Sociologė A.Maslauskaitė: šiuo metu mes perrašome visuomenę, priskirdami vyrams naujų vaidmenų

Šiuo metu mes perrašome visuomenę ir savo lūkesčius vyrams, ką ir kaip jie turėtų daryti, vis daugiau priskirdami vyrams įtraukios tėvystės vaidmenų, kurie turi išlikti ir skyrybų atveju, – svarbų šiuo metu Lietuvoje vykstantį pokytį įvardina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Aušra Maskauskaitė.

Tyrimą apie vienišų tėčių emocinę sveikatą atlikusi ir toliau tyrinėjanti sociologė sako, kad skyrybų atveju vyrams itin svarbu bet kuriuo atveju tęsti santykius su vaiku, nes tai naudinga abiejų pusių sveikatai ir socialinei gerovei.

Tyrimai apie tėčių gerovę po skyrybų yra dar nauji ir jų nėra daug. „Mokslininkai jau daug metų tyrinėja neigiamą skyrybų įtaką mamų ir vaikų gerovei, bet visai nauja tyrimų karta atkreipia dėmesį į skyrybų pasekmes vyrams kaip tėčiams“, –  sako VDU profesorė.

25 proc. vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų

Daugiau nei pusė (54 proc.) pernai Lietuvoje išsiskyrusių porų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai – su mama.

Vienišų tėvų šeimos Lietuvoje sudaro 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginama vaikų, ir šis skaičius kasmet auga, –  rodo Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenys. ES vidurkis yra 14 proc., o Lietuvą lenkia tik Estija (28 proc.) ir Danija (29 proc.).

Santykio su vaiku tęstinumas po skyrybų – naudingas vyrų sveikatai ir gerovei

A. Maslauskaitės nuomone, tokia statistika kelia rūpestį, nes iširusi poros partnerystė veikia tėčio įsitraukimą į vaiko auginimą, bet jį išlaikyti labai svarbu.

„Tyrimai iš daugelio šalių rodo, kad tėčio ir vaiko santykių tęstinumas po skyrybų turi teigiamą įtaką ne tik vaikams, jų emocinei būsenai ir akademiniams pasiekimams, bet ir tėčių psichologinei bei fizinei sveikatai, socialinei gerovei“, – akcentuoja A. Maslauskaitė.

Reguliariai mokantys alimentus vyrai jaučiasi geriau

Dr. A. Maslauskaitės su kolege Lietuvoje atlikto tyrimo apie vienišų tėčių emocinę sveikatą rezultatai parodė, kad tėčiai, palaikantys gerus santykius su savo vaikais ir reguliariai mokantys alimentus, jaučia aukštesnį pasitenkinimą gyvenimu nei tie, kurie neprisideda prie vaikų išlaikymo.

Teigiamos įtakos tam turi ir tėčio išsilavinimas – kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo geresnė vyrų savijauta.

Laimingesni yra ir tie vyrai, kurie po skyrybų sukuria naujus santykius, tačiau atskirai nuo savo vaikų gyvenantys tėčiai vis tiek dažniau susiduria su depresiška nuotaika.

Tos pačios priežastys – iki ir po skyrybų

A. Maslauskaitės teigimu, visi paminėti gyvenimo aspektai glaudžiai susiję, nes išsilavinimas suteikia galimybę gauti geresnį darbą ir atlikti šeimos maitintojo vaidmenį.

„Atskirai nuo vaikų gyvenančių tėčių pasitenkinimas gyvenimu ir santykių su vaikais kokybė galiausiai atsiremia į tradicinių vyriškumo normų išpildymą, nes santykių su vaiku tęstinumas po skyrybų pirmiausia yra susijęs su įsipareigojimu išlaikyti vaiką finansiškai. Jeigu jo nėra, santykis dažnai yra nereguliarus, nėra toks, koks turėtų būti, ir tai atsigręžia prieš patį tėtį. Darbo rinkoje mes turime išties nemažai prastai apmokamų pozicijų ir dalis tėčių finansiškai yra labai pažeidžiami. Net jei jie norėtų tęsti santykius su vaikais, galbūt jie nelabai turi, už ką mokėti alimentus. Negalėdami išlaikyti vaikų, tėčiai iškart tampa atriboti ir jų įsitraukimas į vaiko auginimą būna daug mažesnis“, – aiškina sociologė A. Maslauskaitė.

Pasirodo, tie patys faktoriai dažnai tampa ir skyrybų ar partnerystės iširimo priežastimi.

„Kai užima žemesnes ir prasčiau apmokamas pareigas, vyrai negali iki galo išpildyti jiems keliamų lūkesčių ir dėl to patiria stresą. Spaudimas atitikti visuomenės normas gali tapti pretekstu smurtui panaudoti arba pastūmėti priklausomybių link. Vyrų patiriamas psichosocialinis stresas lemia ir tam tikrą asocialų elgesį, pavyzdžiui, perteklinį alkoholio vartojimą, kuris atsiranda dar prieš skyrybas, o vėliau turi įtakos ir joms“, – sako sociologė A. Maskauskaitė, tyrimo metu apklaususi 1225 nepilnamečių vaikų turinčių tėčių (25-54 m.), kurie po poros iširimo pradėjo gyventi atskirai nuo vaikų.

Pokyčiai turi vykti ir nuostatų, ir teisiniame lygmenyje

A. Maslauskaitės teigimu, turi būti dedamos visos pastangos, kad tėčio ir vaiko santykių tęstinumas būtų išsaugotas, bet tam pokyčiai turi vykti ir visuomenės nuostatų, ir teisiniame lygmenyje.

„Kad tėčiai galėtų po partnerystės iširimo tęsti santykius su vaikais, mes turime kalbėti ir apie teisinį šių santykių reguliavimą. Žmogus dažnai gali neįveikti tos teisinės sistemos, kuri gali būti atsisukusi prieš jį. Pagrindinis uždavinys yra visais įmanomais būdais stengtis tęsti santykius su vaiku“, – akcentuoja A. Maslauskaitė.

Iširę poros santykiai neatleidžia nuo tėčio ir mamos vaidmenų

Sociologė pabrėžia, kad abu dalykai vienas kitą maitina: dabartinė teisinė padėtis nėra labai palanki tėčiams, bet tarpasmeniniai tėvų santykiai taip pat neretai neigiamai paveikia tėčių įsitraukimą į vaikų auginimą po skyrybų. Kai per griežtai laikomasi stereotipinių nuostatų, t. y. mama tik atlieka globėjos, o tėtis – tik šeimos maitintojo vaidmenį, prasilenkiama su vaiko interesais, kurie turėtų būti svarbiausi.

„Mes dažnai nesugebame atskirti vaiką auginančios poros partnerystės iširimo nuo tėvystės ir motinystės santykių. Neretai santykiai su vaiku tampa įrankiu tėvų konfliktuose, kurie įprastai yra neišvengiami ir lydi skyrybas“, – sako ji.

Požiūris į tėvystę po skyrybų pamažu kinta

Kalbėdama apie pokyčius, įvykusius per paskutinius porą dešimtmečių, A. Maslauskaitė pastebėjo, kad Lietuvoje judame gera linkme.

„Vis dažniau viešojoje erdvėje keliamas klausimas apie tėčių dalyvavimą vaiko auklėjime ir auginime iširus tėvų partnerystei. Vienas didelis žingsnis buvo žengtas, kai beveik prieš du dešimtmečius buvo padaryti Civilinio kodekso pakeitimai, pertvarkyta teisinė bazė, susijusi su skyrybomis. Nors ir labai mažais žingsniais, žvelgdami į tėvystės sampratą mes matome teigiamus pokyčius. Dalyvavimas vaiko gyvenime yra labiau skatinimas įvairiomis socialinės politikos priemonėmis, parodomi tėčių dalyvavimo vaiko auginime privalumai. Todėl po truputį tos normos keičiasi“, – apžvelgia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.

Sociologės nuomone, visuomenė galbūt tikisi radikalesnių pokyčių, bet dažniau jie yra lėti ir ne tokie žymūs.

„Reikia turėti galvoje, kad mes perrašome visuomenę, savo lūkesčius, ką tėčiai turėtų ir kaip turėtų daryti, vyrams vis dažniau priskiriame įtraukios tėvystės vaidmenų. Natūralu, kad nutrūkus santuokai, daliai vyrų, kurie jau buvo įsitraukę į vaiko priežiūrą ir auginimą, iškyla poreikis tęsti savo tėvystę ir neprisiimti „nesančio“ tėvo arba tėvo, kuris tik moka vaiko išlaikymo pinigus, vaidmens“, – apibendrino mokslininkė.

2020 m. liepą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad visuomenė nori aktyvesnio tėčių įsitraukimo į vaikų priežiūrą. Net  71 proc. tyrime dalyvavusių moterų ir 56 proc. vyrų teigė manantys, kad tėtis mažais vaikais gali pasirūpinti taip pat gerai, kaip mama. Labai panašūs rezultatai buvo ir kalbant apie lygiavertišką atsakomybių pasidalijimą tarp tėvų. Lygių galimybių ekspertai tokias visuomenės nuostatas vertina palankiai ir perspektyviai.