Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: 4 priežastys, kodėl neverta griauti vaiko teisių apsaugos sistemos – geriau taisyti

Nuo liepos mėnesio įtvirtinta vaiko teisių apsaugos sistema nuo ankstesnės skiriasi keletu svarbių elementų. Pirma, įstatymu buvo uždraustas smurtas ir fizinės bausmės prieš vaikus. Antra, visoje Lietuvoje pradėjo veikti vieninga sistema, kuri reiškia, kad vaiko teisių apsauga vienodai įgyvendinama kiekviename rajone ar mieste. Trečia, kai fiksuojamas vaiko teisių apsaugos pažeidimas – šeimai teikiama pagalba.

„Vaiko teisių apsaugos sistema išties turi būti taisoma taip, kad šeimos būtų apsaugotos nuo žmogiškosios vaiko teisių apsaugos specialistų klaidos. Tačiau naujoji tvarka yra geresnė nei buvusi, nes užtikrina vienodą vaikų apsaugą nuo smurto visoje Lietuvoje bei įtvirtina pagalbą šeimoms, kai jos susiduria su krize. Nė viena sistema iki šiol net nekėlė klausimo, kad valstybė privalo užtikrinti pagalbą šeimos, kuriose smurtaujama, nariams. Anksčiau tai būdavo pačių šeimų problema, dabar – valstybės pareiga“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, kuris tobulins egzistuojančią vaiko teisių apsaugos sistemą. Tačiau pateikiame esminius elementus, kodėl visos sistemos neverta griauti, geriau taisyti.

1 . SU KRIZE SUSIDŪRUSIOMS ŠEIMOMS – PAGALBA

Remiantis nuo liepos mėnesio galiojančiu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kai fiksuojamas vaiko teisių pažeidimas, šeimai iškart pradedama teikti pagalba.

Kai nustatomas 1 grėsmės lygis (vaikas lieka šeimoje): vaiko teisių specialistai kreipiasi į savivaldybę ir prašo inicijuoti atvejo vadybą – tai reiškia, kad paskiriamas konkretus atvejo vadybininkas, kuris kartu su šeimos nariais ir specialistais sudaro pagalbos šeimai planą bei užtikrina psichologų, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalbos teikimą.

Kai nustatomas 2 grėsmės lygis (vaikas kritiniu atveju vaikas paimamas iš tėvų/globėjų): darbą pradeda mobilioji komanda, sudaryta iš 3 specialistų – psichologo, socialinio darbuotojo ir specialisto, turinčio žinių apie priklausomybių ligas. Mobilioji komanda dirba 14 kalendorinių dienų, tuomet kreipiamasi į savivaldybę ir inicijuojama atvejo vadyba – atvejo vadybininkas sudaro pagalbos šeimai planą ir prižiūri pagalbos teikimą.

Socialinei apsaugos ir darbo ministerija rengia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis gali būti atsisakoma grėsmės lygių ir pereinama prie vaiko ir šeimos poreikio lygių, tačiau šiuo metu dėl to vyksta diskusijos. Bet kuriuo atveju pagalbos teikimas šeimoms, susiduriančioms su krize, yra esminis elementas, kurį reikia stiprinti. Tuo pačiu siūlysime ilginti mobiliosios komandos darbo terminą, kad pagalba šeimoms būtų nuoseklesnė.

KAIP BUVO ANKSČIAU? Iki 2018 m. liepos 1 d. pagalbos teikimas šeimai egzistavo, tačiau jis nebuvo aiškiai reglamentuotas ir vyko chaotiškai: nebuvo nei atvejo vadybos proceso (arba pagalbos teikimo koordinavimo), nei mobiliosios komandos kritiniais atvejais.

 2. REAGAVIMAS SAVAITGALIAIS, ŠVENČIŲ DIENOMIS IR PO DARBO

Nuo liepos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba į įvykius reaguoja ne tik darbo metu, bet ir po darbo, naktimis, savaitgaliais bei švenčių dienomis. Statistika rodo, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba po darbo ir savaitgaliais iš policijos gauna daugiausia pranešimų dėl konfliktų šeimose, kurie paliečia ir vaikus.

Vaiko teisių specialistai į policijos pranešimą, kad reikia nedelsiant spręsti vaiko apgyvendinimą saugioje aplinkoje, reaguoja per 1-2 valandas. Į pranešimą, kuris susijęs su galimu smurtu prieš vaiką, reaguojama kuo greičiau, bet ne ilgiau nei per 6 valandas. Dėl pranešimų apie kitus galimus vaiko teisių pažeidimus sprendimai priimami ne ilgiau nei per 3 darbo dienas.

KAIP BUVO ANKSČIAU? Iki 2018 m. liepos 1 d. vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie buvo pavaldūs savivaldybėms, savaitgaliais, po darbo ir švenčių dienomis nedirbdavo arba jei dirbdavo, tai savo iniciatyva. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos darbuotojams nebuvo keliami ir reikalavimai, per kiek laiko jie turi sureaguoti į galimą smurtą prieš vaikus ar kitą įtariamą vaiko teisių pažeidimą. Į konfliktus savaitgaliais, švenčių dienomis ar nedarbo metu iškviesta policija iki tol savarankiškai spręsdavo, kur laikinai apgyvendinti vaikus, jei manydavo, kad vaikams likti namie nesaugu, arba tai priklausydavo nuo policijos bendradarbiavimo su savivaldybių specialistais.

3. SPRENDIMUS DĖL VAIKŲ TURI PATVIRTINTI TEISMAS

Laikinas vaiko paėmimas iš tėvų ar globėjų taikomas kraštutiniais atvejais, kai nustatoma kilusi grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Nustatydami grėsmės vaikui lygį vaiko teisių apsaugos specialistai bendrauja su šeima ir vaiku ar vaikais, jei tai įmanoma dėl jų sveikatos ar amžiaus būklės.

Kad vaiko paėmimas iš tėvų ar globėjų nebūtų tik dviejų specialistų sprendimas – per 3 darbo dienas kreipiamasi į teismą su prašymu išduoti leidimą vaiko apsaugojimui. Jei teismas leidimo neišduoda – tuomet vaikas perduodamas tėvams ar globėjams, o šeimai teikiama pagalba. 2018 m. liepos-spalio mėnesiais teismai 97 proc. atvejų išdavė leidimą apsaugoti vaiką, 3 proc. atvejų tokio leidimo neišdavė.

Šiuo metu svarstoma, kaip sustiprinti tėvų dalyvavimą vaiko apsaugojimo procese. Vienas iš variantų – teismų įpareigojimas arba paskatinimas dažniau rengti žodinius procesus ir užtikrinti tėvų nuomonės išklausymą.

KAIP BUVO ANKSČIAU? Iki 2018 m. liepos 1 d. sprendimą dėl vaiko paėmimo priimdavo savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, teismas šiame procese nedalyvaudavo. Po vaiko paėmimo savivaldybė nebuvo įpareigota teikti pagalbą šeimai, ji tai galėjo daryti savo iniciatyva.

Paminėtina, kad dalis savivaldybių pačios spręsdamos dėl vaiko paėmimo ir pačios turėdamos pareigą pasirūpinti vaiko apgyvendinimu ar laikinos globos nustatymu, nepriimdavo reikalingų sprendimų apsaugoti vaikus, nes trūko globėjų.

4. VIENA SISTEMA, O NE 60

Vaiko teisių apsaugos sistema gali veikti koordinuotai ir gerai bendradarbiaujant įvairioms šalies institucijoms. Šiuo tikslu savo jėgas subūrė savivaldybės, policija, teismai, prokuratūros bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

Kas ką daro?

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba – sprendžia, ar padarytas vaiko teisių pažeidimas, kreipiasi į savivaldybę inicijuoti pagalbą šeimai, kreipiasi į teismą dėl vaiko apsaugojimo, užtikrina mobiliosios komandos pagalbą pirmomis 14 kalendorinių dienų po krizės, kai nustatoma grėsmė vaiko sveikatai, saugumui ar gyvybei, organizuoja laikinąją vaiko globą.

Savivaldybės – organizuoja pagalbą šeimai per atvejo vadybą, suteikia paslaugas šeimoms, rengia ir apmoko laikinuosius ir nuolatinius globėjus, yra atsakingos už globėjų ir budinčių globotojų paiešką, organizuoja nuolatinę vaiko globą.

Policija – pirmieji reaguoja į iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje, surenka pirminius duomenis, nustato galimos smurto aukos apsaugos priemones, jeigu to reikia, kviečiasi į pagalbą vaiko teisių apsaugos specialistus, sprendžia, ar pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teismai – suteikia arba atsisako suteikti leidimą paimti vaiką iš tėvų ar globėjų, sprendžia klausimus dėl tėvų valdžios ribojimo, nuolatinės globos nustatymo, globėjo atleidimo ar nušalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, nustato bendravimo su vaiku tvarką ir panašiai.

Prokuratūros – vykdo ir kontroliuoja ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto prieš vaikus, sprendžia dėl kardomųjų priemonių.

KAIP BUVO ANKSČIAU? Iki 2018 m. liepos 1 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba iš esmės nedalyvavo procese, sprendimai buvo priimami 60-yje skirtingų savivaldybių savarankiškai. Tuo metu net nebuvo renkami statistiniai duomenys apie tai, kiek vaikų paimama iš šeimų, nebuvo vieningo instrumento, kuo remiantis vaiko teisių apsaugos specialistai priima savo sprendimą.