Šviesos diena

Šiuo metu laiku lietuviai pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą, nors pagal dabartinį kalendorių tai vyksta gruodžio 21 – 22 d. Tačiau gruodžio 13 dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant. Pagonys ilgiausią metų naktį degindavo laužus.

 Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šventos Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šventoji Liucija – krikščioniškas šviesos simbolis.

Šv. Liucijos diena giliausias tradicijas turi Švedijoje, kur tradiciškai minima šviesos grįžimo šventė.  Po tamsos visada ateina šviesa – tokią Kalėdų žinią gruodžio 13 d. skleidžia visoje Švedijoje minima Šv. Liucijos diena. Šią dieną visoje Švedijoje organizuojamos šventinės procesijos, kurių priešakyje eina degančių žvakių vainiku ir baltais rūbais pasipuošusi mergina, vaizduojanti šv. Liuciją.

Yra daug versijų, kodėl Šv. Liucija dėvi degančių žvakių karūną. Pasak vienos iš jų, III a., krikščionims tebesant persekiojama mažuma, Sicilijoje gyvenanti mergelė Liucija vienai iš tokių besislapstančių grupių naktį nešdavo maistą, o kadangi jos rankos būdavo užimtos, ji pasišviesdavo kelią žvakių karūna. Liucija atneša ne tik mažą ugnelę, bet ir didelę meilę laukiant gimstančio atpirkėjo.

Seniau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio mėn. 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją – ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis.

 Sugrįžtančios šviesos nuojautos širdyse ir namuose!