Švęsdami nepamirškime kančios
Kaip žinome, 2020-ieji yra paskelbti Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais. Taip siekiama priminti pirmojo moderniųjų laikų Lietuvos parlamento nuopelnus valstybingumui. Būtent ši institucija įstatymais įtvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Kadangi gegužės 15 dieną sukanka 100 metų, kai 1920 metais darbą pradėjo visos tautos balsais išrinktas Steigiamasis Seimas, šiandien apžvelgsime jo sudėtį, priminsime kai kurių narių tragiškus likimus.
Rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90 procentų rinkėjų
1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Tarybos Nutarime pasakyta: „… Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jo gyventojų išrinktas…“ Tačiau juk tada vyko Pirmasis pasaulinis karas, kuriam pasibaigus tuoj pat prasidėjo klastingi bolševikų veiksmai. Nesugebėję įtraukti Lietuvos žmonių į revoliuciją 1919 metų pradžioje bolševikai pradėjo atvirą karinę agresiją. Lietuva, labai sunkiomis sąlygomis, pasiaukojimu ir Dvasios stiprybe pakilo ginti Tėvynės. To laikotarpio šūkiai buvo: „Kada Tėvynė pavojuje – nėra nei senų nei jaunų“, „Gyvybę, priešai, padėsite, bet Lietuvos nepavergsite“. Nepaprasto entuziazmo ir laisvės troškimo liepsna degė kiekvieno širdyje, o tas ginklas pasirodė esąs pats tvirčiausias ir nenugalimas. 1919 metų pabaigoje buvo nugalėti ne tik bolševikai, bet ir naujasis priešas – bermontininkai. Baigėsi aktyvūs karo veiksmai. Nors Vilnius lenkų rankose, tačiau tik dabar susidarė palankios sąlygos sukviesti Lietuvos Steigiamąjį Seimą, nustatyti nepriklausomos Lietuvos santvarką, priimti Konstituciją.
Pradėta ruoštis rinkimams.
Pagal rinkimų įstatymą numatytas bendras mandatų skaičius buvo 229, bet rinkimuose negalėjo dalyvauti želigovskininkų kontroliuojama Rytų Lietuva su Vilniumi, kuriai buvo numatyta skirti 108 mandatus bei Klaipėdos kraštas – 9 mandatai, tuo metu taip pat dar nepriklausęs Lietuvai. Teritorijoms, kuriose rinkimai faktiškai įvykti negalėjo, buvo rezervuota 117 mandatų, t. y., penkiais mandatais daugiau, nei lietuvių valdžios kontroliuojamai teritorijai su Laikinąja sostine. Į pirmuosius Lietuvoje rinkimus žmonės žiūrėjo labai atsakingai – juose dalyvavo daugiau kaip 90 % turinčių teisę balsuoti piliečių. Balsavo 682291 asmuo. Aišku, kad dėl netikslių rinkėjų sąrašų nežinoma, kiek gyventojų į balsuotojų sąrašus nepateko. Pavyzdžiui, Marijampolės rinkimų apygardos dokumentuose prie rinkėjų skaičiaus yra pastaba, kad „žinios netikslios, nes ne visi valsčiai pateikė žinias, skirtumas didelis nebus“. Marijampolės apskrityje rinkimai vyko problemiškai, nes į jos rinkimų apygardą įėjo lenkų okupuotos Seinų ir Suvalkų apskritys. Surengti rinkimus, kai nėra tikslios teritorijos, stiprios vietinės valdžios, neturint tikslių rinkėjų sąrašų, buvo sudėtinga. Be radijo laidų, be laikraščių, tik plakatais ir gyvu žodžiu buvo skleidžiamos būsimo Seimo idėjos ir į jį renkamų politinių partijų programos.
Suteikus balsavimo teises moterims sulaukti jų balsų tikėjosi konservatyvesnių partijų, ūkininkų atstovai. Partijų kandidatai rinkdavosi prie bažnyčių ir miestelių aikštėse ar turgavietėse, ten rėždavo prakalbas „nuo bačkos“.
Laimėjo Krikščionių demokratų blokas
Rinkėjai turėjo galimybę rinktis iš 31 kandidato sąrašo. Septyniose apygardose buvo išrinkta 112 atstovų. Krikščionių demokratų blokas (KDB), kurį sudarė krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga ir darbo federacija gavo 59 vietas, Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų blokas (VLB) – 28 vietas, socialdemokratai (SDB) – 12, žydai – 7, lenkai – 3, vokiečiai – 1, komunistai – 1, socialistai revoliucionieriai – 1 vietą. Komunistų ir revoliucionierių atstovai prasmuko prisidengę kitų vardais. (Vietoj dviejų paskutinių kartais nurodoma 13 socialdemokratų ir vienas darbo žmonių atstovas, kartais tiesiog 14 socialdemokratų.) Steigiamajame Seime atstovauta visiems Lietuvos socialiniams sluoksniams. Tarp 112 atstovų buvo: 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 10 kunigų, 1 rabinas, 13 pedagogų (daugiausia mokytojų), 11 teisininkų, 11 gydytojų ir vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų ir tarnautojų, 3 rašytojai, 3 inžinieriai, 3 agronomai ir 9 kitų profesijų atstovai (visuomenininkai, vargonininkas, kooperatininkas ir kt.).
Krikščionys demokratai laimėjo todėl, kad rėmėsi katalikų dvasininkija, kuri geriausiai suprato to meto laiko dvasią ir daugelio žmonių galvoseną. Gavę daugumą krikščionys demokratai, nors ir neturėdami valstybės valdymo patyrimo (jo neturėjo niekas), nesutriko ir suprato, kad laikė savo rankose Lietuvos likimą ir buvo už viską atsakingi, suvokė, kad darbui reikalinga telkti visas partijas ir pažangiąsias jėgas. Šią daugumą Krikščionys demokratai išlaikė iki 1926 metų (I ir II Seimuose).
Išrinkta 112, o Steigiamojo Seimo narių buvo 150
Steigiamojo Seimo nariai nuo pirmojo posėdžio iki paskutiniojo iš dalies keitėsi. Per pusę metų pasikeitė net 38 nariai. Todėl, nors nuolat buvo 112 atstovų, iš viso Steigiamojo Seimo nariais yra buvę 150 asmenų: Juozas Akmenius-Akmenskis (1882 07 30–1933 01 19), Tadas Aleliūnas (1872?–?), Kazys Ambrozaitis (1882 02 14–1927 04 27), Jonas Andziulis (1866 10 30–1927 04 27), Mikas Bagdonas (1894 10 08–1937 03 28), Stasys Balčas (1884?–1963 07 06), Stasys Balčytis (1893 11 27–1973 10 31), Andrius Banionis (1887ٔ 02 27–?), Viktoras Beržinskas (1874 11 10–1947 03 13), Vytautas Bičiūnas (1893 08 20–1943 10 30), Kipras Bielinis (1883 09 26–1965 12 07), Kazys Bieliūnas (1894 12 20–?), Jonas Bildušas (1895 10 04–1966 10 03), Oskaras Biuchleris (1881?–1937 02 16), Kazys Bizauskas (1892 02 15–1941 06 26), Jonas Bliūdžius (1880 11 20–1948?), Felicija Bartkevičienė (1873 09 01–1945 10 21), Liūdas Brokas (1872 12 11–1950 04 15), Antanas Bulionis (1881 05 24–1943 05 19), Konstantas Bražėnas (1894 07 25–1933 01 06), Juozas Buzelis (1888 08 08–1967 03 08), Bronius Cirtautas (1881?–1930 06 04), Voldemaras Čarneckis (1893 01 09–1942 11 04), Vincas Čepinskis (1871 04 21–1940 08 22), Stasys Černiauskas (1882 12 02–po 1940?), Jurgis Daukšys (1888–?), Konstantinas Daunora (1886 01 10–?), Jurgis Deksnys (1872–?), Stasys Digrys (1886 12 27–1959 12 15), kun. Paulius Dogelis (1877 02 02–1949 11 03), Eliziejus Draugelis (1888 04 1? –1981 10 08), Ozeris Finkelšteinas (1863 09 20–1932 09 28), Natalis Fridmanas (1863?–1921 05 05), Magdalena Draugelytė-Galdikienė (1891 09 26–1979 05 22), Jonas Galvydis-Bykauskas (1864 12 15–1943 07 16), Kazys Gencevičius (1881–?), Jonas Giniūnas (1887–?), Vincas Grajauskas (1868 04 20–1953?), Adolfas Grajauskas (1878 01 17–1967 10 01), Antanas Grigiškis (1895 06 13–1987?), Pranas Grėbliūnas (1870 03 10–?), Kazys Grinius (1866 12 17–1950 06 04), kun. Stasys Gruodis (1896 02 12–1925 06 14–1990 11 01), Emilija Spudaitė-Gvildienė (1887 09 13–1965 07 02), Juozas Idzelis (?–?), Petras Jočys (1896?–1970 01 30), Kazys Jokantas (1880 10 23–1942 08 25), kun. Vladas Jurgutis (1885 11 05–1966 01 9), Steponas Kairys (1876 12 20–1964 12 16), Andrius Kardišauskas (1893 04 15–1974 11 27), Vincas Katilius (1869?–1947?), Julius Kaupas (1890 01 07–1945 05 27), Rudolfas Kinderis (1881 02 17–1944 03 13), Pijus Kriščiūnas (1981 07 10–1945 09 13), Jonas Kriščiūnas (1888 01 05–1973 07 02), kun. Mykolas Jeronimas Krupavičius (1885 10 01–1914 06 13–1970 12 04), Kazys Kupčiūnas (1890 05 15–1959?), Povilas Kuzminskis (1881 01 03– po 1941?), Samuelis Landau (1886 09 29–1940?), Vladas Lašas (1892 01 03–1966 01 02), Kazys Lekeckas (1877 03 04–1944 03 12), Feliksas Lesauskas (1892 05 31–?), kun. Bronislovas Liausas (1872 02 13–1941 11 01), Juozas Liekis (1887 04 27?), Jonas Lingė (1896 01 17–1987 04 29), Juozas Lukoševičius (1892?–1921 01 15), Morta Lukošytė (1896 04 17–?), Pulgis Lumbis (1891 03 01–1953 03 31), Veronika Mackevičaitė (1895?–?), Jonas Makauskas (1885 03 14–1969 07 25), Mykolas Marma (1886 03 29–1954 09 04), Jurgis Marčiulionis (1870 04 23–1945 11 20), Jonas Masiulis (1870?–1942?), Antanas Matulaitis (1895 12 29–1920 10 20), Jonas Matulevičius (1869?–?), Vincas Meilus (1887 07 19–1947 10 19), kun. Vincentas Mieleška (1893 01 08–1915–1963 03 05), Feliksas Mikšys (1893 03 02–1973 04 03), Antanas Milčius (1895 07 02–?), Ladas Natkevičius (1893 01 19–1945 05 25), Jonas Pakalka (1894 01 18–1982 07 25), Gabrielė Petkevičaitė (1861 03 18–1943 06 14), Motiejus Petrauskas (1890 08 10–1956 05 29), Jeronimas Plečkaitis (1887 12 10–1963 10 29), Abraomas Popelis (1865 03?–1923?), Pranas Povilaitis (?–?), Antanas Povylius (1871 08 14–1961 09 11), Vladas Požėla (1879 04 09–1960 09 21), Juozas Pronskus (1893 03 20–1984 05 21), Antanas Purėnas (1881 02 16–1962 11 05), kun. Juozas Purickis (188304 19–1934 10 25), Ona Račiukaitienė-Muraškaitė (1896 02 15–?), Nachmanas Rachmilevičius (1876 05 25–1942 01 27), Vytautas Račkauskas (1881 01 15–prieš 1956 m.?), Petras Radzevičius (1894?–1959 07 21), Pranas Radzevičius (1884 08 25–?), Kazys Ralys (1885 03 24–1958 01 06), Sikstus Riauka (1888 03 24–1934 12 06), Albinas Rimka (1886 02 16–1944 02 27), Simanas Rozenbaumas (1859 08 03–1934 12 06), Petras Ruseckas (1883 08 02–1945 12 08), Mikas Ružanskis (1887 09 14–1943 03 25), Antanas Simanauskas (1889 05 20–?), Klemensas Skabeika (1884 08 12–1951 12 12), Kazys Sidabras (1884?– po 1941?), Vladas Sirutavičius (1877 04 05–1967 07 12), Juozas Skyrius (1897–1986), Mykolas Šleževičius (1882 02 21–1939 11 11), Antanas Snielevskis (1885 06 04–?), Maksas Soloveičikas (1883 08 10–1957?), Povilas Spudas (1896 01 13–1944 08 07), Salomėja Stakauskaitė (1890 05 20–1971 09 26), kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1947 12 08), Zigmas Starkus (1892 10 12–1942 08 25), Antanas Staugaitis (1876 02 08–1954 05?), kun. (vėliau vysk.) Justinas Staugaitis (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 04–1943 07 08), Jonas Staugaitis (1868 05 20–1952 01 18), Aleksandras Stulginskis (1885 02 27–1969 09 22), Pranas Šalčius (1885 08 28–1945?), kan. Kazimieras Steponas Šaulys (1872 01 16–1964 05 09), Pranas Šaulys (1888?–?), Pranas Šemiotas (1896?–1975?), Antanas Šilgalis (1885 10 17–1953 08 13), Kazys Škirpa (1895 02 18–1979 08 18), Pranas Šmotelis (1890 04 16–?), kun. Antanas Šmulkštys (1886 01 28–1909 02 22–1951 12 27), Vincas Šmulkštys (1892 10 15–1965 09 15), Eduardas Šuškevičius (1887?–1960?), Antanas Tamošaitis (1894 08 18–1941 07 30), Stasys Rijūnaitis (1888 05 08–1966 07 22), Antanas Tumėnas (1880 05 13–1946 02 08), Matas Untulis (1889 09 21–1952 09 09), Jonas Vailokaitis (1886 06 25–1944 12 16), Juozas Vailokaitis (1880 12 17–1953 08 02), Klemensas Vaitekūnas (1888 06 15–1943 11 17), Jonas Valaitis (1893 02 02–1966 07 31), Jonas Valickis (1891 05 15–?), Jonas Valius (?–?), Jonas Varnas (1876 03 10–?), Kazys Venslauskas (1880 02 27–1940 02 24), Vaclovas Vaidotas (1890 09 07–1966 10 20), Juozas Volodkevičius (1873–?), Kazys Vosylius (1892 08 10–?), Kazys Zubauskas (1885 04 16–1942 02 05), Juozas Žebrauskas (1888 10 02–?), Antanas Žeromskis (1892–?), Vincas Žindžius (1864?–?), Jurgis Žitinevičius (1871 05 25–1945?), Balys Žygelis (1887 01 03–1972 07 26), Konstantinas Žukas (1885? –1962 01 22).
Beje, jauniausia Seimo narė buvo I (Marijampolės) rinkimų apygardoje išrinkta 24 metų Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, kilusi iš Kybartų, mokytojavusi Marijampolėje, „Žiburio“ gimnazijoje mokiusi lietuvių kalbos ir istorijos. Ji priklausė LKDP frakcijai. Pasibaigus kadencijai dirbo pedagoginį darbą. Nuo 1922 metų rudens studijavo Lietuvos universitete Humanitariniame fakultete, po to – Teisės fakultete. Gaila, kad tolesnis jos likimas nežinomas.
P. Lasauskui atsisakius Seimo nario mandato, nuo 1922 01 20 į Steigiamąjį Seimą pateko keliais mėnesiais už O. Muraškaitę-Račiukaitienę jaunesnė Morta Lukošytė, irgi priklausiusi LKDP frakcijai. Pasibaigus kadencijai ji iš politinio gyvenimo pasitraukė, dirbo Surviliškio mokyklos vedėja. 1927 metais iš pareigų atleista. Tolesnis likimas nežinomas.
1920 05 15 Steigiamasis Seimas pradėjo darbą. Ta diena paskelbta ne darbo diena, esant pasipuošusioms Kauno gatvėms, Steigiamojo Seimo nariai posėdį pradėjo iškilmėmis, eitynėmis į Karo muziejaus kiemelį. Po iškilmingų pamaldų ir Seimo narių garbei suruošto kariuomenės parado, gėlėmis apdovanotus Seimo narius minios kauniečių džiugiais šūkiais palydėjo į Kauno Teatro rūmus. Čia įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Jam pirmininkauti turėjo vyriausias Steigiamojo Seimo narys 61 metų Simonas Rozenbaumas. Tačiau jis silpnai kalbėjo lietuviškai, todėl pirmininkavo dvejais metais už jį jaunesnė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Seimo sekretore išrinkta jauniausia Seimo narė Ona Muraškaitė-Račiukaitienė.
Sugiedota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Atidarymo kalbą pasakė prezidentas Antanas Smetona: „… Laikinosios valdžios uždavinys yra baigtas. Valstybės Taryba, Valstybės prezidentas, ministerių kabinetas, valstybės kontrolė, vyriausias kariuomenės vadas, atvedę Lietuvą iki Steigiamojo seimo, šiandien pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą“. Seimo pirmininku išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Jam pasiūlius, Seimas priėmė rezoliuciją, kuria paprašė ir įgaliojo Valstybės prezidentą, ministerių kabinetą, valstybės kontrolę ir vyriausiąjį kariuomenės vadą eiti pareigas, kol bus nurodyta, kam pareigas perduoti. Išrinkta Seimo vadovybė. Seimo pirmininku išrinktas A. Stulginskis (KDB), pirmuoju vicepirmininku – dr. Jonas Staugaitis (LDB), antruoju vicepirmininku kun. Justinas Staugaitis (KDB), pirmuoju sekretoriumi – L. Natkevičius (LDB), antruoju sekretoriumi – darbo federacijos atstovas P. Radzevičius (KDB). Netrukus vienbalsiai priimta pagrindinė rezoliucija dėl Lietuvos valstybės: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.
Sudaryta komisija Laikinėjai konstitucijai paruošti.
Prasidėjo valstybės įtvirtinimo darbas.
Steigiamasis Seimas ramiai dirbo iki 1920 metų spalio, kai prasidėjo lenkų agresija. Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, Seimo nariai gynė valstybę.
Svarbiausi darbai
Iki 1922 metų rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius (neįskaitant 43 Mažojo Seimo posėdžių), per kuriuos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Steigiamojo Seimo priimti įstatymai turėjo didelę įtaką tolesnei Lietuvos valstybės raidai. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuris dar kartą, kaip ir 1918 metų vasario 16-osios aktas, paskelbė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir nustatė, kad jos valdymo forma – demokratinė respublika.
1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pagrindinį šalies įstatymą. Joje pirmą kartą šalies istorijoje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. – Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, tai yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. Siekdamas užtikrinti finansinį stabilumą, 1922 m. rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą.
Steigiamojo Seimo nariai neturėjo politinio darbo, diplomatinės veiklos įgūdžių. Jie dirbo ir mokėsi, dažnai atsisakydami atlyginimo, kaip darė J. Vailokaitis, ar aukodami santaupas, vertingus daiktus, pavyzdžiui, carinius ordinus.
Visi jie gimė XIX amžiaus antroje pusėje
Įvairiai susiklostė Steigiamojo Seimo narių likimai: vieni jų žuvo gindami mūsų šalies nepriklausomybę, 15 iš jų mirė tremtyje, didelė dalis buvo priversta emigruoti į Europą, vėliau Šiaurės ir Pietų Ameriką, kiti paliko ryškų pėdsaką okupuotos Lietuvos moksle, kultūroje, švietime.
Prisiminkime šiuos žmones, pasidomėkime, kaip susiklostė jų gyvenimai, koks likimas jų laukė?
Tenka stebėtis ir apgailestauti, kad kai kurių Steigiamojo Seimo narių likimas mums nežinomas – nežinome arba mažai žinome kaip jie gyveno pasibaigus darbui Seime, nežinomos mirties aplinkybės, net mirties datos (kai kurių net gimimo ir mirties metai)! Tokių Steigiamojo Seimo narių yra net 26 (17,3 %). Tikrai daug. Pavyzdžiui,1924 metais Seimo kanceliarija išleido gražų leidinį „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“. Jame paaiškinta, kad, „nepavykus gauti visų atvaizdų“, liko nepatalpinta 15 Seimo narių biografijų. Bet tarp jų buvo žinomi visuomenei Steigiamojo Seimo nariai: kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministras, vyriausiasis kariuomenės, divizijos vadas, pulkininkas Konstantinas Žukas; jau tuo metu visuomenėje buvęs žinomas mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas A. Purėnas ir kt. Taigi aplaidumo būta visais laikais.
Todėl, pavyzdžiui, žinoma, kad Steigiamojo Seimo narys Jonas Valius, kurio nei gimimo, nei mirties data nenurodyta, buvo mažažemis valstietis iš Tauragės apskrities. Į Steigiamąjį Seimą pateko 1920 06 23, priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai, bet 1920 10 20 mandato atsisakė. Tą pačią dieną jo atsisakė ir Pranas Šaulys (LKDP).
Juozas Idzelis, priklausęs krikščionių demokratų blokui, Steigiamojo Seimo nariu buvo nuo 1922 07 13 iki 1922 11 13. Gimimo ir mirties datos nežinomos, neaišku, ką pakeitė, nes Steigiamojo Seimo nariu buvo ne nuo pradžių.
Skelbiama, kad ūkininkas Kazys Sidabras Steigiamojo Seimo nariu buvo nuo 1920 05 15 iki 1921 01 17, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje, priklausė LVS frakcijai, o 1941 metais ištremtas į Sibirą. Gimimo metai tik spėjami, o mirties data nežinoma.
O Veronika Mackevičaitė, Steigiamojo Seimo nare buvusi nuo 1921 04 29 iki 1922 11 13, priklausė Lietuvos Darbo Federacijos frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką. Spėjama, kad ji gimusi 1895 metais, bet daugiau duomenų nėra.
Trumpai Steigiamojo Seimo nariu mažiau kaip du mėnesius, nuo 1920 05 15 iki 1920 07 06, buvo Jonas Masiulis, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, priklausęs Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. Atsisakęs mandato dirbo žemės ūkio draugijose (1923 metais įkurtoje Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje), buvo Lietuvos banko valdybos narys. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą iš šios veiklos buvo pašalintas, grįžo į savo 176 ha ūkį Gudiškio dvare, Kamajų valsč. 1941 metų gegužę Kamajų liaudies teismo už „sabotažą“ nuteistas 10 metų kalėjimu. 1941 05 30 ištremtas į lagerį Kazachstane. Mirė tremtyje 1942 metais. O gimė jis 1870 metais Rusijos Samaros gub., Čiornaja Padina kaime, į kurį jo tėvus buvo ištrėmę iš Treidžiūnų kaimo (Užpalių vls.) už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Tėvų išsiųstas į Lietuvą, 1884–1889 metais mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Baigęs mokslus, kurį laiką gyveno Vilniuje, įkūrė „Rūtos“ draugiją, 1909 metais buvo jos pirmininku. 1907 mmetais buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. Dalyvavo steigiant cemento gamybos bendrovę.
Kelis mėnesius Steigiamojo Seimo nariu (1920 05 15–1920 09 12) buvo Kazys Lekeckas, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje, priklausė LSDP frakcijai.
Kelis mėnesius Steigiamojo Seimo nariu 1920 05 15–1920 09 15) buvo Rudolfas Kinderis, išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje. Buvo vokiečių tautinės mažumos atstovas Seime (jį pakeitė Oskaras Biuchleris). Vėliau, 1921–1934 metais, R. Kinderis buvo Kauno miesto tarybos, II (1923 06 05–1926 06 02) ir III Seimo (1926 06 02–1927 04 12) narys. Mirė Rytų Prūsijoje.
Tragiškas likimas
Iki lemtingojo 1940 metų birželio mirę buvo 17 Steigiamojo Seimo narių. Į okupacijų ir karų verpetus pakliuvo 107. Daugelio jų likimas tapo sudėtingas, kartais tragiškas, o septynių – ypač tragiškas. Juos bolševikai sušaudė 1941–1943 metais:
- 1941 06 26 vežant etapu iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (KSDK) į Rusijos gilumą, Bygasovo geležinkelio stotelėje, esančioje tarp Daugpilio ir Polocko, buvo išlaipinta grupė kalinių ir sušaudyta. Šioje grupėje buvo nužudytas jauniausias 1918 02 16 Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys (1920 04 15–1922 03 14) krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (g.1892 02 15), VI ministrų kabinete (MK) buvo švietimo ministras, XX MK – ministro pirmininko pavaduotojas. 1913 metais studijavo teisę Maskvos universitete, nebaigė prasidėjus karui. Nuo 1918 metų – Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius. Nuo 1939 11 23 – įgaliotasis ministras Vilniuje. Suimtas 1940 metų gruodį, kalintas KSDK.
- 1941 07 30 NKVD Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas Antanas Tamošaitis (g. 1894 08 19). Jis buvo Steigiamojo Seimo narys (KDB, 1920 04 15–1922 11 13), XXI MK buvo teisingumo ministras. Advokatas, mokslų daktaras, nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, docentas (1939). 1940 07 11 suimtas Kaune.
- 1942 08 25 NKVD Sverdlovske sušaudė Kazį Jokantą (g. 1880 10 23). 1908 metais jis baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju. Buvo Steigiamojo Seimo narys (KDB, 1920 04 15–1922 11 13), taip pat I, II ir III Seimų narys. XI, XII ir XXI MK buvo švietimo ministras. Publicistas, vertėjas, lotynų–lietuvių kalbų žodyno, lotynų kalbos vadovėlio (I ir II d.) autorius.
- 1942 08 25 NKVD Sverdlovske sušaudė Zigmą Praną Starkų (g. 1892 10 12). 1917 metais jis baigė Maskvos universiteto gamtos fakultetą. Buvo Steigiamojo Seimo (Krikščionių demokratų frakcija, 1920 04 15–1922 11 13), I, II, III Seimų narys. X MK (nuo 1924 07 08) – vidaus reikalų ministras. Valstybės kontrolierius, 1936 m. – Lietuvos banko valdybos direktorius, LKDP narys. 1940 06 14 sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Severouralsko lagerį.
- 1942 11 04 NKVD Sverdlovske sušaudė Voldemarą Vytautą Čarneckį (g. 1893 01 09). Buvo Steigiamojo Seimo narys (Krikščionių demokratų frakcija, 1920 04 15–1922 11 04). 1918 metais jis baigė Peterburgo elektrotechnikos institutą. II MK buvo finansų ministerijos valdytojas, IV, V MK – susisiekimo ministras, X, XI MK – užsienio reikalų ministras. 1941 06 14 suimtas, išvežtas į Sverdlovsko koncentracijos stovyklą nr. 47.
- 194209 13 NKVD Kraslago lageryje, Krasnojarsko krašte, sušaudė Pijų Kriščiūną (g. 1881 07 10). 1904–1905 metais jis dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare, buvo sužeistas. 1914 metais dar kartą paimtas į carinės Rusijos kariuomenę. 1918 metais grįžo į Lietuvą. Buvo Steigiamojo Seimo narys (priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS), įėjusiai į krikščionių demokratų bloką, 1920 05 15–1922 11 13) 1941 06 14 ištremtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte.
- 1942 11 04 NKVD Sverdlovske sušaudė Vytautą Praną Bičiūną (g. 189308 20). Buvo Steigiamojo Seimo narys (Krikščionių demokratų frakcija, 1920 05 15–1922 11 13). 1919 metais buvo vienas iš Lietuvos Darbo federacijos (LDF) steigėjų, 1919–1926 metais taip pat ir LKDP narys. Lietuvos dailininkas, teatro veikėjas, rašytojas, dailės ir literatūros kritikas, politinis bei visuomenės veikėjas. 194106 14 sovietinės okupacinės valdžios ištremtas į Šiaurės Uralo lagerius.
Dar 26 Steigiamojo Seimo nariai buvo bolševikų suimti, ištremti, kalinti.
15 šios grupės Seimo narių mirė lageriuose: 1. Ambrozaitis Kazys (g. 1882) suimtas 1940 metais, 1941 05 08 ištremtas į Kazachstaną, 1944 metais paleistas. 1948 05 28 suimtas pakartotinai. 1957 12 06 mirė Rešiotų lageryje. Perlaidotas Skirsnemunėje; 2. Beržinskas Viktoras (g.1874 11 10) suimtas 1947 metais, mirė 1947 03 13 Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ligoninėje; 3. Marčiulionis Jurgis (g. 1870 04 23) suimtas antros sovietinės okupacijos metu, mirė 1945 11 20 Komijoje; 4. Marma Mykolas (g. 1886 03 29) suimtas 1945 ir nuteistas 5 metams. Kalėjo Komijoje. Mirė 1954 09 04 lageryje Irkutsko sr.; 5. Masiulis Jonas (g. 1870 metais) suimtas 1941 05 30, mirė 1942 metais lageryje Kazachstane; 6. Petrauskas Motiejus (g. 1890 08 10) suimtas 1949 10 28, mirė 1956 05 29 lageryje; 7. Pulgis Lumbis (g. 1891 03 01) suimtas 1941 metais ir ištremtas į Tomsko sr., mirė 1953 03 31 lageryje, perlaidotas Daugailiuose; 8. Račkauskas Vytautas (g. 1881 01 15) suimtas 1941 06 15, mirė prieš 1956 metus lageryje; 9. Ruseckas Petras (g. 1883 08 02) suimtas 1944 12 14, mirė 1945 12 08 lageryje Kazachstane; 10. Ružanskis Mikas (g. 1887 09 14) suimtas 1941 05 15, mirė 1943 03 25 Rešiotų lageryje; 11. Spudas Povilas (g. 1896 01 13) suimtas 1941 06 14, ištremtas į Sverdlovsko sr., mirė 1944 08 07 lageryje; 12. Šilgalis Antanas (g. 1885 10 17) 1948 metais su šeima ištremtas į Irkutsko sr., mirė 1953 08 13 lageryje Irkutsko sr., palaidojimo vietą išplovė Irkuto upė; 13. Vaitekūnas Klemensas (g. 1888 06 15) suimtas 1941 06 14 ir ištremtas į Altajaus kraštą, mirė 1943 11 17 lageryje; 14. Zubauskas Kazys (g. 1885 04 16) suimtas 1941 06 14 ir kartu su šeima ištremtas į Sibirą, 1942 02 05 žuvo lageryje; 15. Žitinevičius Jurgis (g. 1871 05 25) suimtas 1945, mirė 1945 Permės lageryje.
11 šios grupės narių, kai kurie iškankinti, be sveikatos buvo iš lagerių paleisti, grįžo ir mirė Lietuvoje: 1. Balčas Stasys (g.1884) 1941 metais suimtas, kalintas. 1949 03 25 su šeima ištremtas į Sibirą. Grįžo 1958 metais. 1963 07 06 mirė Panevėžyje; 2. Jonas Galvydis-Bykauskas (g. 1864 12 16) 1940 09 21 suimtas, prasidėjus karui išlaisvintas, mirė 1943 07 16 Kaune; 3. Kardišauskas Andrius (g. 1893 04 15) 1946 metais suimtas, ištremtas į Kazachstaną, 1947 metais paleistas, mirė 1974 11 24 Marijampolėje; 4. Mikšys Feliksas (g. 1893 03 02) 1944 metais suimtas, kalintas Sibire. Paleistas, grįžęs gyveno Vilniuje. Mirė 1973 04 03 Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse; 5. Mieleška Vincentas, kunigas (g. 1893 01 10) 1946 metais nuteistas 10 metų bausme Karagandos pataisų Darbos lageriuose. 1956 metais grįžo į Lietuvą. 1956–1963 metais buvo Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas. Mirė 1963 03 05 Kaune; 6. Plečkaitis Jeronimas (g. 1887 12 10) 1939 Lietuvos valdžios suimtas ir nuo 1940 metų kovo kalintas Lietuvoje. 1944 metais sovietų valdžios suimtas, 1945 metais ištremtas į Tiumenės sr. 1946 metais grįžo, mirė 1963 10 29 Pilviškiuose; 7. Ralys Kazys (g. 1885 03 12) 1951 metais rudenį su šeima ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kr. 1957 metų rudenį grįžo. Mirė 1958 01 06 Kaune; 8. Skyrius Juozas (g. 1897) 1941 06 14 ištremtas į Komijos ATSR. 1960 metais grįžo iš tremties. Mirė 1986 metais; 9. Stulginskis Aleksandras (g. 1885 02 26) suimtas 1941 06 13, 1956 metais grįžo. Mirė 1969 09 22 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse; 10. Vailokaitis Juozas, kunigas (g. 1880 12 17) 1941 06 14 ištremtas į Altajaus kr., 1944 metais grįžo ir tapo Paštuvos (Kauno r.) klebonu. Mirė 1953 08 02 Paštuvoje, palaidotas bažnyčios šventoriuje; 11. Žygelis Balys (g. 1887 01 03) 1941 06 14 ištremtas. 1942 06 27 nuteistas 5 metams ir išvežtas į Novosibirską. 1943 12 04 sprendimu 1944 12 31 paleistas grįžo į Lietuvą. Dirbo Kauno universitete, įvairiose įstaigose ir organizacijose. Mirė 1972 06 26 Kaune.
Tenka apgailestauti, kad nežinomas tolimesnis Juozo Skyriaus gyvenimas. Nežinoma nei mirties data, nei mirties aplinkybės. Taigi „nežinomųjų“ būtų 27.
13 Seimo narių mirė Lietuvoje nuo 1940 metų birželio iki karo pabaigos – 1945 metų gegužės (neskaitant kalinių – tremtinių, juos įvardijome).
31 Seimo narys mirė po karo. Čia tikslinga paminėti du tragiško likimo atvejus:
1. 1945 05 27 Kaune autoavarijoje žuvo Julius Kaupas. Jis gimė 1890 01 07 Gudelių k., Ramygalos valsč., Panevėžio apskr., mokėsi Ramygalos pradinėje mokykloje, vėliau tęsė mokslus Liepojos gimnazijoje (1906 metais už revoliucinius ryšius iš jos atleistas). 1909 metais baigė „Saulės“ kursus Kaune. Prieš I pasaulinį karą gyveno Rusijoje, 1911 m. išvyko į JAV. Ten nuo 1892 metų gyveno, dirbo ir JAV lietuvių bendruomeniniame gyvenime veikė jo brolis kun. Antanas Kaupas (1870 02 13–1896 05 06–1913 09 20). 1911–1914 metais Valparaiso universitete studijavo chemiją ir gamtos mokslus. 1914–1919 metais studijavo sociologijos mokslus Vašingtono katalikiškajame universitete ir Fordhamo universitete Niujorke. Tuo pat metu redagavo lietuviškus leidinius: „Moksleivis“, „Draugas“, „Garsas“. 1919 metais grįžo į Lietuvą. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) frakcijai, įėjusiai į LKDP bloką. 1922 01 19 išrinktas į Tarptautinio banko valdybą. Nuo 1922 09 28 buvo Lietuvos banko direktorius, vėliau iki 1940 metų birželio – Lietuvos banko Kauno skyriaus direktorius.
2. 1952 09 09 Klaipėdos ap. Lelėnų k. neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas Matas Untulis. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad nužudė nežinomi piktadariai, kituose – sušaudė „Vilko“ būrio partizanai. M. Untulio asmenybė buvo gana prieštaringa. Teisininkas, pedagogas, rašytojas. Gimė 1889 09 21. Porą kartų ištremtas iš Vilnijos kaip laisvamanis ir „litvomanas“. 1920 05 15–1920 10 15 – Steigiamojo Seimo narys, priklausė socialdemokratų frakcijai. Seimo nario mandato atsisakė, perėjo į pedagoginį darbą. Buvo Palangos ir Ylakių mokyklų direktorius, tačiau dėl savo laisvamaniškų pažiūrų abiem atvejais atleistas. Nuo 1945 10 01 dirbo Lietuvių kalbos institute moksliniu bendradarbiu, rinko tautosaką. Tuo sudėtingu laikotarpiu pasakytas žodis, veiksmas ar kita veikla galėjo turėti tragiškų pasekmių. Palaidojimo vieta liko nežinoma. 2020 02 10 „Lietuvos aidas“ rašė, kad du Steigiamojo Seimo nariai sovietų nužudyti Lietuvoje. Kadangi nenurodytos pavardės, neaišku kurie priskiriami šiai kategorijai? Gal M. Untulis, gal J. Kaupas ar J. Skyrius? O gal kas nors iš ,,nežinomųjų“ grupės?
30 Seimo narių baigiantis karui (kai kurie netrukus po karo) pasitraukė į Vakarus:
1. Bielinis Kipras (JAV), 2. Bildušas Jonas (JAV), 3. Digrys Stasys (Austrija), 4. Draugelis Eliziejus (Brazilija), 5. Galdikienė-Draugelytė Magdalena (JAV), 6. Grajevskis Adolfas (Lenkija), 7. Grinius Kazys (JAV), 8. Jočys Petras (JAV), 9. Kairys Steponas (JAV), 10. Krupavičius Mykolas (VFR), 11. Kupčiūnas Kazys (Kanada), 12. Makauskas Jonas (JAV), 13. Milčius Antanas (JAV), 14. Natkevičius Ladas (Austrija), 15. Pakalka Jonas (JAV), 16. Požėla Vladas (Australija), 17. Pronskus Juozas (Kanada), 18. Sirutavičius Vladas (JAV), 19. Soloveičikas Maksas (Izraelis), 20. dr. Steponavičius Jonas (VFR), 21. kan. Šaulys Kazimieras Steponas (Šveicarija), 22. Škirpa Kazys (JAV), 23. Šmulkštys Vincas (JAV), 24 Šukevičius Eduardas (JAV), 25. Tumėnas Antanas (Austrija), 26. Vaidotas Vaclovas (Kanada), 27. Valaitis Jonas (JAV), 28. Valickis Jonas (Kanada), 29. Vosylius Kazys (Brazilijoje nuo 1930 m.), 30. Žukas Konstantinas (JAV).
Pirmasis išeivijoje miręs Steigiamojo Seimo narys – Ladas Natkevičius. Jis mirė Šrunse, Austrijoje, 1945 05 25 (g. 1893 01 19).
Paskutinis šioje grupėje, 1984 05 21 Vinipege, Kanadoje, miręs Steigiamojo Seimo narys Juozas Pronskus (g. 1893 03 20).
Pirmasis miręs Steigiamojo Seimo narys – Antanas Matulaitis. Jis tragiškai žuvo kovose su lenkais, 1920 metų spalį L. Želigovskio daliniams puolant Vilnių, kai Seimas padarė pertrauką, o A. Matulaitis netrukdamas išvyko į frontą. Atsisveikinant su namiškiais jo pasakyti žodžiai jaunesniems broliams ir seserims – „Mylėkite Dievą ir Tėvynę, ginkite ją ir žodžiais, ir darbais“ – tapo priesaku visos Lietuvos gyventojams, kovojusiems dėl šalies laisvės. 1920 10 17 Babriškėse (Varėnos vlsč.) Antanas buvo sunkiai sužeistas. Mirė po trijų dienų, spalio 20 d. A. Žmuidzinavičius, aplankęs jį Alytaus karo ligoninėje, prisiminė: „Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome“ (iš žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, 1996 m.). A. Matulaičiui nebuvo nė 25-erių… Palaidotas Marijampolės kapinėse. Jis gimė 1895 12 29 Netičkampyje, Marijampolės apskr. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo slaptų ateitininkų organizacijų narys, 1917 metais Voroneže – Rusijos lietuvių ateitininkų organizacijų pirmininkas. 1918 metais baigė Voronežo berniukų gimnaziją. Grįžęs į Lietuvą iki 1919 metų birželio buvo Marijampolės miesto laikinosios tarybos narys. 1919 metų gruodį baigęs Karo mokyklą tarnavo I atsargos batalione, 1920 metų vasarį paskirtas Generalinio štabo Literatūros skyriaus Kultūros ir švietimo sekcijos vedėju. Nuo 1920 metų – Lietuvos darbo federacijos pirmininkas. 1931 metais apdovanotas (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu. Tenka abejoti, ar jo pavardė plačiau žinoma jaunimui, ar yra mokykliniuose vadovėliuose? O ar bent tėviškėje yra koks nors atminimo ženklas?
Paskutinis Steigiamojo Seimo narys, vienintelis sulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės, 1991 11 01 Lietuvoje, Kaune, mirė kun. Stasys Gruodis SJ, teologijos daktaras. Jis nesulaukė savo 96-ojo gimtadienio. Kun. S. Gruodis gimė 1896 02 12 Bogužiškių k., Pabaisko vlsč., Ukmergės ap. 1911 metais baigė Ukmergės miesto mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais nublokštas į Rusiją, gyveno Voroneže. 1916 metais baigė Martyno Yčo vyrų gimnaziją, 1916–1918 metais studijavo Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, 1918 metais grįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju Ukmergės „Saulės“ gimnazijoje, 1919 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. – Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. 1922–1925 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1925 06 14 įšventintas kunigu. Nuo 1927 04 21 – jėzuitas. 1927–1932 metais studijavo teologiją bei filosofiją Vokietijoje ir Olandijoje. 1932 metais tapo teologijos daktaru. Nuo 1932 metų Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją, Moralinės teologijos katedros vedėjas, 1935 metais habilitacijos darbo tema – „Negimusios gyvybės panaikinimas“. 1944–1946 metais kunigų seminarijos rektorius. 1941–1948 metais Lietuvos jėzuitų provincijolas, bet sovietinė valdžia privertė atsisakyti šių pareigų ir 1948 metais ištrėmė iš Kauno. 1948–1985 metais dirbo Skarulių, Krakių, Skirsnemunės, Balninkų parapijose. 1985 metais paskirtas altaristu į Kauno Šv. Antano koplyčią. Paskelbė straipsnių žurnaluose „Tiesos kelias“, „Naujoji Romuva“. Mons. Alfonsas Svarinskas savo atsiminimuose paminėdamas prof. Stanislovą Gruodį SJ kaip savo dėstytoją rašė: ,,…Šie garbingi mokytojai… išmokė mus mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik savo širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau negu savo jaunystę ir gyvybę“. Paskutinis miręs Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Prisiminkime – iš 97 Lietuvos Vyriausybės narių (1919–1940) Lietuvos nepriklausomybės sulaukė taip pat vienintelis atstovas – buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Jis mirė 1991 04 30 Kaune.
Galėjo būti įdomi nuotrauka, padaryta 1990 03 11 Seime, kurioje būtų nufotografuoti Vytautas Landsbergis, Juozas Urbšys ir kun. Stasys Gruodis.
Minėdami Steigiamojo Seimo 100 metų jubiliejų, privalome prisiminti ne tik garbingas jo narių biografijas, bet ir jų kančią bei pažeminimus. Ir iš tiesų turime imtis konkrečių veiksmų, kad įamžintume bent tuos Steigiamojo Seimo narius, kurie patyrė okupantų represijas. Juk būti savo valstybės Steigiamojo Seimo nariu, atėjus okupantui, reiškė didelį nusikaltimą ir „tėvynės išdavimą“, kurio retas sovietinei valdžiai tarnavęs kolaborantas nepastebėdavo…
Vis dėlto sunku patikėti, kad Steigiamojo Seimo narių biografijose tiek daug nežinomybės. Nejaugi jie neturėjo jaunesnių giminaičių, kurie nieko nežinojo apie tai, kad jų vyresnės kartos artimieji buvo valstybės kūrėjai? Nejaugi niekas apie tai nepapasakojo savo artimiausiems žmonėms, kurie tos žinios neperdavė jau savo jaunesnės kartos atstovams? Keista, kai nemažos dalies Steigiamojo Seimo narių nežinome ne tik tolesnio likimo, bet net mirties datos ir palaidojimo vietos…
P.S. Autorius atsiprašo už galimas klaidas ir netikslumus šiame rašinyje, nes yra daug šaltinių, o juose – daug datų nesutapimų, galbūt dėl senojo ir naujojo kalendoriaus skirtumų? Būtų malonu sulaukti skaitytojų pastabų ir paruošti patikslintą Steigiamojo Seimo narių sąrašą be klaustukų jų sąraše.
