ŠMSM pradedantis dirbti ukrainietis Viačeslavas Gipičius: „Džiaugiuosi, kad galėsiu padėti Ukrainos gynėjų vaikams“

Nuo šiol Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bus lengviau rūpintis ukrainiečių vaikų ugdymu Lietuvoje – ministerijos administracijoje pradėjo dirbti ukrainietis istorijos mokytojas, buvęs mokyklos direktorius Viačeslavas Gipičius, kuris jau kelias savaites konsultuoja ministerijos darbuotojus.

„Labai džiaugiuosi, kad galėsiu būti naudingas, kad galėsiu padėti mūsų vaikams. Noriu prisidėti, kad Ukrainą ginančių karių vaikai, šeimos Lietuvoje jaustųsi kuo geriau“, – sako Viačeslavas.

Jis prisipažįsta nesitikėjęs, kad ir pats su žmona ir trimis vaikais taps karo pabėgėliais. Nors nebuvo rankose laikęs ginklo, prasidėjus karui norėjo užsirašyti į Ukrainos gynėjų gretas, bet pirmenybė buvo turintiesiems patirties.

2014 metų okupacijos patirtis

Viačeslavas gimė, užaugo, vėliau ir dirbo Kramatorsko mieste Donecko srityje. Miestas patyrė  2014 metų okupaciją. Apie savo nepriklausomybę nuo Ukrainos paskelbusi Donecko Liaudies Respublika 2014-ųjų balandžio 12 d. buvo perėmusi miesto kontrolę. Tuo metu Viačeslavas, ką tik pradėjęs dirbti Kramatorsko mokyklos direktoriumi, pakliuvo į okupantų akiratį.

„Kaip tik buvo gegužės 9-osios, „dvasinės“ rusų šventės išvakarės. Per pamoką su vaikais kalbėjau apie tai, kad Rusijos elgesys nesiderina su tuo, kad jie skelbiasi esą Antrojo pasaulinio karo nugalėtojais. Mano senelis žuvo kare, o visą karą praėjęs žmonos senelis nemėgo kalbėti apie karą, gegužės 9-oji jam nebuvo šventė. Kitą dieną mane norėjo suimti už antirusišką propagandą. Kadangi mieste buvo sudėtinga humanitarinė situacija, paleido, bet pasakė, kad nuo manęs nenuleis akių“, – prisimena mokytojas.

Vakare paskambinusi švietimo skyriaus vadovė pasakė, kad jam likti Kramatorske pavojinga, tad vyras su besilaukiančia žmona ir pirmagime dukrele išvyko į Charkovą. Liepos 5 d. separatistai iš Kramatorsko pasitraukė, jį atkovojo Ukrainos pajėgos. Mokyklos direktorius su šeima galėjo grįžti namo.

Vis dėlto, pasak pašnekovo, ramybė į jo gimtąjį miestą nebegrįžo. Vos už 80 kilometrų kasdien vyko susišaudymai, daugėjo kare žuvusiųjų kapų.

Kartą iš kaimyninio miesto apšaudė ir Kramatorską: „Per apšaudymą žuvo vieno mūsų mokinio mama, vedusi savo mažesnįjį vaiką iš darželio. Ji savo kūnu uždengė vaiką, jis išgyveno, bet buvo labai sunkiai sužeistas. Apšaudymas vyko mokyklos teritorijoje tuo metu, kai vaikai grįžta iš mokyklos namo. Nuo didesnių aukų mus apsaugojo dėl gripo epidemijos paskelbtas karantinas.“

Baisiausia gyvenimo diena

Prieš porą metų Viačeslavas gavo pasiūlymą padirbėti vienoje iš privačių Kijevo mokyklų, todėl su šeima persikėlė į sostinę. Čia ir užtiko karas.

„Ukrainoje daugelis netikėjo, kad Rusija išdrįs prieš mus pradėti didžiulį karą. Turėjau karo Donbase patirties, tad buvau įsitikinęs, kad turime būti viskam pasiruošę, – pasakoja mokytojas. – Vis dėlto visi stengėsi išlaikyti taikaus gyvenimo ritmą. Kaip tik buvo vaikų atostogos, mudu su žmona vaikus buvom išvežę pas tėvus į Kramatorską, o patys ruošėmės kelioms dienoms skristi į Lenkiją. Prasidėjęs karas mus atskyrė. Tikėjausi, kad pagrindinis Rusijos smūgis bus Ukrainos rytuose, todėl paprašiau, kad tėtis tą pačią dieną vaikus su žmonos mama nuvežtų pas gimines į Charkovo sritį, kur jiems nebus pavojinga. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo ne pats geriausias sprendimas.“

Reikėjo kuo skubiau iš karo zonos parsivežti vaikus, Viačeslavas su žmona leidosi į kelionę traukiniu. Kelionė užtruko kelias paras. Iš Kramatorsko į Charkovą važiavo tėčio automobiliu. Tą dieną kaimą, kur buvo vaikai, ėmė apšaudyti rusų tankai.

„Mums bevažiuojant skambina mama ir sako: „Į mus šaudo“. Tai buvo pats baisiausias momentas mano gyvenime“, – prisipažįsta mokytojas. – Bevažiuodami sutikom kolonas iš ten važiuojančių automobilių, daugelis mus perspėjo, kad ten važiuoti pavojinga. Vis dėlto kažkaip ten nusigavom, stvėrėm vaikus, mamą ir išvažiavom. Vėliau vakare sužinojom, kad į namą, kuriame jie glaudėsi, pataikė bomba.“

Šeima trumpam rado prieglobstį pas pažįstamus Ukrainos vakaruose, bet ir ten likti buvo pavojinga. Be to, pasak Viačeslavo, vaikams, žmonos mamai pradėjo atsiliepti psichologinė įtampa. Tada Viačeslavas kreipėsi į draugus Lietuvoje. Jie pakvietė atvažiuoti, pasitiko prie Lenkijos sienos ir apgyvendino.

Pasirinko lietuvišką mokyklą

Ukrainiečių šeima Lietuvoje jau trys savaitės. Mokytojas sako iš karto pradėjęs ieškoti darbo – jam sunku nieko neveikti ir gyventi iš pašalpos.

„Kaip tik ministerija ieškojo žmogaus, galinčio koordinuoti ukrainiečių vaikų švietimo klausimus. Pasiūlė mano kandidatūrą, džiaugiuosi, kad sutapo ministerijos lūkesčiai ir mano norai, idėjos. Vienas iš mano tikslų – sukurti informacinę bazę, kuri mokykloms, ieškančioms ukrainiečių mokytojų, padėtų rasti darbo ieškančius mokytojus. Jie padėtų mokytojams, o vaikai neliktų komunikacinėje izoliacijoje.“

Kaip Lietuvoje jaučiasi paties Viačeslavo vaikai? Mažiausiai – treji, jai kol kas ji puikiai jaučiasi namuose su mama. Vyresnieji vaikai lanko progimnaziją. Aštuntokė dukra iš pradžių labai jaudinosi, bet jau susirado draugų, noriai mokosi lietuvių kalbos, padidėjo motyvacija išmokti kalbėti angliškai. 2014 metais gimęs sūnus – pirmaklasis, su malonumu eina į mokyklą, jam ypač patinka keramikos būrelio užsiėmimai.

„Norėjom, kad vaikai mokytųsi lietuviškoje mokykloje. Jei jau atsidūrėm čia, reikia maksimaliai išnaudoti šią situaciją. Tai vaikams puiki galimybė išmokti kalbą, susipažinti su europietiška švietimo sistema, išmokti naujų komunikacinių, mentalinių dalykų. Visa tai jiems pravers ateityje“, – įsitikinęs Viačeslavas.

Nori atsidėkoti Lietuvai

Viačeslavas sako, kad pirmai progai pasitaikius grįš į Ukrainą, bet kol kas nėra kur grįžti. Kijeve darbo vietos nebėra, neaišku, koks likimas laukia Kramatorsko – pasak pašnekovo, miestas gali būti užgrobtas arba paverstas į dar vieną Mariupolį.

„Kol kas turiu darbą čia, galiu padėti ukrainiečių šeimoms, vaikams. Noriu išmokti lietuvių kalbą, nes kalbas mokėti apskritai naudinga, bet taip pat taip galiu išreikšti savo pagarbą Lietuvai, dėkingumą jums už tai, ką darote dėl mūsų. Kalbos mokėjimas pravers ir po karo – Ukraina kurs atvirą visuomenę, norėsim su jumis bendrauti ir bendradarbiauti“, – kalba Viačeslavas.