Šventė, kurios nesuvaidinsi

Lyg atsiprašydamas, jog vasarą nelepino šiluma, oras buvo kaip užsakytas šventei: saulė nepašykštėjo spindulių… Raudonais karoliais pasidabinęs šermukšnis atrodė iškilmingai, bet rudeniškai – niekur nepaslėpsi suvokimo, kad vasaros dienos  tirpsta…  

Jau nuo pietų šurmuliavo prie Turmanto seniūnijos: Zarasų socialinių paslaugų centras ir Zarasų Visuomenės sveikatos skyrius organizavo vaikams pramogines pamokėles – čia galėjai piešti, atlikti įvairias užduotis. Vyko Zarasų viešosios bibliotekos projektas „Tu gali sukurti knygą“… Savo kūrybingumą galėjo parodyti visi, o vaikų zujo spiečiai.

Kunigas  Jonas Mačiulis,  aukojęs Šv.Mišias Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už miestelio bendruomenę, visiems linkėjo gražios – prasmingos šventės, o Lietuvos Respublikos Seimo nariui Algimantui DUMBRAVAI įteikė Popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį Palaiminimą.  Miestelio šventė, tapusi jau tradicine, sukviečia visus kraštiečius, plačiai išsibarsčiusius: ilgą laiką čia veikusios rusų kalba dėstomos mokyklos absolventai rinkdavosi tolesnius mokslus Latvijoje, Rusijoje (Todėl tarp atvykusių buvo ne tik iš kaimyninės Latvijos, bet ir tolimojo Samarkando). Šįkart susitiko tie, kuriuos sieja tas pats klasės suolas, laida… Tačiau svarbiausias dėmesys – šiandien buvo skirtas Mokytojui – Žmogui, kuris diegė ne tik pagrindines mokslo tiesas, įžiebė viltį, mokė mylėti gyvenimą, todėl savo gerumu ir dėmesiu pasilikęs jau seniai užaugusių vaikų  širdyse.

„Turmantas – miestelis pasienio pakrašty. Širdy gyvena mums džiaugsme ir liūdesy…“ –  skambėjo žodžiai, o mokyklinis varpelis seniūno Stanislovo Stankevičiaus rankose liudijo, kad šventė prasideda – juk žemė jau alsuoja gerumu – paskutinės savaitės iki naujų mokslo metų pradžios: čia net nenorom prisimeni savo mokyklinius metus… O mokytojas juk visada esti bendruomenės šviesulys.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantui Dumbrava džiaugėsi, kad mokslo šviesa visada būna ryški.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius ne tik tarė sveikinimo žodį, bet už ilgametį ir sąžiningą darbą įteikė Zarasų rajono savivaldybės administracijos Mero padėkas mokytojoms, jau išėjusioms į užtarnautą poilsį: Sofijai Aniškevič, Fevronijai Bogomolnikovai, Fetinijai Liutkevičienei, Antoninai Eitminovič, Janinai Goršanovai, Nadeždai Ivanovai, Marijai Sokolovai, Vandai Kazanovai, Anai Anufrovič ir Aldonai Starovoitovai. Jos ne vieną dešimtmetį savo žinias ir širdį dalijo Turmanto apylinkių mokiniams, įrodydamos, jog mokytojo darbas – kilniausias, leidžiantis prisiliesti prie vaiko sielos.

Visi svečiai – Zarasų rajono savivaldybės tarybos nariai Ignas Zavadskas ir Rimvydas Podolskis, Zarasų miesto seniūnė Olga Podolskienė, Lietuvos lenkų sąjungos Zarasų rajono skyriaus pirmininkė Teresa Narkevičienė ne tik džiaugėsi, jog renginys įkvėpė kiekvieną prisiminti mokyklines dienas, bet ir akcentavo Mokytojo autoritetą – jis išlieka labai svarbus, auklėjant jaunąją kartą.

Tatjana Jermolajeva, Zarasų kultūros centro Turmanto padalinio direktorė, šįkart dalijosi savo mokykliniais prisiminimais, kalbėdama apie savo klasės auklėtoją – Aną Anufrovič – mokytoją, kuria žavisi iki šiol. Darbo metus prisiminė ir buvęs mokyklos direktorius Vladimiras Jermolajevas.

Zarasų kultūros centro direktorius Aurimas Gudas džiaugėsi gausiai susirinkusiais:  lygindamas net su festivaliu „VISAGINO COUNTRY 2017“.

Ir kai nuskamba tiek daug šiltų, gerų žodžių, kai aplink tiek daug mielų mokyklinių prisiminimų – įvairių mokyklinių laidų nuotraukos ir mokyklinis suolas, seni skaičiuotuvai ir mokyklinė uniforma, netgi mokyklinis bufetas, kur galėjai nusipirkti spurgų ir stiklinę arbatos (lygiai tokios, kokią gėrei mokykloje)  – negalėjai nepajusti plevenančios prisiminimų šviesos ir sklandančios švelnios nostalgijos mielam laikui – savo vaikystei. O šventės nuotaika buvo pakili – mokyklos absolventų sveikinimas: jų lūpose Mokytojų pavardės… Sustingusi tylos minutė – atmintis ir pagarba išskubėjusiems į Amžinybę – į Amžiną savo buvusių mokinių Atmintį (gėlėmis pražydo tądien ir aplankyti Jų kapai).

Tačiau šventė čia tik įgavo pagreitį – savo dainas ir pasirodymus saviveiklininkai skyrė konkretiems Mokytojams, prisimindami jų žodžius, jų mintis. Čia skambėjo Moterų vokalinio ansamblio „Sidabro gija“, estradinės muzikos kapelos „VIATUR“, Anastasijos ir Marijos Makarovų, Anos Kislajos, Irinos Timofejevos, Linos Madžiulienės, Veros Pupel, Valerijaus Bogomolnikov, Olgos Filipovos, Anos Lotočkos – Šukelienės, Svetlanos Garšanovos, Nadeždos Ivanovos atliekamos dainos. Džiugino jaunių šokių grupė ,,Happy step“ R.I.S., porinių šokių „Vivo“ šokėjai,  pop muzikos grupė iš Vilniaus  ,,SAWI“ , o Peterburgo armonika Gintaro Garšanovo rankose, rodos, pakerėjusi visus…

O paskui – petardos… Į dangų pakilo 9 helio balionai – kiekvienas simbolizavo mokyklos dešimtmetį… Ir padėka visiems, prisidėjusiems ir parėmusiems…

Ar kas skaičiavo nuraudusias šermukšnio uogas? Ar kas skaičiavo žodžius, kuriuos pasako Mokytojas per pamoką, per dieną, per metus? O per dešimtmetį? Šermukšnio uogos rausta kasmet… Mokytojas kasdien, kasmet dalija gerumą ir išmintį, įvyniodamas juos į žodžius, jungdamas į sakinius ir dovanodamas vaikui… „Viskas, kas iš tavęs išeina, tau ir sugrįžta. Septyneriopai. Taigi visiškai nereikia nerimauti, ką atgausi“ – teigė Neale Donald Walsch. Šventė, kurios tikrai nesuvaidinsi, dovanojo visiems mielų prisiminimų, o Mokytojams dar ir didžiausius glėbius atminties gėlių… Nedideliame pasienio ruožo miestelyje Mokytojui tądien buvo skirtas visų dėmesys…