Stasė Nedzinskienė: „Aš neišsinešu sau nieko nieko…“

Alytiškei pedagogei, poetei, visuomenės veikėjai Stasei Nedzinskienei šių metų vasario 15-ąją būtų sukakę septyniasdešimt. Alytaus ir Lietuvos švietimo šviesuliu vadinta mokytoja iki šiol tebėra ne tik artimųjų, buvusių kolegų, bet ir daugelio alytiškių širdyse. Atminimui neblėstant, visi susibūrė į šios šviesios asmenybės gyvenimui ir kūrybai skirtą popietę Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

Gyvendama Alytuje Stasė Nedzinskienė dalijo savo meilę šeimai, fizikos pedagogikai ir poezijai. Kiekvienai sričiai atseikėjo dosniai, tačiau geriausiai jos asmenybės slėpinius atveria eilėraščių posmai.

„Man kūryba – gyvenimo būdas. Pirmiausia manyje gimsta melodija, ji nepalieka, kol nesukuriu pagal ją žodžių“, – taip savo kūrybinį procesą yra apibūdinusi pati poetė.

Stasės Nedzinskienės sukurtos eilės sugulė į ne vieną poezijos knygą: „Ieškok manęs dainoj“ (1998), „Apkabinsiu dainą“ (2008), „Likimo sakmė“ (2004), „Kaip dieviškas lobis“ (2008), „Sugrąžintas laikas“ (2009), „Eilėraščių rinktinę“ (2012). Stasės Nedzinskienės kūryba taip pat buvo publikuota dzūkų kultūros žurnale „Dainava“, Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ išleistoje knygoje „Lėkimas virš žemės“, poezijos rinktinėse „Ant tavo rankų supasi gerumas“ ir „Ašara Dievo aky“.

„Mano eilėraščiuose yra tai, kas artima kiekvienam žmogui – laiko sakmė, grumstuoti likimo vieškeliai, meilės ilgesys, tolimas žvaigždžių spindėjimas ir filosofiniai pamąstymai apie gyvenimo ir fizikos dėsnius. Niekada nesėdžiu prie balto popieriaus lapo ir nemąstau, kaip sukurti eilėraštį. Savo posmus išsinešioju, tiesiog savyje „išdainuoju“, belieka tik užrašyti“, – kadaise yra paatviravusi Stasė Nedzinskienė.

Renginio metu buvo atverti jautriausi ir įsimintiniausi Stasės Nedzinskienės gyvenimo puslapiai, skambėjo jos poezija, buvo pristatytas jos atminimui skirtas filmas „Ieškok manęs dainoj“. Renginyje skambėjo Stasę Nedzinskienę pažinojusiųjų asmeniniai atsivėrimai ir dar neišsakyti žodžiai. Ne vienam teko ir ašarą nubraukti – iki širdies gelmių jaudino šios pagarbos vertos asmenybės dosnumo, pilnatvės patyrimas ir nuo šio patyrimo neatsiejamas nepataisomo praradimo suvokimas.