Simona Rimkutė: „Jei darai tai, kas patinka, įgauni tarsi antrą kvėpavimą viskam“
Laiminga, žavi ir su šypsena veide. Tokia ji – plungiškė Simona Rimkutė. Savanoriauti vaikų paramos ir labdaros fondo „Dienvidis“ vaikų dienos centre studijų metu pradėjusi mergina šiandien oficiali centro socialinė darbuotoja. Su Simona kalbės apie jos kelią savanorystės link ir apie šiandieninį merginos darbą.
Tik pradėjus kalbėti su savanoriais, pirmiausia norisi sužinoti, kokia buvo savanorystės pradžia. Tad ir Simonos paklausiau, kaip ji susipažino su savanoryste, kada ir kodėl nusprendė jungtis į savanorių gretas?
Pradėjus studijuoti Klaipėdos universitete, gerb. dėstytoja I. Dirgėlienė supažindino mus su daugybe institucijų, kuriose galima savanoriauti, tačiau, kai gražią pavasario dieną atėjau į vaikų dienos centrą ,,Dienvidis“, supratau, kad nebenoriu iš čia išeiti. Jei tą dieną nebūčiau ten užsukusi, ko gero vis dar tebejausčiau savirealizacijos trūkumą. Tai nutiko antrame kurse, kai jau turėjau aiškų suvokimą, kad specialybė, kurią studijuoju yra vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime ir savanorystė mane tik dar labiau sustiprins. Vaikų dienos centrą pasirinkau ne atsitiktinai. Nuo pat mažumės svajojau apie darbą su vaikais, tad drąsiai galiu teigti, kad svajonės turi savybę išsipildyti. Savo laiką pasirinkau paskirti būtent šiai institucijai ir laikas parodė, kad tikrai „neprašoviau“.
Ar ši veikla išpildė tavo lūkesčius? O gal prieš pradėdama savanoriauti šią veiklą įsivaizdavai kiek kitaip?
Tikrai žinau, kad savanorystės įtaka mano gyvenime yra tik teigiama. Juolab, kad ,,Dienvidyje‘‘ visada turėjau puikų pavyzdį, o dabar ir nuostabią kolegę. Sutikau žmogų, apdovanotą mielu būdu ir atradau tai, ko ieškojau. Niekada nebuvo nejaukių akimirkų, kurios priverstų atsisakyti eiti tuo keliu, kurį pasirinkau. Ir viskas, kas nutinka – tai tik gyvenimiškos pamokos.
Kadangi savanorystės patirties turi nemažai, prisimink jos pradžią. Kokia veikla užsiimdavai? Kas kėlė džiaugsmą?
Norėjau lėkti, veikti, svajoti ir tas svajones realizuoti, o vakare nusišypsoti ir pasidžiaugti už dar vieną prasmingą dieną, kuri praėjo ne veltui. Džiaugiuosi, kad suvokiau, jog mano laimė – tai norėjimas padėti vaikučiams paprasčiausiu apkabinimu ar nuoširdžiu pokalbiu. Kai tik galėdavau, aplankydavau vaikus ir leisdavau su jais popietę. Kiekvienoje dienoje vis ieškodavau spalvų, kuriomis galėčiau nuspalvinti vaikų pasaulį. Įvairios organizuojamos išvykos, iš anksto pasiruošti žaidimai, lėkimas į kiemą džiaugtis įvairiais metų laikais, švenčių organizavimas, nuolatinis buvimas su vaikais buvo didelė patirtis ir mano gyvenime. Kiekvienas vaikas čia kaip gėlė, kuriai švelnumas ir rūpestis – paskata augti. Tad vaikui kasdieninis švelnumas, rūpestis, apkabinimas yra paskata ir tobulėti.
Smagu žiūrėti į žmogų, kuriam jo atliekama veikla teikia tiek daug džiaugsmo. Simona linkusi prisiminti ne sunkias akimirkas, o tai, kad ši veikla padėjo išsiugdyti ir tam tikras savybes.
Savanorystė – skirta žmonėms, kurie pasiruošę priimti betkokius gyvenimo iššūkius. Pradėdama savanoriauti įsipareigojau ne tik sau, tačiau ir vaikams, darbuotojams. Tai nėra tik turiningas laiko praleidimas. Tai yra darbas su savimi ir su tave supančia aplinka. Suformuoji naujus įgūdžius, mokaisi reikšti emocijas, pasitikėti kitais, ugdaisi saugumo jausmą, mokaisi gilintis į kitą. Taip savanorystė man tapo ne tik profesijos tobulinimu ar prasmingu laiko leidimu. Ji pradėjo formuoti mane iš naujo. Manau, kad tie, kurie pasigenda bendravimo įgūdžių, galėtų pabandyti jų įgyti pas ypatingus vaikus, kurie mane jau išmokė to, ko negalėjau gauti niekur kitur.
Keliaudama prisiminimų keliu Simona neslepia, kad buvo laikas, kada užteko tik studijuoti ir studentauti. Tačiau pradėjus savanoriauti, laiko užteko viskam.
Jei darai tai, kas patinka, įgauni tarsi antrą kvėpavimą viskam. Pradėjusi savanoriauti išmokau planuoti laiką, sugebėjau ir mokytis, ir dirbti, ir savanoriauti. Iki šiol nenustoju džiaugtis tuo, kad suvokiau, jog kuo daugiau darai, tuo labiau viskas pavyksta. Viską spėdavau padaryti greičiau nei turėdama daugiau laisvų valandų. Kažkokiu, man nesuvokiamu, būdu savanorystė pakraudavo energijos ir apdovanodavo džiaugsmu.
Žinau, kad šiandien savanorystės etapas baigtas. Dabar gali pasidžiaugti oficialiu centro darbuotojos statusu. Kaip tai įvyko? Gal tapimas darbuotoju – aukštesnė savanorystės pakopa?
Vaikų dienos centras ,,Dienvidis“ man visada buvo vienas iš geriausių atradimų. Minėjau, kad savanorystės metu mačiau puikų pavyzdį ir nuoširdų žmogų, atsidavusį darbui, vaikams. Matyt, puikiai viena kitą supratome, tad gavau pasiūlymą tapti oficialia socialine darbuotoja. Dabar neįsivaizduoju savęs kitur.
Ar pasikeitė kažkas nuo to laiko, kai buvai savanorė iki dabar? Kokia tavo veikla dabar?
Dienvidyje mes viena didelė šeima. Prisiliečiau prie kiekvieno vaiko gyvenimo istorijos. Čia mes kartu su jais išgyvename kiekvieną vaiko dieną, o dienų būna visokių. Nėra paruošto šablono, kas pasikeitė, tiesiog visi vaikai man labai svarbūs. Įdomu, kaip jie praleido savaitgalį, kaip miegojo, kaip jaučiasi. Viskas susideda iš mažyčių smulkmenų, kurios man labai svarbios. Vaikai mane labai daug ko išmokė. Esame draugai, kurie nebijo vienas kitam kažko pasakyti, nebijo suklysti.
Vaikų dienos centrą lanko 27 vaikai. Kiekviena mūsų diena skirtinga. Ruošiame namų darbus, žaidžiame, organizuojame šventes ir dalyvaujame įvairiuose užsiėmimuose. Ugdome pagrindinius socialinius įgūdžius: bendravimo, maisto ruošos, tvarkymosi, higienos. Kiekvienais metais įsijungiame į maisto banko akciją. Kaip tik ji jau ne už kalnų, tad pradėsime po truputėlį ruoštis. Kartu dirbame ir su vaiko šeima, konsultuojame, teikiame paramą maisto produktais.
Baigiant pokalbį, norisi paklausti, ką galėtum palinkėti kitiems savanoriams, užsiimantiems panašia veikla, su kuria teko susidurti ir tau?
A. Marcinkevičius sakė: „Gerumui ribų nėra, tegul visi geri keliai, kuriuos jūs tiesiate, sugrįžta į jus“. Visiems savanoriams linkiu eiti pirmyn ir tik pirmyn. Ieškokite savęs ir viską, ką darote, darykite nuoširdžiai ir su šypsena veiduose.
