečius atėjo Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. O po kilimu jau buvo nemaža krūvelė, tad ji ir klausia: koks čia pas tave, Birute, kalnelis? Sakau, laisvesnio laiko radusi pakarpau, čia ir dedu tuos karpinius. Roza paprašė parodyti. Visą kambarį tada karpiniais nuklojome. Nežinau, iš kur tas mano potraukis dideliems karpiniams. Tuomet Roza ir prikalbino surengti karpinių parodą. Tai buvo 1995 ar 1996 metai.
Tai pirmoji paroda buvo iš po kilimo?
Galima ją taip ir pavadinti. Buvau tokia kukli, kad net į parodos atidarymą nenuėjau, nes man atrodė, kad tai toks menkniekis. Man kurti karpinius labai lengvai sekėsi, todėl atrodė, kad tai per lengva, kad būtų kokia vertybė. Man atrodė – tapyba, akvarelė: čia tai vertybė.
Pasirodo, anuomet parodą filmavo Šilutės kabelinė televizija. Tada dirbau dar mokykloje. Gatvėje sutikti pažįstami sako: matėme per televiziją, kokią gražią parodą surengėte. O man nejauku ir gėda. Nežinau, kodėl, bet ilgą laiką savo karpinių gėdijausi. Atmintin iškyla vienas nuotykis. Gavome Šilutėje butą. Tais laikais kažką gauti nusipirkti buvo beveik neįmanoma, o namuose norėjosi kurti gražią aplinką. Iš popieriaus išsikarpiau užuolaidėles ir jas pakabinau virtuvės languose. Vieną dieną tvarkantis namuose, suskambo durų skambutis. Atidarau. Stovi man nepažįstama moteris. Sako: nepykite, kokios gražios ir nematytos jūsų langų užuolaidos kabo? Kiek einu pro šalį, tiek sustoju ir grožiuosi. Moteris pasigrožėjo ir išėjo. Vėliau permąsčiau ir naujai įvertinau savo pomėgį. Juk karpė ir literatūrinės pasakos tėvas Kristianas Andersenas, palikęs daug karpinių. Jis pasakos personažus nusipiešdavo ir iškarpydavo. Karpė ir daktaras Jonas Basanavičius. Anksčiau karpinius kurdavo dažniausiai vyrai. Tad džiaugiuosi, kad šiandien karpo ir moterys. Atradus ir sužinojus, kas anksčiau užsiėmė karpymu, ir man pačiai atsivėrė suvokimas, kad karpymas nėra prastesnis menas. Tik gal jis nėra toks ilgalaikis, koks yra tapyba. Matomai, ankstesnieji mano pačios potyriai, dabar skatina atrasti kuriančius žmones ir juos padrąsinti?..
O gal tą gėdos jausmą iššaukdavo tam tikras visuomenėje buvęs meno skirstymas? Juk jūsų vaikystės ir jaunystės metais vienas menas buvo vertinamas labiau, kitas – mažiau, trečias – visiškai menu nebuvo įvardijamas?
Aš turiu atsakymą į šį klausimą. Gimsta vaikas Amerikoje, jam nuo mažens diegiamas aukščiausio lygio pasitikėjimas: žinai, ir tu gali būti prezidentu. Pas mus tais laikais, kai aš augau, žmogaus asmenybė visą laiką buvo žlugdoma. Iniciatyvūs būdavo lengvai apkaltinami garbėtroškomis, egoistais. Pagaliau tada žmonės turėjo skirtingas galimybes, vieni galėjo nusipirkti geresnius produktus, drabužius, nes dirbo tam tikrose vietose, kiti turėjo tenkintis tuo, kas gulėjo parduotuvių lentynose.
Šiandien su pasididžiavimu ir nuoširdžiai dėkoju Dievuliui, kad jis duoda stiprybės, sveikatos man ir mano rankoms. Juk jei kas joms nutiktų, mano menas baigtųsi. Žirklutės ir popierius, graži, bet kartu trapi dermė…
O ką Jums reiškia pati Rusnė?
Aš, Rusnės marti. Baigusi mokslus, atvažiavau čia dirbti. Rusnėje sutikau savo žmogų, su juo sukūrėme šeimą. Vyras yra baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją, dirbo Šilutėje, o važinėti iš Rusnės į Šilutę nėra labai paprasta. Neretai sutrukdo potvyniai. Kaip jaunas specialistas jis gavo butą Šilutėje. Tačiau po kurio laiko aš, Rusnę iškeitusi į Šilutę, vėl sugrįžau darbuotis saloje. Juk neatsitiktinai sakoma, kad žmogaus gyvenime yra dieviškas ratas, kuris sugrąžina mus į tas vietas, kuriose buvome laimingi, kuriose suradome savo meilę ir susiformavome kaip asmenybės. Žinau, kad tai paskutinė mano darbovietė, kuriai stengiuosi atiduoti savo žinias.
Ir, be abejo, mane žavi nuoširdūs, susitelkę Rusnės žmonės, anuomet suvažiavę iš įvairių Lietuvos vietovių, nes jie neturėjo pasirinkimo: Rusnė arba Sibiras. Todėl savo veiklos planuose esame nusimatę pakalbinti ir užrašyti prisiminimus žmonių, kurie atsikėlė į salą po karo. Man būdavo skaudu girdėti, šiuos žmones vadinant ne vietiniais arba atėjūnais. Kalbinant – sužinome šeimų likimus, jų pasirinkimus ir gyvenimą saloje, kol nebuvo pastatyto (1974 m.) tilto. Įdomūs šių žmonių prisiminimai apie persikėlimus per Atmatos upę, keltais. Žmonės savo turėtus namus paliko su ašaromis akyse, su ilgesiu… Išėjo nežinodami, kas jų laukia Mažojoje Lietuvoje. Tačiau ši tremtis buvo geriau negu Sibiras.
O pati iš kurių vietų kilusi?
Iš netoli Vilkyškių esančio Barzūnų kaimo. Tėvelis ilsisi Vilkyškių kapinėse. Nors nemažai giminių palaidota Tauragėje, bet tokia buvo tėvelio valia, kad važiuodami pro šalį jam pamojuotume. Tad keliaudama panemunėm, grožiuosi gamta, gyvenvietėm, o pravažiuodama gimtuosius Vilkyškius, visada pamoju tėčiui ir padėkoju už gyvenimo pamokas.
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
