Svečiuose Laura Sintija Černiauskaitė
Tikriausiai nėra panevėžiečio, besidominčio šiuolaikine lietuvių literatūra ir negirdėjusio prozininkės bei dramaturgės Lauros Sintijos Černiauskaitės pavardės. 11 knygų suaugusiems, vaikams bei paaugliams autorė yra pelniusi tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų pagarbą ir dėmesį, apdovanota premijomis (ES literatūros, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmuoju prizu, Lietuvos rašytojų sąjungos ir kt.), jos kūryba išversta į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos įvairiose šalyse.
Paskutinį balandžio penktadienį Parko biblioteka pakvietė panevėžiečius į susitikimą su šia žinoma jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kuri pirmąją savo knygą išleido būdama 17 m.
Autorė savo kūriniuose gvildena sudėtingus, sunkiai derinamus žmonių tarpusavio santykius, atskleidžia subtilius veikėjų vidinius išgyvenimus.
Anot viešnios, rašyti jai lengva: veikėjai, jų dramos, situacijos prasiveržia tarsi srovė. Tačiau pačiai autorei literatūra nėra nuoskaudų ar asmeninių išpažinčių išsiliejimas. Todėl L. S. Černiauskaitė, laikanti save klasikinių vertybių žmogumi ir rašytoja, savo autentišku balsu kalba apie tai, kas paliečia mus visus – apie bendražmogiškus dalykus. „Literatūra turėtų padėti užaugti žmogui žmogumi“, – teigė rašytoja, mananti, jog knygos paskirtis – užauginti, padėti formuotis, gyventi ir išgyventi.
„Paskutinis mano kūrinys – mylimiausia, brangiausia ir brandžiausia knyga, tarsi pjesė iš 4 veiksmų. Tai knyga apie traumą ir jos įveikimą, nuodėmę ir pasveikimą nuo jos, nuodėmės pasekmės mums, mūsų vaikams, anūkams“, – savo naujausią trumpąjį romaną „Šulinys“ trumpai pristatė L. S. Černiauskaitė. Susirinkusieji turėjo unikalią progą iš autorės lūpų išgirsti trumpą šio romano ištrauką.
Užaugusi judrios Vilniaus gatvės 9-naukščiame name, tačiau vasaras praleidusi kaime, apsupta gamtos, autorė svajoja kada nors persikelti į prie Baltarusijos sienos esančią mamos tėviškę – Gaidės kaimą, ir nugyventi ten visą skirtą gyvenimą.
Labai paprasta, žemiška ir nuoširdi viešnia prisipažino, jog po tiek rašymo metų nebejaučia poreikio kurti, jai daug maloniau skaityti bei redaguoti kitų tekstus, auginti vaikus. Paklausta, ką rekomenduotų perskaityti, L. S. Černiauskaitė atsakė, jog pati šiuo metu grįžta prie klasikų – paskutinių Granausko novelių, apsakymų, B. Vilimaitės smulkiosios prozos, M. Martinaičio kūrybos. O mes, kviečiame paskaityti šios rašytojos kūrinių.
