Šviesi paroda – dovana Ignalinos miesto šventei
,,Iš Kirdeikių kaimo sveikinu Ignaliną… „, – sakė žinomas menininkas Gintaras Gesevičius savo tapybos parodos, papuošusios miesto šventės programą, atidaryme. Ignalinos rajono kultūros centre jo paveikslai paskleidė čiurlioniškai paslaptingo pasaulio grožį, ramybę ir vaizdo – tarsi muzikos skambėjimo – nuotaiką. Didžiulę gyvenimo ir kūrybos patirtį, svarius įvertinimus ir pripažinimą turintis dailininkas yra surengęs apie šimtą personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, tačiau to nesureikšmina: ,,Vieną dieną supranti, kad tai ne tavo nuopelnas, kad kažkas tavimi tapo. Jei Dievas davė dovaną, tu ją turi atiduoti. Gebėjimas kurti – tai nėra mano asmeninis privalumas, tai man suteikta malonė, priemonė mūsų sielų dialogui…“.
Parodos autorių pristatė ir kalbino dailės mokytoja Audronė Čeponienė, saksofono muzika visus džiugino muzikos mokytojas Tomas Kochanka. Pasakota, kad Gintaras Gesevičius gimė Kaune 1952 metais. Baigė Kauno dailės mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) ir įgijo grafiko specialybę. Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Kūrėjas dalyvavo keliasdešimtyje grafikos, plakatų ir tapybos parodų (Lietuvoje, Belgijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Japonijoje… ). Daug dirbo kaip knygų iliustratorius. Jo kūryba buvo įvertinta diplomais ir premijomis (gavo GRAND PRIX Baltijos plakato parodoje 1992 m). G. Gesevičiaus paveikslų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, įvairios įstaigos bei privatūs kolekcininkai.
Kaunietis, gyvenęs Vilniuje, jau daug metų didmiesčių ne itin pasiilgsta. Dailininkas labai šiltai pasakojo apie savo gyvenimą Kirdeikių kaime, buvimą bendruomenės dalimi, žmonių priėmimą ir supratimą, kad kiekvienas turi savo kelią, savo nuomonę ir tiesą. To nepakeisi. Kirdeikiuose Gintaras jau surengė šešis tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šį gražų, meniška dvasia alsuojantį kaimą. Kai buvo atstatinėjama sudegusi Labanoro bažnyčia, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, buvo surengtas aukcionas ir už gautus pinigėlius nupirkti gana brangiai kainavę Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Restauruojant senus parapijos namus, langai buvo prikelti naujam gyvenimui ir virto paveikslais.
G. Gesevičiaus paveiksluose neatrasime realistinių vaizdų ar jo taip mėgstamo kaimo peizažų. Kuriamas daugiaplanės erdvės ir įvairiais simboliais bei įvaizdžiais turtingas pasaulis, kurio spalvinis koloritas kinta nuo santūrių gelsvai pilkšvų iki ryškiai kontrastuojančių raudonai oranžinių ir melsvų atspalvių. Kiekvienas žiūrintis gali pamatyti vis kitaip ir vis kitus dalykų. Na, o paveiksluose juntama čiurlioniška dvasia yra tiesiog panašių sielų kalbėjimas: ,,Jei mes gyventume tuo pačiu laiku, turbūt būtume draugai. Man labai patinka Čiurlionio mintis, kurią suradau viename laiške Sofijai. Jis rašo privalantis surasti savyje šviesos, kad kiti, esantys tamsoje, galėtų atrasti šviesą savyje ir eiti Dievo nurodytu keliu. Man irgi kūryba yra dalijimasis šviesa… „. Gintarui patinka gyventi vienos dienos gyvenimą, kai gimsti ryte, o vakare užmigdamas miršti. Svarbu, kaip, su kokia nuotaika užbaigi dieną, ar sugebi ja pasidžiaugti ir už ją padėkoti, nes būtent ši diena ir yra pati geriausia ir svarbiausia gyvenime.
Už nuostabią parodą autoriui dėkojo Kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė. Paveikslais ir šiltu bendravimu, dailininko paprastumu, nuoširdumu džiaugėsi savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius. Gintarą sveikino jo bičiuliai. Ir niekas neskubėjo skirstytis. Skambant muzikai buvo gera pabūti šviesiame kūrybos pasaulyje, šioje dienoje ir akimirkoje. Dailininkas du savo paveikslus dovanojo Ignalinai ir Kultūros centrui.
