Specialiųjų ugdymo poreikių turinčių moksleivių integracijai būtinos didesnės investicijos ir dėmesys
Norint, kad įtraukusis ugdymas neliktų tik deklaratyviu siekiu, būtina kuo greičiau spręsti švietimo pagalbos specialistų trūkumo problemą bei peržiūrėti, kiek rimtas yra valstybės įsipareigojimas integruoti specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus į bendrą šalies ugdymo sistemą, teigia Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA).
Likus vos keliems metams iki iškelto tikslo – kad iki 2024 metų rugsėjo 1 dienos mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendintų visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos – savivaldybės intensyviai ruošiasi jį įgyvendinti: atsižvelgdamos į vietos galimybes ir poreikius, mokyklose jau kurį laiką steigia naujus švietimo pagalbos specialistų bei mokytojų padėjėjų etatus, pritaiko patalpas, investuoja į mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Nemažai etatų finansuoja ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Vis dėl to, savivaldybių teigimu, sėkmingai specialiųjų ugdymo poreikį turinčių vaikų integracijai į bendrojo ugdymo mokyklas būtinas kur kas didesnis nei šiandien valstybės dėmesys.
„Susiduriame su keliais esminiais iššūkiais, kurie turėtų būti sprendžiami ne tik vietiniu lygmeniu, bet ir nacionaliniu mastu. Nepapaisant to, kad etatų savivaldybėse įsteigta tikrai nemažai, – trūksta, kas juos užimtų. Turime kuo greičiau imtis priemonių mažinti švietimo pagalbos specialistų ir psichologų trūkumą bei įvairiais būdais skatinti jaunus žmonės rinktis studijuoti šias specialybes,“ – sako LSA prezidentas Mindaugas Sinkevičius.
LSA duomenimis, švietimo pagalbos specialistų šiuo metu trūksta visose šalies savivaldybėse. O daugumai tų, kurie jau dirba mokyklose, tenka daug didesnis mokinių skaičius nei yra nustatyta, todėl vaikai, kuriems to labiausiai reikia, negauna kokybiškos pagalbos.
Kaip vieną iš būdų pritraukiant į mokyklas daugiau psichologų savivaldybės siūlo leisti dirbti šį darbą ir specialistams, baigusiems tik bakalauro studijas – bent jau tą laikotarpį, per kurį jie įgytų magistro laipsnį, kurio būtinai reikalaujama šiuo metu.
M. Sinkevičiaus teigimu, dauguma šiuo metu dirbančių mokytojų taip pat nėra pakankamai pasirengę dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais – jų kvalifikacijos kėlimui šioje srityje turi būti skiriamas didesnis dėmesys ir tai turi būti daroma nuosekliai visoje šalyje. Trūksta lėšų ir specialiajai infrastruktūrai bei metodinėms priemonėms.
„Įtvirtinti įstatyme gražų siekį ir pavesti jį įvykdyti savivaldybėms – nepakanka. Savivaldybių savarankiškosios lėšos yra labai ribotos. Valstybė tą žino, tad iškeldama tikslą, turėtų skirti pakankamai lėšų jį įgyvendinti arba – suteikti savivaldybėms būdų pačioms didinti savo pajamų šaltinius. Šiuo metu abu dalykai nėra daromi,“ – sakė M. Sinkevičius.
Savivaldybės taip pat siūlo kitą būdą palengvinti specialiųjų poreikių turinčių vaikų integraciją į bendrąjį ugdymą – leisti joms pačioms nuspręsti, ar tikrai tokią galimybę siūlyti kiekvienoje mokykloje, ar vis dėl to, atsižvelgus į poreikį, pasirinkti kai kurias mokyklas ir būtent jose koncentruoti kokybiško ugdymo galimybes šiems vaikams. Tokios mokyklos turėtų daugiau specialistų, priemonių, o ir vaikų integracija būtų sklandesnė – tai akcentuoja ir tėvai.
