Su dovanotu inkstu gyvenanti Gitana: „Kam gyventi su dialize, jei gali gyventi laisvai?“

Spalio 10 d. Lentvaryje gyvenanti ir dirbanti Gitana pradėjo savo naują gyvenimo etapą. Nuo pat vaikystės bėdų su inkstais turėjusi 52 metų moteris po sėkmingai ir be jokių komplikacijų įvykusios transplantacijos operacijos pabudo su dovanotu ir beveik pustrečių metų lauktu inkstu.

Iš Alytaus kilusi Gitana prisimena, kad pirmosios problemos su inkstais prasidėjo, kai jai dar buvo vos 5 metai. Tuo metu Alytaus gydytojai tiksliai negalėjo nustatyti bėdų, tad gydytis buvo išsiųsta į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę. Ten jai buvo nustatytas pielonefritas – inkstų geldelių uždegimas. Po sėkmingo gydymo ji buvo išleista namo, tačiau kas pusmetį turėjo lankytis pas gydytojus ir stebėti savo sveikatos būklę. Tačiau ramus gyvenimas pasikeitė pastojus.

„Viskas pakito per nėštumą. Visi rodikliai ėmėm blogėti, pradėjo kauptis baltymas ir kreatininas. Nepaisant to, gydytojai labai nesureikšmino situacijos, patikrino inkstų funkcijas ir, kadangi rezultatai buvo geri, liepė labiau prisižiūrėti ir laikytis griežtos dietos“, – pasakoja moteris.

2004 metais po eilinių tyrimų jai buvo patvirtintas glomerulonefritas – inkstų kamuolėlių uždegimas, kuris ilgainiui tampa lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastimi. Gitanos teigimu, tai yra klastinga ir paslaptinga liga, nes nejauti jokio skausmo ir net negali pagalvoti, kad gali būti kažkas negerai. „Pamenu, mėnesį po vizito pas gydytoją jaučiausi nemaloniai, tačiau greit atsipalaidavau ir vis nusižengdavau dietai. Juk mes tik žmonės, akys didelės, norisi visokio maisto. Kartais užvalgydavau aštriai, sūriai ar kokių raugintų produktų, o viską užsigerdavau „Coca-cola“.“

Jau 2015 metais Gitanos būklė ėmė smarkiai prastėti, kreatinino lygis sparčiai augti, todėl su nefrologo priežiūra ir reguliariais vizitais moteris ėmėsi griežtai laikytis dietos. Tačiau tai nebepadėjo, nes po tyrimų 2018 metų vasarį buvo nustatyta, kad jos kreatinino kiekis viršija normą daugiau nei 8 kartus. Gydytojai iškart ėmė ruošti moterį dializėms, tačiau dėl to ji per daug nesigraužė. „Psichologiškai buvau susigyvenusi su liga ir su tuo, kad kažkada greičiau prireiks dializių. Su šia mintimi gyvenau 14 metų, tad šoko tikrai nepatyriau. Tačiau dializės man nepasirodė sunkios. Taip, pradžioje buvo kiek skausminga, kai durdavo adatas, tačiau oda greitai prisitaikė, o didžiausias diskomfortas buvo išgulėti ilgą laiką dializių metu, bet, kadangi dirbau, tuo metu neturėjau laiko savianalizei ar gilesniems apmąstymams, tad tai man padėjo lengviau išverti procedūras“, – pasakoja Gitana.

Vos sužinojusi, kad reikės atlikti dializes, moteris iškart buvo įtraukta į inkstų recipientų sąrašą, viltingai laukdama jos gyvenimo kokybę pagerinančio organų donoro. Laukimas jai užtruko 2 metus ir 7 mėnesius. „Visada tikėjau, kad donoro sulauksiu, tik maniau, kad tai įvyks greičiau. Po pirmųjų metų šiek tiek nusivyliau, kad procesas ne toks greitas, bet tada prasidėjo pandemija, išgirdau, jog planinės operacijos nebevyksta ir susitaikiau, jog reikės dar palaukti. Iki tol, kol vieną naktį suskambo lemtingas skambutis“, – su džiugesiu balse gyvenimą pakeitusį skambutį prisimena Gitana.

Moteris pasakojo, kad viskas vyko labai greitai, o inkstas jai pagal dėmenis labai tiko, tad neilgai trukus buvo atlikta transplantavimo operacija, praėjusi labai sklandžiai. „Nežinau, ar chirurgas nuo Dievo, ar situacija labai palanki, bet pati operacija praėjo labai greitai ir sklandžiai. Viskas buvo kaip per sviestą. Ir manimi visi labai rūpinosi, nuo pirmos iki paskutinės dienos. Tai neapsakoma patirtis. Dabar, kai pasižiūriu, tai randas labai gražus ir puikiai gyja, o šeima, draugai ir kolegos sako, kad jei nežinotų, tikrai nepasakytų, kad man buvo atlikta inksto transplantacija“, – juokiasi moteris. Paklausta apie gyvenimą pakeitusią dovaną Gitana tik giliai atsidūsta. „Jaučiu begalinį dėkingumą organų donorui ir jo šeimai. Galiu užtikrinti, kad rūpinsiuosi šiuo inkstu kaip įmanoma labiau, kad dovana nenueitų veltui, o mano gyvenimas dar būtų ilgas ir prasmingas“.

Gitana ragina visus žmones nelikti abejingais organų donorystė. Jos teigimu, dabar medicina yra taip ištobulėjusi, o chirurgai tokie profesionalūs, kad bijoti tikrai nevertėtų. „Kam gyventi su dialize, jei gali gyventi laisvai? Aš visiškai esu už organų donorystę, nes ji keičia gyvenimus ir leidžia toliau mėgautis gyvenimu“, – besišypsodama pridurė Gitana.

Šiuo metu 130 žmonių laukia jiems tinkamo inkstų donoro. Nuo 1970 metų Lietuvoje buvo atliktos 2594 inkstų transplantavimo operacijos. Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM nuoširdžiai dėkoja visiems žmonėms, kurie pasidalina savo sėkmės istorijomis apie transplantacijas, pakeitusias jų gyvenimus.