Stiprios dvasios politinis kalinys

Panevėžyje, Žemaičių gatvėje, gyvena tautodailininkas Algimantas SUSNYS. Devintąjį dešimtmetį pradėjęs vyriškis – ne tik puikus juvelyras, daugybės parodų autorius, bet ir didelis eruditas. Aukštojo mokslo neįgijęs panevėžietis gyvenimo „universitetus“ baigė Mordovijos lageryje kaip politinis kalinys.

Latvijoje samdinys – vos ne ponas, Lietuvoje – ko ne tuščia vieta

A. Susnys kilęs iš Rokiškio rajono, dar vadinamo sėlių kraštu. Jo gimtasis Salų vienkiemis stovėjo maždaug už 200 metrų nuo Latvijos sienos. Lankė 1907 metais (tai sutapo su jo tėvo gimimo metais) įkurtą pradžios mokyklą. Tėvas, turėjęs 15 ha su trupučiu žemės, laikytas ūkininku vidutinioku. Tačiau kaimynai, didžiažemiai, stengėsi su juo turėti kuo mažiau bendrų reikalų. Taip elgėsi netgi Susnių bendrapavardis, gyvenęs visai greta, labai didžiavęsis savo kilme. Algimanto tėvas išstojo iš šaulių, pavasarininkų organizacijų vien dėl to, kad, būdamas tarp didžiažemių, jautėsi ubagas. Vadinasi, jeigu turi mažiau žemės, nors esi geranoriškas, savo tautos patriotas, bet esi kitoks nei turintys daug žemės, nors tie vidutiniokai diegė naujas technologijas, gyveno žymiai geriau. Labai ryški buvo samdinio socialinė atskirtis Lietuvoje ir Latvijoje. Lietuvoje jis buvo laikomas niekuo. Lietuviai vykdavo uždarbiauti į Latviją. Ten buvo visiškai kitoks požiūris į samdinį: jam skirdavo atskirą patalpą gyventi, suteikdavo minimalias socialines garantijas.

„Nebuvai banditas, bet juo sūnų išauklėjai“

Algimantui ėjo antri metai, kai mirė mama. Vaikas liko gyventi su tėvu ir seneliu. Tėvas stengėsi sūnų atitolinti nuo politikos, bet senelis buvo labai patriotiškas žmogus. Du kartus buvo Amerikoje, tačiau stengėsi tuo nesigirti. Matyt, turėjo ir ryšių su partizanais. Algimantas kartą matė itin rūškaną tėvą.

Pasiėmęs kažkokį virvagalį, jis kalbėjo: „Dėl to galime Sibiran išvažiuoti“. Pasirodo, senelis prisirinktus šaudmenis paslėpė šuns būdoje. Kai tam tapo kieta gulėti, visą tą arsenalą ištempė lauk.

Baigęs 7 klases Suvainiškyje, Algimantas mokslą tęsė Pandėlio vidurinėje mokykloje. Tuo metu miestelyje buvo F. Dzeržinskio gatvė (dabar – Panemunio). Ten jam išnuomojo kampą pas vieną moterėlę. Kartu gyveno toks Kazys Daugelavičius (jau miręs), imlus mokslui ir neblogas poetas. Nors buvo aukštesnėje klasėje, bet Algimantu pasitikėjo, atnešdavo partizaninės literatūros, nušveistų vokiškų šaudmenų. Tokia buvo moksleivių pogrindinės veiklos pradžia.

1953 metų vasario 26-osios naktį pasibeldė stribai. Buvo šalta žiema, poškėjo tvoros. Algimantą, augalotą paauglį, įgrūdo į saugumo rūsį, o ryte – į tardymą. Pamatęs jį, tardytojas rusiškai nusikeikė ir ėmė šaukti, kam atvedė vaikigalį. Išvytas į koridorių, Algimantas žioplinėjo, nežinodamas, kaip iš čia išeiti. Paskui jį vėl nutempė pas tardytoją, bet šis, spyręs į sėdynę, moksleivį išvijo…

Po savaitės suimtus pogrindininkus vežė tuo metu veikusiu siauruoju geležinkeliu. Nieko nepažino, tiek jų veidai buvo sužaloti. Tada niekas nežaidė. Vieni gavo 25, kiti – 10 metų. Saugumas jautė, kad ir Algimantas priklausė tai grupei, buvo pas tėvą nuvažiavę. Sakė tada jam: „Nebuvai pats banditas, bet tokiu sūnų išauklėjai“.

Kaune irgi nenurimo

A. Susnį traukė miškų ūkio studijos, todėl nuvyko į Kauną. Stojo į Veterinarijos akademiją manydamas, kad baigęs joje vieną kursą pereis į Žemės ūkio akademiją studijuoti miškininkystės. Kaune sutiko studijuojančią Nijolę Gaškaitę, pažįstamą nuo mokymosi Pandėlyje laikų. Manydami, jog partizaninis judėjimas nuslopo, ir nežinodami, kiek tęsis sovietinė okupacija, sutarė: reikalinga ruošti visuomenę ilgam moraliniam pasipriešinimui. Geras Algimanto pažįstamas Petras Plumpa, kilęs iš to paties krašto kaip ir jis, parengė pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ projektą ir įstatus. Įsigijo šrifto, atidarė spaustuvę. Virš Petrašiūnų kamino, maždaug 80 metrų aukštyje, iškėlė tautinę vėliavą.

Bet nesnaudė saugumas, turėjo puikią pasiklausymo techniką. Griebė 1958 metų kovo mėnesį. Saugumo kameroje Algimantas sutiko banko direktoriaus pavaduotoją Antaną Terlecką. Būdamas kandaus būdo, šis jaunuolio klausė, kuo jam nepatikusi sovietų valdžia. A. Susnys pagalvojo, kad tai – čekistas, todėl atsigulė ir su juo į šnekas nesileido. Bet A. Terleckas pasirodė esąs visiškai kitoks. Pogrindinėje grupėje buvo daugiau kaip 20 žmonių, tačiau nemažai jų daliai pavyko išsisukti nuo realaus įkalinimo. Tardytojai Algimantą bandė paveikti psichologiškai. Jį tardė senas čekistas, kapitonas Golicynas, tikras savo darbo amatininkas. Vieno tardymo metu Algimantui teko matyti Rainių budelį Nachmaną Dušanskį – krauju pasruvusiomis akimis jis stovėjo prie lango. Atrodė, kad bus kažkas negera.

Suimtieji prašė atviro teismo, bet išgirdo, kad pareigūnai negali garantuoti jų saugumo nuo tarybinės liaudies rūstybės. Gynybai skyrė keturis advokatus žydus – vieną dviem. Tačiau šie teisiamuosius kaltino dar aršiau nei prokurorai. Teismas vyko keturias dienas. Atsisakę pripažinti savo kaltę, stengėsi vienas kitam padėti. A. Susnį nuteisė 8, o N. Gaškaitę – 7 metams.

Lageryje pajuto lietuvybės vertę

Paskelbę nuosprendį nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Ten nebuvo laisvų vietų, todėl patalpino saugumo rūsyje. Vasaros metas, langai išdaužyti. Po poros savaičių vežė į Raudonosios Presnios kalėjimą Maskvoje. Visi 8 nuteisti lietuviai dar buvo kartu. Algimantas patyrė tikrą džiaugsmą, Maskvoje sutikęs kitų tautybių žmonių. Susipažino su nuteistaisiais iš Latvijos, Estijos, Kaukazo respublikų.

Atlikti skirtą bausmę A. Susnį nuvežė į Mordovijos autonominę respubliką, teritorijos atžvilgiu maždaug kaip septynios Prancūzijos, o gyventojų – 3–4 milijonai. Vietiniai gyventojai buvo gana žemos kultūros. Ten veikė apie 80 lagerių. Bet čia pajuto, ką reiškia lietuvybė. Iš lageryje apie 3 tūkstančius kalėjusiųjų maždaug 10 procentų buvo lietuviai. Sutiko filosofijos mokslų daktarą Petrą Paulaitį, vieną iš partizanų vadų. Tai buvo tikras šviesulys. Kitataučiai jį vadindavo Lietuvos prezidentu.

Lageryje buvo vien politiniai kaliniai, todėl vyravo demokratija. Buvo priskaičiuojamos kelios kalinių kategorijos. Vienu metu buvo apie 10 kunigų: Dulksnys, Bunkus, Jurgaitis… Buvo daug sektantų: šeštadienininkų, penktadienininkų, Jehovos liudytojų. Prižiūrėtojai buvo bukagalviai: radę literatūros chrestomatiją, galvodavo, kad tai – literatūra apie Kristų. Jehovistai naujausius leidinius už pinigus gaudavo per dvi savaites iš užsienio.

Lagerio „universitetai“

Kalinių darbas – medienos apdorojimas. Nesiskubindavo dirbti, mokėjo suvaidinti. Išvesti dirbti tokio Maškovo, turėjo pjūklu sudoroti maumedį, kurio storis – gal du metrai. Per visą mėnesį iš jo sugebėjo paruošti tik ketvirtį kubinio metro malkų. O vieno gruzino, dirbusio prie televizorių dėžių gamybos, darbą stebėjo normuotojas ir čekistas. Per 8 ar 9 valandas šis sugebėdavo įvykdyti tik 5 proc. dienos normos. Sakydavo, jog niekada gyvenime tiek daug nebuvo „dirbęs“.

Paskutiniuosius ketverius metus A. Susniui buvo skirtas ypatingai griežtas rėžimas. Per pusmetį galėjo gauti vieną nekaloringų produktų siuntinį. Visa, ką atsiųsdavo iš namų, dalindavosi su visais, bet buvo ir tokių, kurie viską suvalgydavo pasislėpę. Šviesus prisiminimas išliko apie kartu kalėjusį jaunimą.

A. Susniui teko matyti bendraamžių, kurie verkdavo, norėdami valgyti. Lietuvį tai labai stebindavo. Būdamas studentu, jis gaudavo 27 rublius stipendijos. Iš jos turėdavo ne tik prasimaitinti, bet ir už butą susimokėti. O turėdamas duonos kepalėlį, jausdavosi lyg tikras bajoras. Iš kaimo retkarčiais atsiveždavo lašinių gabaliuką. Užtat lageryje Algimantas visiškai nejuto bado baimės. Karceryje – ne maistas, bet šaltis kamuodavo, kūnas kūną šildydavo.

Bet iš lagerio išeiti A. Susniui buvo sunku. Gaila buvo palikti tuos, su kuriais keleri metai praleista. Tai buvo daugiau nei šeima. Gražiai bendravo su ukrainiečiais, jakutais, kazachais, armėnais, pažinojo rusų monarchistų, dostojevskininkų, labai padorių žmonių. Šeštadienininko, tokio Tutko, į darbą šeštadienį jokiu būdu neišvarys. Pasodintas į karcerį, nors nuo kaulų pradėjo atsiskirti raumenys, tam nepakluso. Lietuvis susidraugavo su buvusiu ekonomikos patarėju Vietname, laisvai kalbėjusiu kinų, japonų, vietnamiečių kalbomis. Bet sutiko ir tokių, kurie bendravimą su kitataučiais laikė vos ne Tėvynės išdavimu. A. Susnys  daug skaitė. Tai buvo spontaniškas lavinimasis.

Laisvėje nelaukiamas

Atvykdavo delegacijos iš Lietuvos, dažniausiai kolūkio pirmininkai ar čekistai. Į tokius susitikimus stengtasi neiti, o suvaryti ukrainiečiai ar moldavai nieko nesuprasdavo, ką atvykusieji kalba. Ypač buvo aktyvus toks Česnavičius. Atvažiavęs auklėti, sykį jis tiek prisigėrė, jog išsirengęs nuogai ėmė gaudyti vietines moteris. Tai buvo reto cinizmo ir grubumo žmogus. Toks ir į jį panašūs sakydavo A. Susniui: „Turi gerą galvą, todėl išėjęs į laisvę galėtum bet kur mokytis“. Tokiems Algimantas atsikirsdavo, kad nėra toks kvailas, bet kokios paslaugos veltui nėra daromos. Grasinant, jog pas juos keliais ateisiąs, tikino, jog šito irgi nebūsią.

Išleistas iš lagerio Algimantas nusipirko bilietą iki Panevėžio. Mieste galėjo gyventi, bet neregistruoto niekas nepriėmė į darbą. Būnant tėviškėje, trečią dieną pakvietė į Suvainiškio apylinkės tarybą ir klausė, kaip galvojantis tvarkyti savo ateitį. „O kur aš patekau? Čia lyg draugiškasis teismas“, – nebeišturėjo A. Susnys. Bet jam priminė, kad pažeidžia pasų rėžimą. Šiaip taip gerų žmonių padedamas įsidarbino, bet vėl visur vis sekė, darė kratas. Ant A. Susnio bylos viršelio buvo užrašyta: „Nepasiduodantis verbavimui“.

A. Susniui pavyko baigti ekskursijų vadovų kursus, kuriuos organizavo tokia R. Vidugirytė. Norint gauti darbo pagal įgytą specialybę, reikėjo partijos komiteto patvirtinimo. Jo sekretorė T. Bitinaitė, vos išgirdusi A. Susnio pavardę, pašoko: „Kaip galima juo pasitikėti? Ką toks papasakos svečiams?“ Praktikos metu A. Susnys lydėjo estų grupę. Važiuojant pro Respublikinę ligoninę ėmė aiškinti, kad čia karo pradžioje sovietiniai okupantai nužudė gydytojus.

Šviesi galva – nepaprastas turtas

Norėdamas turėti pragyvenimo šaltinį, A. Susnys turėjo dirbti įvairius darbus, netgi melioracijoje. O į meną jį pavedėjo vilniečiai. Pradžioje susižavėjo gintaro, paskui – ir metalo apdirbimu. Potraukį kūrybai paveldėjo iš savo senelio ir tėvo – abudu jie buvę nagingi. Juvelyras Algirdas mielai dirba su pusiau brangiaisiais akmenimis, bet, sako nekenčiąs aukso. Jo ir šiaip turtai nevilioja. Stebisi iš kito lūpų išgirdęs, jog šiandien pragyventi sunku, nors gauna pensiją, turi nuosavą namą, o kieme stovi prabangus automobilis.

Didžiule dvasine vertybe A. Susnys laiko knygą. Pats turėjo jų apie keturis tūkstančius. Nemažai parsinešė iš perdirbimui suverstos krūvos. Aptiko ir ypač vertingų. Buvo tokių, kad paėmus rankos iš jaudulio drebėjo. Nemažai knygų išdovanojo, kad tik kiti jomis naudotųsi. Juk metai greitai bėga.

A. Susnys skaito įvairių žanrų literatūrą. Dažnai pavarto ir Šventąjį Raštą, jame randa vis kažką naujo. Jau laisvėje teko jam bendrauti su Šventojo Rašto vertėju į lietuvių kalbą kun. Česlovu Kavaliausku. Jis pasirodė esąs tikras intelektualas.

Iš buvusių A. Susnio bendrabylių gyvas yra tik Petras Plumpa. Nežino, koks Birutės Putrimaitės likimas. O tai, kad Lietuva išsivadavo iš priklausomybės nuo Rusijos, panevėžietis laiko stebuklu, nors tikėjo, kad tai galbūt įvyks po 50 ar 100 metų.

Iš Lietuvos prezidentų geriausiai vertina kadenciją baigusią Dalią Grybauskaitę, o iš partijų – liberalus. Nepritaria ir Vilniaus valdžios sprendimui keisti sostinės Kazio Škirpos gatvės apvadinimą bei Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimui nuo Vrublevskių bibliotekos sienos.

A. Susnys – ir kolekcininkas, retų daiktų rinkėjas. Tai jam – ne kaip verslas, bet kaip pomėgis, kad džiugintų širdį ir sielą. Dar mėgsta grybauti (žinoma, jeigu kas paveža) miškuose apie Andrioniškį, vaizdingoje Anykščių rajono vietovėje.