Šventosios upės vingiais
Saulėtą pavasario rytą ištikimiausi Anykščių regioninio parko žygeiviai rinkosi prie Medžių lajų tako. Šį kartą visų laukė žygis dviračiais. Kartu pažinti, atrasti patirti! Keliauninkų laukė trys vedliai – Anykščių regioninio parko direkcijos vyriausieji specialistai: Rasa Gražienė, Rolandas Lančickas ir Diana Martinavičiūtė, kurie lydėjo ir pasakojo daug įdomybių apie Anykščių krašto gamtines ir kultūrines vertybes. Bet apie viską iš pradžių…
Dviračių žygį pradėjome keliaudami Anykščių šileliu. Sužinojome kad čia yra įsteigtas Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis (plotas 1421,5 ha), kuriame saugomas Anykščių šilelio kraštovaizdis, Šventosios upės slėnis su atodangomis, salpinėmis pievomis, rieduliais bei kitomis gamtos ir kultūros vertybėmis. Anykščių šilelis, dėka dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės, išsiskiria augalijos nevienodumu ir gausa (aptinkama virš 2 000 augalų rūšių, iš kurių 25 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą). Keliaudami toliau susipažinome su Vakarų taigos buveinėmis, sužinojome kas yra buveinė, kodėl kai kurios jų ypač saugomos. Pakeliui sustojome prie Būdragaidžio gamtinio rezervato, sužinojome, kad jame draudžiama bet kokia ūkinė ar rekreacinė veikla, o lankytis jame vieniems, be Anykščių regioninio parko darbuotojų, taip pat negalima.
Važiuodami dviračiais vis artėjome prie vingiuotos ir gana sraunios Virintos upės. Jos pavadinimas kildinamas nuo žodžių „virsti“, „verstis“, „kunkuliuoti“, todėl ne veltui ši upė tokia mėgstama baidarininkų. Pasiekę upę, pamatėme įspūdingą Vildžiūnų (Virintos) atodangą. Rasa mums papasakojo, kad šią atodangą sudaro vėlyvojo devono Šventosios svitos dalies ir kvartero nuosėdinės uolienos, be to Virintos upė svarbi kaip Europinės svarbos buveinė, čia aptinkamos upių sraunumos su kurklių bendrijomis. Netoli nuo šios vietos pamatėme ir kitą – Vetygalos atodangą, tik jau dešiniajame Šventosios upės šlaite. Sužinojome, kad Vetygalos atodanga dar vadinama Žėbos kalnu, o nuo 1964 m. ji yra gamtos geologinis paminklas ir viena didžiausių ikikvarterinių darinių atodangų Lietuvoje.
Mūsų žygio ašis ir puošmena – Šventosios upė, kuri yra ilgiausia tik Lietuvos teritorijoje tekanti upė. Važiuodami dviračiais grožėjomės įspūdingomis, ledynmečio laikus menančiomis, Šventosios terasomis, taip pat matėme paslaptingas jos senvages, išgirdome, kuo jos ypatingos, kokie augalai čia auga. Pravažiavome ir patį turtingiausią retaisiais augalais Vilkatėnų botaninį draustinį, kuriame saugomos Šventosios senvagės, miško augalijos bendrijos su įrašytomis į Lietuvos raudonąją knygą rūšimis.
Paskutinis žygio objektas – Kavarsko hidroelektrinė. Dėka ten dirbančių darbuotojų galėjome patekti į vidų, apžiūrėti kaip viskas veikia, o Rolandas mums papasakojo daug įdomių faktų. Tai yra mažoji hidroelektrinė Anykščių rajone, ji pastatyta užtvenkus Šventosios upę ir susiformavus Kavarsko tvenkiniui. Priklauso AB „Achema“. Išklausius pasakojimo, laukė dar gana ilgas kelias atgal – vėl grįžome prie Medžių lajų tako, pakeliui dar stabtelėdami prie Šventųjų ąžuolų.
Žygio metu patyrėme visko – ir saulės, ir lietaus, ir krušos, ir vėjo. Galbūt žygis pareikalavo nemažai ištvermės, bet suteikė geros nuotaikos ir naujų idėjų. Gamta parodė mums savo jėgą, o mes džiaugiamės, kad vis tik daugiausiai tą dieną švietė saulė. Ačiū visiems, nepabijojusiems pavasariško oro, ir keliavusiems kartu su mumis Šventosios upės vingiais.
