Socialiniai darbuotojai – be teisių, tačiau įpareigoti ir „kalti“. Ar ne metas reformoms?
„Klaidos – geriausios mokytojos“, pozityviai pažvelgiam į pertvarką išjudinančias tragedijas. Blogiau, kai net po jų nepasimokoma. Taip naujametinę nuotaiką košmaru pavertusi šventinių daugiadienių pasekmė iššaukė aktyvius debatus seniai tiksėjusios alkoholizmo bombos tema. Paskubinti sprendimai dėl priverstinio agresyvių alkoholikų gydymo, rimčiau pažiūrėta į jų vaikų globos pertvarką, prabilus net apie naują tarnybą. Tai itin svarbios, bet tik dalinės priemonės, pridengiančios šios srities esminių reformų šerdį. Štai skurdo kamuojamas, dėmesio ir pertvarkos seniai besišaukiantis socialinių darbuotojų sektorius praslydo net pro skvarbias viešųjų medijų akis.
Tiesa, po tragedijos skaudžiausios kritikos strėlės visgi lėkė į socialinių darbuotojų pusę, niekam net nepabandžius pažvelgti į apgailėtinas šių žmonių darbo sąlygas.
Fiziškai ir psichologiškai sunkiai pakeliami darbo krūviai, gyvybei ir sveikatai pavojingos darbo sąlygos trūkstant aprūpinimo būtiniausia darbui įranga ir reikiamomis žiniomis, nuolatiniai priekaištai, gausybė globotinių problemų, biurokratinių ataskaitų kalnai – ir visa tai įvertinama vos didesniu už minimalų atlyginimu.
Vien jau to pakanka, kad suvoktum, jog čia dirbti ryžtamasi tik iš pašaukimo, mat finansinės motyvacijos vedini, ko gero, daug mieliau renkasi valytojos šluotą, negu alina save milžiniškos atsakomybės reikalaujančiu darbu už išmaldai prilygstančius pinigus. O tai dar labiau padidina pasiaukojančiai dirbančiųjų išsunkiančius darbo krūvius, vienam darbuotojui atskirose savivaldybėse jau rūpinantis nuo 16 iki beveik 40 probleminių šeimų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės ištransliuota džiugi žinia apie 15 proc. atlyginimų šuolį, paliesiantį net 7600 socialinių darbuotojų, realybėje tėra raštas šakėmis ant vandens. Parodytas maksimumas, tebus reta išimtimi, minėtai motyvacijai varijuojant vos nuo 2 procentų. Labiausiai pamirštos kasdien į mūšio lauką traukiančias vargo bitės, kurios eilėje savivaldybių dar ir gyvybę draudžiasi savo skurdžios algos sąskaita. Nekalbant apie jų aprūpinimą minimaliomis savigynos priemonėmis. Juk grėsmę darbuotojų gyvybėms rodo ne tik abstinencijos kamuojamų tėvų agresija, pasitinkant jų vaikais pasirūpinti ateinančius kumščiais ar kirviais, o ir skerdynės Kražiuose, kur viena agresyvaus girtuoklio aukų tapo socialinė darbuotoja.
Didesnį abejingumą žmogaus altruizmui sunku būtų rasti, tačiau jie su dideliu entuziazmu ir toliau rūpinasi savo globojamaisiais, išklausydami jų problemas, pamaitindami, nuprausdami, rūpindamiesi jų sveikata, gyvybėmis, vaikų mokymosi reikalais, tvarkydami buities, biurokratinius, juridinius, socialinius formalumus, teikdami psichologinę ir teisinę pagalbą ir t.t. Vietoje paskatinimo gaudami vis ilgėjantį jiems primetamų funkcijų sąrašą su išplėstais psichologinių, medicininių, teisinių žinių reikalavimais, savo profesiniu augimu turi pasirūpinti patys, asmenine iniciatyva įsigydami reikiamas knygas ar lankydami komercinius kursus.
Ne kiekvienam po psichologiškai išsunkiančios darbo dienos pakanka laiko ir noro savišvietai. Tuo tarpu centralizuotai organizuojami tobulinimosi kursai, programoms ir lektorių pasiruošimui gerokai atsiliekant nuo „studento“ kompetencijų, tampa tik pliusiuko pasidėjimu, sugaišus itin brangų laiką. Tai dar vienas skausmingų nesveiko taupymo ne ten kur reikia pavyzdžių, kurio pasekmės prabilo pačios už save.
O juk norėdami išgelbėti probleminių šeimų vaikus, ištraukiant juos iš fiziškai ir morališkai žalojančios aplinkos, gydant jų patirtas fizines ir psichologines traumas, ir išvedant juos iš visuomenės užribių į savimi pasitikinančių pilnaverčių piliečių šviesą, pirmiausiai turime pasirūpinti su jais dirbančiųjų profesionalumu bei darbo sąlygomis. Visi rodome išmintį puikiausiai suprasdami prevencinio darbo su socialinės rizikos šeimomis svarbą, prioritetu laikydami postūmį pačioms kabintis į gyvenimą, suteikiant joms socialinius įgūdžius ir išmokant pačius tinkamai pasirūpinti savo vaikais, tai neapsiribokime jų baudimu ar niekinimu.
Todėl, pavyzdžiui, JAV vienam socialiniam darbuotojui priskiriama viena socialinės rizikos šeima; tuo tarpu mūsų darbuotojas per dieną aplanko net septynias, dešimtimis skaičiuodamas visą globojamųjų sąrašą. Apie kokią darbo kokybę ir prevenciją ar pilnavertę šviečiamąją veiklą kalbame? O kai kaimiško rajono socialinis darbuotojas gausybę globotinių lanko didelius atstumus įveikdamas dviračiu, neskyrus jam net automobilio, akivaizdu, kad pro akis praslysianti tragedija tik laiko klausimas. Nekalbant apie galimybę užbėgti jai už akių.
Bet vietoj laukiamų reformų ši institucija pati tampa kitų tarnybų veiklos optimizavimo įkaite kai kuriose savivaldybėse socialiniams darbuotojams permetant su socialine sritimi susijusias dar ir policijos bei medikų funkcijas. Ir pagarsintas gražus tarnybų bendradarbiavimas realybėje virsta vienų kitiems mėtoma „karšta bulve“.
Atrodytų, kad beprasmės vaikų mirtys šulinyje, tėvams nuslėpus alkoholizmą ir smurtą šeimoje, turėjo atverti politikų akis, praskleidžiant ir socialinio darbo skurdo šydą. Visgi reformomis, panašiomis į pertvarką policijoje po eilės taupymo gyvybiškai svarbios srities sąskaita iššauktų incidentų, paskutiniu lašu tapus ginkluoto narkomano gaudynėms, šioje srityje bent kol kas nekvepia. Socialinio darbo specifika nedėkinga ir tuo, kad jų skurdo problema mažiau pastebima ir įdomi. Net šių darbuotojų basomis užtraukta „vergų arija“ įspūdžio nepaliktų – juos ir taip laikome „motinomis Teresėmis“. O ir patiems moralė bei etika neleistų protestuoti, paliekant neaprūpintus, neprižiūrėtus, alkanus globojamus žmones.
Socialiniai darbuotojai neturi ir jauno, kovingo, charizmatiško, už juos galvą guldančio vadovo. Bet didžiausia problema šiandien – nerimtas požiūris į rūpintojėlių darbą, pasiaukojimą ir gerumą. Dažnas turbūt išdidžiai išrėžtų, esą šį darbą vertinti pinigais prilygtų jo nuvertinimui, nes juk jis – neįkainojamas. Ir būtų visiškai teisus. Bet šioje vietoje tai jau ironija, įgyjanti ašarų skonį, matant nepakeliamus žmonių darbo krūvius, psichologinę įtampą, o įvykus tragedijai, nepraleidžiamą progą juos prikalti prie kryžiaus.
Ką kalbėti apie visuomenę, darbdavius vadovus ar aukščiausius politikus, jei net žmogaus teises ginančio instituto šulai nueina komerciniu keliu, užmerkę akis empatijai ir žmogiškumui. Ciniškiausiu būdu į gatvę išmestos vėžiu sergančios darbuotojos istorija, šaltakraujiškai pasiteisinus naujų pokyčių būtinybe ir verslo sąlygų realybe, aiškiai rodo plačiai išsisėjusį piktybinį darinį, apėmusį visą mūsų vadinamojo „elito“ kūną. O kai ir socialinės bei žmogaus teisių įstaigos pačios, it pagirių psichozės kamuojamas tėvas šaltakraujiškai sumeta į šulinį savo vaikus, kyla rimtų abejonių ir jų gebėjimu pasirūpinti savo globojama visuomene.
Tad pasitelkę liaudies išmintį apie pūvančią nuo galvos žuvį, turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol puvinys persismelks į visą kūną ir socialinių darbuotojų visai nebeliks. Didesnis socialinio darbo finansavimas ne vien atlyginimams, bet ir būtinoms profesinio tobulėjimo galimybėms, darbuotojų sveikatos ir gyvybės apsaugai, reikiamoms darbo priemonėms, ir gerokai sumažinti darbo krūviai, naujų darbuotojų pritraukimu – tai, kas neatidėliotina, sprendžiant nūdienos socialinės rizikos iššūkius. Nauja tarnyba būtų miražas, kažkam davęs bonusą politinės biografijos lape, dar ir pinigus sumetus į balą, darbui ir toliau riedant senąja vaga.
