Šimtus avių ir ožkų auginantys ūkininkai: šie sūriai vis populiaresni

Molėtų rajone šalia Inturkės kaimo įsikūręs Giedriaus ir Birutės Prakapavičių ūkis traukia akį. Laukuose ganosi šimtai avių ir ožkų, o šeimininkai iš jų pieno spaudžia skaniausius sūrius, gamina jogurtus. Kaip sako Giedrius Prakapavičius, šiuo metu mėsinių avių ir ožkų jie nebelaiko, nes keleri metai skerdykloje jį paveikė – dabar vyras mėsos net pats nebevalgo.

„Žmogus, kuris nori ką nors daryti, tą ir daro, jeigu nenori – tai ir nedaro“, – paklaustas, kaip prasidėjo jų ūkio istorija, pečiais gūžteli Giedrius. O žmona jį papildo: „Niekada sūrio negamins tas, kuris jo nevalgo. Vienam smirdi, kitam dar kažkas. Man tie kvapai patinka. Kol negaminome, net iš užsienio veždavomės sūrius, nes čia negaudavome nusipirkti tokių, kokių norime. O buvo avys, tai pradėjome galvoti, kodėl šalia mėsinių neatsiradus pieninėms.“

Pieno duoda 5–7 mėnesius

Pieninės avys ir ožkos Lietuvoje nėra naujiena, tačiau ir itin daug tokių ūkių nerasite. Avis, kaip pasakoja Giedrius, duoda pieno kokius 5 mėnesius per metus, o ožka – 7. „Tiek ir mes dirbame, o paskui atostogos, poilsiaujame“, – šypteli ekologiško ūkio šeimininkas, nors net ir miesto žmogui visiškai aišku, kad jokiu poilsiu tuos kitus mėnesius ūkyje net nekvepia. Juk gyvulius reikia visus metus prižiūrėti, šerti ir girdyti.

Melžiamų avių Prakapavičiai šiuo metu turi apie 270, ožkų – 130. Dar pernykštės avys, šiemečiai jaunikliai. „Sumažinome ūkį perpus, turėjome dar daugiau, nes turėjome mėsinių avių, skerdyklą. Dabar mes orientuojamės į kokybę, didesnę pridėtinę vertę, nes mėsa yra tik žaliava, o sūris – jau produktas“, – pasakojo Giedrius.

Birutė Prakapavičienė pati gamina sūrius, nors tikina niekada pienininkystės nestudijavusi. Tačiau daug apie tai skaitė, domėjosi, tad dabar jos gaminiai jau kalba už ją pačią – sūriai labai skanūs, žinoma, jeigu mėgsti gaminius iš ožkų ir avių pieno. Ožkų pieno sūriai išsiskiria specifiniu skoniu, avių – įprastesnis.

„Visą pieną, kurį primelžiame ūkyje, patys ir perdirbame, pieno neparduodame. Mūsų pajėgumai yra iki tonos pieno per dieną, bet tiek neprimelžiame. Negaminame grietinės, sviesto, o sūriui pieno nereikia separuoti – iš viso pieno darome sūrį, riebalų neatskiriame“, – kalba Birutė, per stiklinę pertvarą rodydama įrengimus sūrinėje.

Gamina fermentinius sūrius

Ir kviečia ragauti: ūkyje gaminamos įvairių rūšių ožkų ir avių pienų sūrių, taip pat – jogurtai, itin švelnaus skonio ir jau išpopuliarėję tarp pirkėjų. „Mes gaminame tik fermentinius sūrius, tradicinių lietuviškų varškės neturime. Pagrindinis mūsų produktas – pusiau kieti, brandinti sūriai. Sūriai yra ragaujami nuo švelniausio link stipriausio, nes paskui susimaišo skoniai. Kaip sako prancūzai, gero sūrio skonį burnoje turite jausti dvi dienas, tad tokio užvalgę – švelnesnio nebejausite“, – prieš degustaciją aiškina Birutė. Nupasakoti skonius net nesiimsiu. Jų reikia paragauti ir įvertinti. Prakapavičiai prisipažįsta patys receptų nekuriantys, geriau pasinaudoja jau išmėgintais, populiariausiais.

Nupasakoti skonius net nesiimsiu. Jų reikia paragauti ir įvertinti. Prakapavičiai prisipažįsta patys receptų nekuriantys, geriau pasinaudoja jau išmėgintais, populiariausiais.

Norinčiųjų įsigyti sūrio yra – Prakapavičiai viską parduoda Lietuvoje, eksportuoti dar nepradėjo. Tačiau gaminiai pardavinėjami ne tik pačioje ūkio parduotuvėje, bet ir keliauja į didžiuosius bei mažesnius šalies miestelius. „Valgytojų skaičius visą laiką didėja, nes žmonės pakeliauja, paragauja, domisi. Ožkos pienas kaip alternatyva karvės pienui yra žinomas. Avies pieną labai mažai kas žino, nors netoleruojantiems laktozės ir dėl to vengiantiems karvės pieno žmonėms pats geriausias pasirinkimas ir yra avies pienas. Dabar vis dažniau sutinkame tokių pirkėjų, kuriuos atsiunčia gydytojai“, – šypsosi Birutė.

Avies pienas yra 2–3 kartus riebesnis, turi daugiau baltymų, mikroelementų nei karvės, o ožkos – labai panašus pagal savo maistinę sudėtį, tik skonis ir kvapas kiek skiriasi. „Visi geriausi sūriai yra gaminami iš avies pieno“, – sako B.Prakapavičienė.

Patirtis skerdykloje

G.Prakavičius, paklaustas, kodėl atsisakė auginti mėsinius gyvulius, prisipažįsta, kad penkeri metai darbo skerdykloje (ūkyje ji buvo) pakeitė jo mąstymą – dabar jau ten net žengti nesinorėtų. Vyras pasakoja, kad norėtų iš viso nedirbti – tam sodina kedrų medžius, graikiškus riešutmedžius. Esą jie yra tikroji maisto pramonės ateitis.

„Visos vasaros buvo praleistos pas senelius, seneliai laikė avis, arklį ir tos visos mano vasaros buvo neparduotos, o labai geros. Patiems dirbant ir viską darant mintys keičiasi. Pradėjome nuo mėsinių avių, pjoviau avis, skerdyklą turėjau. Keičiasi sąmoningumas, supratome, kad nelabai gerai šitas dalykas yra, karmą paskui reikės nusiplauti kažkokiais būdais, – su lengva šypsena besikeičiančią gyvenimo filosofiją dėstė Giedrius. – Mėsinių avių atsisakėme, skerdyklos nebeturime, pienines auginam. Bet net ir dabar galvojame, kad gal tai nėra pats teisingiausias būdas žmogui gyventi ir gamintis maistą. Mes per daug išnaudojame tuos gyvulius.“

Ūkininkas prisipažįsta, kad susirasti pagalbininkų kaime nėra lengva. Net ir mokant pakankamai didelius atlyginimus. O priežiūros ūkiui reikia: ir šerti avis bei ožkas, ir melžti, ir pašarais pasirūpinti. Giedrius pagalbininkams turi, atrodytų, nesunkiai įgyvendinamų reikalavimų – tik nevartoti alkoholio ir į darbą žiūrėti atsakingai. Tačiau ne vienam darbininkui tai atrodo sunkiai įveikiama.