„Sony“ pasauliniuose fotografijos apdovanojimuose triumfavo šilališkė

Sujungus tris kryptis – žurnalistiką, fotografiją ir keliones, gausime mišinį, kurį galima pavadinti vardu ir pavarde – Berta Tilmantaitė. Kvapą gniaužiantys vaizdai iš atokiausių planetos kampelių, pagauti šilališkės fotoaparatu, puošia tokių garsių žurnalų kaip „National Geographic“, „GEO“ ir daugelio kitų viršelius, o jos pasakojimus apie keliones skaito visas pasaulis. Kovo 17 dieną buvo paskelbta, kad Berta Tilmantaitė tapo prestižinio 2015 m. „Sony“ pasaulinių fotografijos apdovanojimų konkurso Lietuvos nacionalinio apdovanojimo laimėtoja. Jos nuotrauka „Pietūs laive“ išrinkta geriausia Lietuvos fotografo nuotrauka. Ji ir kitos apdovanojimą pelniusios fotografijos bus eksponuojamos Somerset House galerijoje Londone nuo balandžio 24 iki gegužės 10 d. Apie tai, ką simbolizuoja jos fotografija ir kokie ateities planai, kalbėjomės su laimėtoja.

Plačiau papasakokite apie „Sony“ konkursą ir kaip nusprendėte jame dalyvauti.

„Sony“ World Photography Awards („Sony“ pasauliniai fotografijos apdovanojimai) – tai didžiausias pasaulyje fotografijos konkursas. Jame gali dalyvauti tiek profesionalūs fotografai, tiek mėgėjai, o darbai gali būti pateikiami keliose grupėse ir kategorijose.

Šio konkurso tikslas – atkreipti dėmesį ir apdovanoti geriausius šiuolaikinės fotografijos atstovus iš viso pasaulio. Šiais metais konkursui buvo pateikta virš 173 000 fotografijų iš 171 šalies.

Man, kaip fotožurnalistei, svarbu, kad mano pasakojamos istorijos būtų matomos ir girdimos, todėl dalyvavimas konkursuose ir festivaliuose yra svarbi darbo dalis. O laimėjimas – paskata dirbti dar daugiau ir geriau.

Pakalbėkime apie nuotrauką nugalėtoją: kaip ir kur ji buvo padaryta, kokia jos pagrindinė mintis, potekstė ir kas ja buvo bandoma parodyti?

Laimėjusią fotografiją parsivežiau iš Mianmaro. Ten keliavau prieš porą metų ir tai yra viena mano mėgstamiausių šalių. Nuotraukoje šeima pietauja laive, plaukiančiame iš Jangono miesto į Patheiną. Kelionė trunka maždaug 24 valandas. Pakeliui laivas sustoja kaimeliuose, o į jį lipa vietos gyventojai, norintys parduoti maisto, gėrimų ir knygų. Gyvenimas vyksta denyje, keli šimtai keliauninkų gyvena tarytum viena didelė šeima – kartu valgo, kalbasi, skaito, slepiasi nuo lietaus ir miega.

Laive yra tik keletas kajučių, o jose apsistoti – labai brangu, todėl dauguma keliauja tiesiog ant denio. Ten dažais nubraižytos linijos – tavo vieta, kurioje turi įsitekti sėdėti ir miegoti. Jei sėdėdamas ar miegodamas peržengsi nubrėžtą liniją, jau būsi kito žmogaus teritorijoje. Mes turėjome pirkti po dvi vietas, nes esame gerokai aukštesni ir didesni negu vietiniai gyventojai. Visame laive buvome tik trys užsieniečiai, todėl gavome daug dėmesio – kiekvienas mūsų judesys būdavo sekamas, komentuojamas, vietiniai mielai su mumis bendravo, domėjosi, ką veikiame, labai smagiai reagavo į fotografavimą ir mano darytas nuotraukas.

Būdama fotožurnaliste dažniausiai istorijas pasakoju fotografijų serijomis, o kelionių fotografijos specifika šiek tiek kitokia. Čia istorija turi tilpti vienoje nuotraukoje. Ja norėjau parodyti kelionės laivu ypatumus, gyvenimą ant denio ir ryšį su gamta. Apskritai, kelionių fotografiją traktuoju kaip dokumentiką – nerežisuoju, nesikišu, o seku tai, kas vyksta aplinkui, ieškau įdomių personažų, svarbių elementų ir momento, kai viskas susijungia į vieną stiprią nuotrauką. Kai nuotraukoje matomas berniukas pakėlė akis į mane ir mes užmezgėme nebylų kontaktą, žinojau, kad tai ir bus ta nuotrauka, kuri perteiks, ką noriu pasakyti.

Kiek šalių jau esate aplankiusi ir kaip prasidėjo Jūsų kelionių „maratonas“? Kokia šalis Jus pakerėjo labiausiai ir koks įvykis iš visų buvo pats įsimintiniausias?

Tiksliai neskaičiavau, bet jau turėtų būti virš 50-ies aplankytų šalių. O klajojimai prasidėjo turbūt nuo žygių į miškus ir paupius su seneliu, kuris buvo nenuilstantis žvejys ir gamtos mylėtojas. Jis negalėdavo ilgai būti namie ir nors sveikata ne visada leisdavo, verždavosi laukan, sakydamas, kad „gamta šaukia“. Taip ji dabar šaukia ir mane.

Pirma kelionė į užsienį buvo ekskursija į Legolendą Danijoje. Ten, būdama penktokė, išvykau už savo sutaupytus pinigus. Jau tada žinojau, kad keliausiu, man tai atrodė labai natūralus dalykas, ne šiaip kažkokia vienkartinė pramoga.

Tarp mano mėgstamiausių šalių yra Mongolija, Kinija, kurioje gyvenau ištisus metus, jau minėtas Mianmaras, Indonezija, Indija, Albanija, Norvegija. Įsimintiniausi įvykiai buvo dviejų mėnesių ekspedicija į Sibirą žiemos metu, trijų savaičių žygis Himalajų kalnuose Nepale, laisvasis nardymas su didžiuliais vėžliais netoli Borneo salos Malaizijoje, nes tai buvo fiziškai ir psichologiškai sunkiausi iššūkiai, kuriuos sugebėjau įveikti.

Kartais kelionės įsimintinumą lemia žmonės, kuriuos sutinki arba su kuriais keliauji. Todėl man svarbios kelionės su tėvais. Pavyzdžiui, kai mama, turėdama vandens baimę, sugebėjo  ją įveikti ir su oro balionu panerti į kelių metrų gylį Maltoje. Arba kuomet su tėčiu automobiliu keliavome po Norvegiją ir jis mane mokė vairavimo siaurais kalnų keliukais ypatybių.

Ką veikiate dabar? Kaip dažnai sugrįžtate į gimtinę, aplankote namiškius?

Šiuo metu esu Buenos Airėse, Argentinoje, ir ruošiuosi kelionei po Pietų Ameriką. Čia noriu kuo daugiau dirbti ir sukurti įvairių dokumentinių istorijų.

Namo grįžti stengiuosi bent kartą per metus ir ten pabūti kiek galima ilgiau. Ketverius metus rudens semestro metu dėsčiau Vilniaus universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, taigi tai buvo puiki priežastis grįžti ir padirbėti Lietuvoje.

Kokie yra Jūsų artimiausi ateities planai? Kur dar ketinate nuvykti, kokius objektus aplankyti?

Ateinančiais metais keliausiu ir dirbsiu Pietų Amerikoje. Esu pradėjusi projektų ir darbų Lietuvoje, taigi gal vėl trumpam grįšiu rudenėjant. Objektų lankymas man nėra prioritetas, mane labiausiai domina žmonės, jų istorijos ir gamta. Domina vietos, kuriose galiu sutikti įdomių žmonių, kurie noriai pasakoja apie savo kraštą. Man svarbu padirbėti, nardyti, kopti į kalnus, mokytis čiuožti banglente…