Sigitas Mičiulis: dirbame ir gyvename dėl Lietuvos, o ne iš Lietuvos

„Žmogaus gyvenimas susideda iš septynmečių. Pirmieji trys septynmečiai nulemia žmogaus charakterį, įpročius, pasaulėžiūrą. Pirmame septynmetyje didžiausią įtaką vaikui padaro mama, antrame – mokykla.  Trečiame – brendimo – septynmetyje didžiausią įtaką daro gatvė ir tėvas. Perkopęs 21 metus žmogus jau yra pasirengęs savarankiškiems sprendimams. Atvirai pasakysiu, kai kviečiau Dovydą Kaminską sugrįžti į Tauragę, nelabai tikėjau, kad jis paliks gerai apmokamą darbą Danijoje. Džiaugiuosi, kad jis tokį sprendimą priėmė ir grįžo. Džiaugiuosi jaunimu, kurį Dovydas patraukė dirbdamas savivaldybėje. Dalis to jaunimo šiemet pirmą kartą balsavo, pirmą kartą, būdami stebėtojais, pamatė, kas vyksta. Lietuva turi labai gražią ateitį. Ji auga, gražėja, joje gimsta naujos idėjos ir tikiu, kad Dovydas bus puikus meras“, –  apie naujai išrinktą Tauragės rajono merą Dovydą Kaminską, jauniausią merą Lietuvoje, kalba dabartinis rajono meras Sigitas Mičiulis, alfa.lt apklausoje pelnęs 2018 m. Lietuvos geriausio mero titulą.

Gerb. Sigitai, esate vienas tų merų, kuris pats ėmėsi auginti pamainą. Jauną vaikiną prikalbinate iš užsienio grįžti į Tauragę, įdarbinate savo patarėju ir taip iki rinkimų vedate savivaldos labirintais. Dabar prisipažinkite, ar nuo pat pradžių buvo kryptingas mero auginimas, ar taip siekėte į savivaldybės veiklą pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių?

Gyvenimas bėga žymiai greičiau negu tai pajunta žmonės. Keičiasi darbo įrankiai, technologijos, o lėčiausiai keičiasi žmonių mąstymas.  Akmens amžius pasibaigė ne todėl, kad dingo akmenys, bet todėl, kad buvo sukurti nauji darbo įrankiai, atsirado naujos technologijos, turėjusios įtakos žmogaus mąstymo pokyčiams. Visais laikais visur visas reformas darė jaunimas. Juk prieš šimtą metų grupė iniciatyvių žmonių įkūrė Lietuvos valstybę. Jie kūrė ją be jokio startinio kapitalo, be mokyklų, vadovaudamiesi savo pasišventimu. Dalis jų buvo sugrįžę iš užsienio, kur buvo įgiję išsilavinimą, pelnę tose šalyse pripažinimą. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą pasirašiusių žmonių amžiaus vidurkis buvo  keturiasdešimt keturi metai, įskaičiuojant Joną Basanavičių, kuriam buvo 67 metai.

Dovydas Kaminskas iš užsienio grįžo būdamas 26 metų, o šiais metais įkopė į ketvirtą dešimtį. Taigi yra pačiame jėgų žydėjime. Džiaugiuosi, kad jis ir kiti jauni žmonės greitai įsiliejo į mero komandą ir nuoširdžiai dirbo Tauragės labui.

Beje, šios kadencijos mero komandoje dirbo penki iš Vakarų grįžę žmonės.

Ir kokios Dovydo savybės, išryškėjusios jam dirbant mero patarėju, labiausiai tinka šioms pareigoms, į kurias Tauragės gyventojai jį išrinko?

Visa mūsų komanda vadovaujamės signataro Jono Vileišio ir jo brolių devizu: „Dirbkime ir gyvenkime dėl Lietuvos, o ne iš Lietuvos“. Tą savybę matau ir Dovydo asmenyje.

Dovydas labai daug dėmesio skyrė darbui su išvykusiais tauragiškiais. Kuo Tauragei svarbus šis baras?

Prieš ketverius metus iškėliau idėją, kad reikia palaikyti ryšį su išvykusiais iš Tauragės rajono žmonėmis. Turėjome šiokią tokią žmonių, gyvenančių tiek kitose Lietuvos vietose, tiek užsienyje, duomenų bazę. Nelabai tikėjau, kad jie grįš į Tauragę, bet norėjau, kad savivaldybė su jais palaikytų ryšį, vyliausi, kad jie galbūt padės surasti investuotojų, galbūt pasidalins savo pastebėjimais, ką ne taip darome ir galbūt patars, ką savivaldybės veikloje reikėtų keisti.

Prieš dvejus metus šios iniciatyvos ėmėsi Dovydas. Jis labai rimtai šia veikla užsiėmė, ir  pirmasis Lietuvoje ėmėsi projekto „Globali Lietuva“ – įkūrė „Globali Tauragė“. Dėl to sulaukėme nemažai kritikos iš kai kurių politikų. Nepaisant to, projektas įgijo vis didesnį pagreitį ir šiuo metu mes jau turime trylika garbės ambasadorių įvairiose šalyse. Mūsų pavyzdžiu jau pasekė, atrodo, penkiolika Lietuvos savivaldybių.

Bendradarbiavimo su tauragiškių diaspora nauda akivaizdi. Konkretus pavyzdys. Pernai viena Tauragės ambasadorė, sužinojusi, kad mes steigiame „Pažangos premiją“ didžiausią pažangą padariusiems mokiniams, į fondą, kurį sudaro 25 tūkst. eurų, iš kurių 10 tūkst. eurų skiria savivaldybė, o likusią dalį suneša rotariečiai ir kiti rėmėjai, skyrė tiek lėšų, kiek lėšų skyrė visa Lietuvos Rotary apygarda.

Kitas pavyzdys. Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė prieš Kalėdas nupirko šimtą vardinių dovanų Lietuvos šimtmečio proga socialiai remtinų šeimų vaikams.

Dovydas organizuoja susitikimus su tauragiškiais, grįžusiais iš vakarų į namus pailsėti per Kalėdas, Velykas, Tauragės dienas.

O ar pastebite išvykusiųjų domėjimąsi Tauragės rajonu?

Jie labai domisi, seka, kas vyksta Tauragės rajone ir džiaugiasi pasiekimais. Kiek teko bendrauti su išvykusiaisiais, jie visi labai geranoriškai nusiteikę Lietuvos ir Tauragės atžvilgiu.

Pokalbio pradžioje sakėte, kad prieš praėjusius rinkimus sutikote dalyvauti tiesioginiuose rinkimuose tik vienai kadencija, tad kuo ypatingas Jums buvo darbo savivaldybėje laikas? Kokie didžiausi džiaugsmai ir kokius iššūkius atėjus iš verslo teko įveikti?

Savivaldybėje yra visai kitaip negu versle ar šeimoje, kur viskas orientuota į rezultatą. Savivaldybė yra apipinta gausybe įstatymų. Neretai tie įstatymai vienas kitam prieštarauja. Baimindamiesi kažko nepažeisti, savivaldybėje dirbantys žmonės bijo prisiimti asmeninę atsakomybę. Todėl sprendžiant klausimus labai dažnai įsiveliama į ilgas procedūras, trunkančias metus ir daugiau, kol pasidaro visiškai nebeaišku, koks buvo pirminis tikslas. Esama savivaldos situacija veiklą labiau orientuoja į procesą, o ne į rezultatą. Džiaugiuosi, kad dėka komandos, su kuria dirbau, pavyko pasiekti gerų rezultatų. Ir opozicija, tvirtinusi, kad vieno ar kito dalyko nepadarysime, nes neįmanoma padaryti, šiek tiek buvo užgavusi ambicijas, kas dar labiau motyvavo siekti tikslo. Kai žmogus siekia maksimumo, jis minimumą visada pasiekia, o kai nori pasiekti maksimumo, reikia siekti neįmanomo. Jei tikslas kilnus, nekenkiantis visuomenei, gamtai, valstybei, jo ir reikia siekti darant viską, kad jis būtų pasiektas.

Vienas didžiausių Jūsų siekių buvo kurti ekologiškai švarią Tauragę ir šioje srityje nemažai nuveikta. Kokiais darbais dar džiaugiatės?

Didelį dėmesį skyrėme investicijoms, kuriančioms darbo vietas. Labai gerbiame mokesčius mokančius žmones ir dalį jų sumokėtų mokesčių atiduodame jiems patiems per suteikiamas galimybes kultūringai ir prasmingai praleisti laisvą laiką. Tai ir mūsų šventės, per kurias į nemokamus koncertus susirenka 10–15 tūkst. žmonių, ir nemokami atrakcionai vaikams. Atidarėme bendruomenės namus. Iš savivaldybės lėšų statome baseiną, įrengėme keturiolika lauko žaidimo aikštelių ir keturis kietmedžio sportinius parketus. Visose mokyklose įrengti dušai. Seniūnijų socialiniams projektams skyrėme ne procentais, bet kartais didesnį finansavimą. Džiaugiamės visais atliktais darbais. Galbūt ne visi juos mato, bet, manau, praeis šiek tiek laiko ir tų darbų nauda bus akivaizdi. Dabar projektuojame areną aštuonioms sporto šakoms.

Didžiausias proveržis įvyko 2017 metais, kai mokesčių mokėtojai sumokėjo 45 proc. didesnius keturis pagrindinius – pridėtinės vertės, akcizo, pelno ir gyventojų pajamų mokesčius. 2018 metais gyventojų pajamų mokesčio planas buvo padidintas 15 procentų ir buvo įvykdytas.

Pokyčių svarbą rodo ir nekilnojamojo turto kainos, pasiekusios didmiesčio nekilnojamojo turo pardavimo ir nuomos kainas. Pastaruoju metu tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje juntamas žmogiškųjų išteklių trūkumas.

O ko labiausiai pasigedote iš centrinės valdžios?

Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų vykdoma reali regioninė politika, savivaldybė būtų skatinama už pasiektus ir viršytus planus, būtų peržiūrimi socialinės politikos prioritetai, didesnis dėmesys skiriamas vaikams, augantiems šeimose su nepritekliais.  Didesnis dėmesys turi būti skirtas švietimui. Aišku, tai ilgas procesas, priklausantis nuo Seimo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, mokytojų, tėvelių, pačių vaikų, o taip pat ir nuo savivaldybės. Tauragės rajono savivaldybė kelis žingsnius žengėme. Įsteigta pažangos premija. Šiais merais jos fondas padidintas iki 28 tūkst. eurų. Skatinami visi gerai ir didžiausią pažangą padarę mokiniai. Mokytojai pabrėžė, kad per metus mokyklose sumažėjo patyčių ir tam įtakos turėjo ši premija. Visiems pradinukams mokslo metų pradžioje savivaldybė įteikė mokymo priemonių rinkinius. Šiemet norime rinkinius įteikti ir ikimokyklinukams. Mokinių maitinimą papildėme vietinių ūkininkų išaugintais vaisiais ir daržovėmis. Pradėjome įgyvendinti mokytojų skatinimo ir prestižo didinimo programą. Yra numatyta nemažai ir įvairių mokytojų skatinimo priemonių. Tačiau savivaldybė negali įveikti visų švietime esančių problemų, nes šioje srityje savivaldybės galimybės labai ribotos.

Kuo darbo savivaldybėje laikas buvo svarbus Jums pačiam?

Praplėčiau savo akiratį, nes dirbdamas meru sutikau labai įvairių žmonių. Kartu tai buvo ir atradimų metas. Džiugu, kad ministerijose dirba daug jaunų žmonių, kad nemažai daliai ministerijų vadovauja jauni žmonės. Tačiau liūdina, kad dar daug seno mąstymo žmonių, kad viršūnės ne visada žino, ką daro apačios. Priėmėme sprendimą parduoti savivaldybės turtą, nes mūsų tikslas sudaryti vienodas konkurencines sąlygas verslui ir atsisakyti tų veiklų, kurias gali atlikti verslas. Sprendimą priėmėme prieš trejus metus, atlikome eilę privalomų biurokratinių procedūrų savivaldybėje, bet septynis mėnesius laukėme turto banko ir Vyriausybės sprendimo leisti parduoti. Teko kalbėtis ne su vienu ministru, premjero patarėju.  Po pokalbio reikalai kiek pajudėdavo, bet vėl užstrigdavo. Dabar laukiame Lietuvos banko sprendimo, kad laimėtojas galėtų sumokėti savivaldybei pinigus, nors konkursas vyko praėjusiais metais. Kai procedūros trunka trejus metus ir dar nesibaigia, kitų iniciatyvų nebesinori net imtis.

Netrukus perduosite mero regalijas Dovydui, o kokie paties planai?

Taip jau yra, kad Darbo kodeksas negalioja merams. Jiems viršvalandžiai neskaičiuojami, nors ir darbo diena, ir darbo savaitė trunka žymiai ilgiau negu nurodoma buhalteriniuose dokumentuose. Ne vienas Lietuvos meras per mėnesį viršvalandžių dirba daugiau, nei kitiems darbo kodeksas leidžia per metus. Tad perdavęs mero regalijas pasistengsiu pailsėti. Turiu šešis anūkus. Reikia jais pasidžiaugti. O Prahoje gyvenančio sūnaus vaikus ypatingai retai galėdavau aplankyti. Pailsėjęs nuspręsiu, kuo užsiimti.

Tai, kad nebebūsiu meru, nereiškia, kad traukiuosi iš savivaldybės veiklos. Esu išrinktas į rajono tarybą ir tikiuosi, kad galėsime tęsti pradėtus darbus.