Slovakija: negali nepatikti
Jau tapo tradicija, kad Zarasų žemės ūkio mokyklos bendruomenė mokslo metų pabaigoje organizuoja ekskursiją į kitą šalį. Maurų patarlė teigia: „Nekeliaujantis žmogus nepažįsta tikrosios žmonių vertės“… Vos tik prasidėjus atostogoms laukė – kelionė į Slovakiją. Dalyvavo labai skirtinga grupė: nuo senjoro iki būsimojo pirmokėlio, tačiau įdomu buvo visiems.
Kadangi ilgas kelias per Lenkiją, pirmasis rimtesnis „kojų pamankštinimas“ – Varšuva. Nors tądien lašnojo lietus, Lenkijos sostinėje debesys išsisklaidė: apžiūrėjome įspūdingą senamiestį, įrašytą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, užbėgome į Šv. Jono katedrą, pamatėme miesto simbolį – Undinės skulptūrą, esančią Turgaus aikštėje, siauriausią namą; Barbakaną.
Slovakija – Europos sąjungos šalis, esanti pietinėje vidurio Europos dalyje. Joje gyvena beveik 5,5 mln. gyventojų. Administraciškai skirstoma į 8 kraštus.
Slovakijoje negali nesigrožėti kalnuotais peizažais. Visus pakerėjo XIII amžiaus Oravos pilis – stovinti 112 metrų aukštyje. Pilies istorija prasideda 1241 m. – buvo statoma, kad galėtų apsiginti nuo totorių puolimų. 1919 m. mirus paskutiniam valdytojui, pilis tapo valstybės nuosavybe. Ji sudaryta iš trijų dalių: Aukštutinės, Viduriniosios ir Žemutinės pilies – gal todėl atrodo taip pasakiškai.
Slovakijos stalaktitų – stalagmitų urvai – vieni gražiausių Europoje: Stalaktitai – panašūs į įvairių dydžių ir formų varveklius, susiformuojantys nuo lašančio vandens. Stalagmitų augimo būdas toks pat, bet jie auga į viršų, taip pat būna įvairių formų, spalvų, kurias suteikia skirtingos priemaišos. Kad būtų patogu apžiūrėti, urvuose įrengti takeliai – laiptai.
Lankytojams labai patiko maudynės terminiuose Bešeniovo baseinuose: po atviru dangumi esantys karšto vandens baseinai, juose galima maudytis ir žiemą, ir vasarą. Kiekvienas gali pasirinkti sau patinkantį: vandens temperatūra – nuo 30 iki 40 laipsnių.
Aukštieji Tatrai – sunkiai aprašomi. Kildami aukštyn keltuvais, galėjome stebėti ne tik atsiveriantį grožį, bet ir švelnų debesies rūko prisilietimą, gamtos unikalumą, orų permainas. Norintys – kopė dar aukščiau. Paskui – laukė vakarienė nacionaliniame slovakų restorane – Kolyboje: tautinių patiekalų degustavimas, čigonų kapela.
Nuostabi išvyka į Pieninų Nacionalinį parką. Nepakartojamas įspūdis – plaukimas ilgais mediniais plaustais Dunajeco upe, jungiančia dvi šalis: kairiajame krante grožėjomės Lenkijos, o dešiniajame – Slovakijos vaizdais: kalnų didingumu ir grožiu. Čia išvydome uolą, panašią į erelį, Trijų karūnų kalną. Tądien buvo panašu į lietų, todėl viršūnes slėpė švelnus rūkas. Pietūs – guralių užeigoje: nacionaliniai patiekalai.
Stara Liubovnios tvirtovė pirmą kartą paminėta 1292 m. Vengrijos karalystės kronikose, viena iš administracinių karalystės regionų. XIII a. pabaigoje pastatyta pilis – pasienio tvirtovė prie prekybos kelio, vedančio į Lenkiją. Tačiau labiausiai garsina etnografijos ir kultūros muziejus po atviru dangumi (labai panašu į mūsų Rumšiškes), kurį sudaro 17 pagrindinių pastatų: čia yra bažnyčia, kalvė, malūnas, gyvenamieji namai. Nesunku pastebėti trobesių skirtumus, spręsti apie šeimininkų socialinį statusą.
Tris naktis gyvenome Poprad. Tai Slovakijos miestas, kuriame gyvena apie 55000 gyventojų, įsikūręs Spišo istoriniame regione – Tatrų papėdėje.
Stebino ir džiugino pakelėse bažnyčių gausa, įdomi jų architektūra (labai daug bažnyčių neseniai pastatytos), visur žaliuojantys – apsėti laukai, gyvulių bandos; nesunku pastebėti, kad smarkiai plečiamas turizmas – daug reklamos, gausu smulkaus verslo: nedideli viešbutukai, kavinukės. O jau gėlių… Įvairiaspalvės žydinčios gėlės maloniai traukė prašalaičio akį: jos auga darželiuose, vazonuose, supasi pakabintos medžiuose, net puošia stogo šlaitą.
Keliauti visada gera… Ši kelionė buvo unikali: į atmintį neišdildomai įsirėš įvairūs mūsų potyriai: oras (kalnai, pilys), žemė (urvai), vanduo (baseinai, upė), kvapai ir skoniai (nacionaliniai patiekalai)… Bet visiems puikai žinomas posakis: „Visi keliai veda į Romą“ – po kelių dienų skambėjo jau kiek kitaip: „Visi keliai veda Namo“… Nuostabūs įspūdžiai atostogų pradžioje puikiai atpalaidavo, leido pamiršti įtampą ir kasdieninius darbus, o kartu įkvėpė ir naujoms veikloms.
Už nuostabias kelionės iniciatyvas, bendruomeniškumo skatinimą visa keliautojų grupė 100 AČIŪ (šiemet šis skaičius ypatingai populiarus) taria Zarasų žemės ūkio mokyklos direktorei Nijolei GUOBIENEI, už rūpestį ir tą „nematomą“ organizacinį darbą – mokyklos bibliotekos vedėjai Rimai VAICEKAUSKEI, šauniai gidei – Lidai MICHAILOVAI, už saugią kelionę – UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojams Vytautui GOVEDUI ir Leonui KAVALIAUSKUI.
