Suskaičiavo, kiek ir kokių pakuočių atliekų pagamina dzūkai
Du trečdaliai Alytaus regione surenkamų pakuočių atliekų yra tinkamos perdirbimui, kita jų dalis yra deginama ir tik 16 proc. surinktų pakuočių atliekų patenka į sąvartyną. Tokias išvadas pateikė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) užsakymu pirmąjį pakuočių atliekų tyrimą šalyje atlikę mokslininkai.
Kauno technologijos universiteto tyrėjų grupė, vadovaujama profesoriaus Gintaro Denafo, pakuočių atliekas tyrimui ėmė skirtingu metų laiku, skirtingose regiono savivaldybėse – miestuose ir kaimuose. Buvo tiriamos ir individualių, ir daugiabučių namų konteineriuose „varpeliuose“ surenkamos pakuočių atliekos.
„Viskas buvo daroma rankiniu būdu: pasirinkto konteinerio turinį išpildavome, rūšiuodavome atliekas į krūveles ir kiekvieną jų atskirai sverdavome“, – apie tyrimą pasakojo profesorius G. Denafas, kartu su studentais dalyvavęs visame tyrimo procese.
Kiekvienoje vietovėje kiekvieną sezoną tyrimui buvo imama maždaug po 300 kg atliekų. Jų sudėtis ir kiekis tirti 2015 metų liepą ir spalį bei 2016 m. vasarį bei gegužę. Tyrėjai pastebėjo, kad sezoniškumas pakuočių atliekų kiekiui bei sudėčiai ženklios įtakos neturi.
Pastebėta, kad nuo 2016 metų pradžios Lietuvoje įvedus užstato sistemą, plastiko pakuočių atliekų buvo smarkiai sumažėję, bet pastaruoju metu jų vėl daugėja. Neatmestina, jog tam įtakos turi tai, kad nemaža Alytaus regiono gyventojų dalis dažnai apsipirkinėja Lenkijoje, iš kurios parsivežtos pakuotės kaip užstatas mūsų šalyje nepriimamos.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad kaimiškose savivaldybėse plastiko pakuočių atliekų surenkama santykinai daugiau nei miestuose. Viena to priežasčių – kaimuose yra mažiau taromatų, todėl dalis pakuočių vis dar išmetama į konteinerius.
Didžiausią Alytaus regione surenkamų pakuočių atliekų dalį – daugiau kaip 32 proc. – sudaro PET pakuočių atliekos. Antroje vietoje – kartono pakuotės, sudarančios daugiau kaip 22 proc. iš gyventojų surinktų pakuočių atliekų, plastiko plėvelės – 13, 5 proc.
Visais metų laikais ir visur plastiko ir metalo atliekoms skirtuose konteineriuose pasitaikydavo popieriaus ir kartono, o popieriaus konteineriuose – plastiko priemaišų. Kai kas į šiuos pakuočių atliekų konteinerius neištveria neišmetęs stiklo, tekstilės, medicininių ar elektros bei elektronikos atliekų.
„Lietuvoje tai buvo pirmas toks tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, kiek ir kokių pakuočių atliekų susidaro ir kokia jų dalis tinkama perdirbimui. Ta informacija yra labai svarbi mums, kaip atliekų tvarkymo sistemos administratoriams, nes esame suinteresuoti, kad kuo daugiau pakuočių atliekų būtų surenkama ir kuo daugiau atiduodama perdirbėjams“, – sakė ARATC direktorius Algirdas Reipas.
Tyrimo metu gautos išvados buvo pristatytos gamintojų-importuotojų, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos, Alytaus regione dirbančių atliekų tvarkytojų atstovų susitikime Alytuje. Pasak tyrimui vadovavusio profesoriaus G. Denafo, tyrime naudota pakuočių atliekų sudėties metodika gali būti sėkmingai taikoma ir atliekant kitus panašius atliekų sudėties bei kiekių tyrimus. Tokių tyrimų rezultatai yra labai svarbūs, siekiant išsiaiškinti realiai perdirbamų atliekų kiekius.
„Lietuvoje veikia daug įmonių, surenkančių pakuočių atliekas ir antrines žaliavas, tačiau jas perdirbančių įmonių yra nedaug“, – pastebėjo prof. G. Denafas.
Be to, daugelis įmonių perdirbti priima tik švarias gamybines atliekas, o iš gyventojų surinktų pakuočių atliekų perdirbimo galimybės yra labai ribotos.
„Mums svarbu buvo išsiaiškinti, kiek pakuočių atliekų yra tinkamos perdirbimui ir tyrimo metu tai buvo nustatyta. Paaiškėjo, kad perdirbimui tinka beveik 70 proc. šių atliekų. Suprantama, kad ne visos pakuočių atliekos turi teigiamą vertę ir niekas nenori perdirbti neigiamą vertę turinčių atliekų. Tačiau čia jau ne tyrimo, o pinigų problema“, – sakė ARATC vadovas A. Reipas, pastebėjęs įdomų paradoksą: šalies perdirbėjai savo ataskaitose tvirtina perdirbantys apie 95 proc. atliekų, o diskutuodami teigia, kad perdirbti net 70 proc. atliekų yra nerealu.
