Tarptautinė knygų mylėtojų diena su J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentu, XXVII knygos mėgėjų draugijos Garbės nariu Gitanu Nausėda!
2023-ieji XXVII knygos mėgėjų draugijai nepaprastai reikšmingi. Minime Draugijos atkūrimo 30-metį. Per šį laikotarpį nuveikta nemažai darbų: 27 narius vienijanti Draugija tapo tarptautine ir nariais, ir darbais. Šiais metais organizuota 29-oji knygos šventė „Laikas gyvena knygose”, skirta „Aušros” 140-mečiui, 27-oji Vaikų knygos šventė „Gimtinės delne”, skirta poeto Anzelmo Matučio 100-osioms gimimo metinėms. Rengiamas enciklopedinis žinynas „XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai 1930–2023”. Išleistas jau 7 Metraščio tomas, surengtos 4 tarptautinės konferencijos. Šiais metais paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas “Istorinės atminties vardai”.
Apie darbus, rūpesčius ir lūkesčius pasikalbėti, pasitarti buvome pakviesti į susitikimą Prezidentūroje. Šalies vadovas, nežiūrint ypatingai svarbių valstybės vidaus, užsienio politikos reikalų, randa laiko knygai, jos kūrėjams, puoselėtojams.
J.E. LR Prezidentas dr. Gitanas Nausėda yra Draugijos Garbės narys, bibliofilas. Sukaupęs nemažą vertingą kolekciją, puikiai išmano knygos vertę, jos vaidmenį Lietuvos kultūrai, rūpinasi jų likimu. Kad ir kaip būtų užimtas, rūpinosi pirmojo lietuviško mėnraščio „Aušra“, paklojusio pamatus Vasario šešioliktajai, perleidimu. Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičius leidinys sutalpintas į keturias knygas, jos išleistos 2,1 tūkst. egzempliorių tiražu: 1,5 tūkst. rinkinių bus perduota šalies mokykloms, bibliotekoms, muziejams, dar 300 – lituanistinėms mokykloms. Likusius 300 rinkinių bus galima įsigyti. Penktoji, palydimoji knyga – su Prezidento Gitano Nausėdos įžanginiu straipsniu „Aušra – meilės Tėvynei įžadas”. Projektą įgyvendino J. Basanavičiaus palikimo saugotojas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, mecenatas – Lietuvos kultūros geradarys dr. Pranas Kiznis.
Susitikimo metu Draugijai įteiktas „Aušros” komplektas su dedikacija.
Istorinėmis knygomis bei knygos kultūra besidomintis Lietuvos Respublikos Prezidentas dr. Gitanas Nausėda šiais metais dalyvavo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Akademinis Vilnius: tezių kultūra XVI–XVIII a.” , kur skaitė pranešimą „Vilniaus universiteto auklėtinis Georgas Blumnau ir jo pradingusi disertacija apie vakuumą.” Kartu su leidybine „Aušros” grupe aplankė ne vieną mokyklą.
Susitikimo metu Draugija pristatė ekslibrisų „Istorinės atminties vardai” dalį parodos, joje ir Lietuvos bei užsienio dailininkų darbai, skirti 1863 metų sukilimui. Apžiūrint parodą, kalbėta ir apie šiuos mažuosius knygos ženklus, jų skleidžiamą žinią.
Respublikos Prezidento iniciatyvą rengiamasi deramai įprasminti 1863–1864 metų sukilėlius, kasmet prisiminti šį sukilimą, kuris Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste įgauna ypatingą prasmę.
XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė apžvelgė Atkurtosios draugijos veiklą, paminėjo jos atkūrimo signatarus Vidmantą Staniulį, Ričardą Venckų (ir kt.), prisiminė buvusius pirmininkus – Vytautą Raudeliūną, Birutę Butkevičienę, Albiną Vaičiūną, Beatričę Kleizaitę-Vasaris. Susitikime dalyvavę Draugijos nariai kalbėjo apie savo indėlį į dailiosios knygos leidybą, į kultūros paveldo vertybių saugojimą, padovonojo išleistas naujausias knygas, kurios papildys unikalią Draugijos Garbės nario dr. Gitano Nausėdos biblioteką. Apie kelią į Draugiją, ryšį su knyga, pilietiškumą ir kitas kultūros vertybes kalbėjo pripažinimą pelnę Draugijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Meno kūrėjų asociacijos nariai Vladimiras Beresniovas, Perpetua Dumšienė, Gediminas Zemlickas, Laimonas Inis. Rašytojas, žurnalistas, neatlygintinas Draugijos leidinių redaktorius palietė Mažosios Lietuvos klausimus, Klaipėdos krašto aktualijas. Su Mažąja Lietuva artimai susiję ir Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės vadovas Sigitas Šamborskis, dr. Raimundas Kaminskas. Jie mūsų Garbės nariui dr. Gitanui Nausėdai įteikė proginį ženklą ir sertifikatą „SANTARAI – 110”. Sūduvos krašto istorikas Kęstutis Subačius, dovanodamas solidžiai išleistas knygas, išreiškė susirūpinimą lietuvybės, tautinės tapatybės, kalbos išsaugojimo klausimais. Simbolinę iš tūkstantmečio ąžuolo išdrožtą plunksną ir Pasaulio lietuvių centro parengtą knygą „Signatarų genealogijos. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“ dovanojo PLC vadovas Valdas Kubilius. Kita rūpima aktualija – istorinės atminties puoselėjimas, švietimas, jaunimo pilietinis auklėjimas – apie jas pasisakė A. Surblys, prof. A. Dumčius, R. Dobrovolskis, A. Šakinis
Draugijos pirmininkė padovanojo leidinį “Laisvos valandos” su Vladimiro Beresniovo sukurtu V. Kudirkos grafiniu portretu bei lydimąjį Draugijos garbės Nario, akademiko Justino Marcinkevičiaus straipsnį, publikuotą Metraščio IV tome. Tai Jo – Justino Marcinkevičiaus paakinti Draugija išleido faksimilinį leidinį su papildytais straipsniais.
Pakylėti, padrąsinti atsisveikinome su J.E. Prezidentu, mūsų Garbės nariu Gitanu Nausėda, palinkėję šiame nelengvame tvarios ir darnios valstybės kūrime stiprybės. Dėkingi esame Prezidento komandai, patarėjams Mindaugui Bundzai, Jolantai Karpavičienei už dėmesį ir globą organizuojant susitikimą.
Akademikas Justinas Marcinkevičius „Prometėjiškas siekis”
„Ką dar galima būtų pasakyti apie „Laisvas valandas”, kas dar būtų nepasakyta? Kaip žvelgti į šią knygą?
Šią knygą imame į rankas kaip relikviją. Tiesą sakant, ji ir yra relikvija – tie tekstai, jų faksimilės. Arba žymi jų dalis.
Kaip kiekviena relikvija – ir ši primena, liudija istorinę tikrovę, epochą, tautos ir jos žmogaus būseną, savijautą, priešinimąsi, viltį ir tikėjimą, pastangas arba nusiteikimą dirbti, gyventi, siekti tiesos ir šviesos, doros ir laisvės: t.y. gyventi švenčiau, švariau, žmoniškiau. Būti vienybės lauke. Vienybė čia – kaip visuomeninė, bendruomeninė, kaip tautinė vertybė. Vertybė, kuri žydi. Arba gali žydėti. Priklausomai nuo mūsų darbo jos laukuose.
„Laisvos valandos” – tai tautinė relikvija. Tautos relikvija. Tegul šiems tekstams jau šimtas su viršum metų – jie arti mūsų. Jie – mūsų amžininkai. Ir visada tokie bus. Jie aktualūs. Ne sykį suskamba jie arba atsiveria tarsi poteriai, orientuodami, sutelkdami ir nukreipdami mūsų mintį – kaip pasakytų monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas – nukreipdami prie didžiųjų vertybių, prie pagrindinio altoriaus: prie Tėvynės. Artindamasis prie šio altoriaus žmogus skaidrėja, ryškėja jo dvasia, jo žmogiškoji vetrtė, pasiryžimas dirbti ir aukotis. Prisiminkime eilėraštį “Labora” – argi tai ne malda? “Sukalbėjęs” šį eilėraštį, gali persižegnoti – jame nėra nė vienos maksimos, kuriai nepritartų dangus.
Keliuose pagrindiniuose eilėraščiuose, tokiuose kaip „Varpas”, „Labora”, „Ne tas yra didis”, „Maniesiems” Vincas Kudirka sutalpino visą 19 a. pabaigos nacionalinio sąjūdžio ideologiją. Ir pats ją veikė, darė jai reikšmingą, gal net lemiamą įtaką. Didžiausio sutelktumo, žodžio tapatumo ir kartu jo erdvumo Vincas Kudirka pasiekė „Tautiškoje giesmėje”, kurios neįdėjo į „Laisvų valandų” rinkinį – greičiausiai turbūt nenorėdamas atplėšti teksto nuo natų, jis nematė jų atskirai, girdėjo iškilmingą himnišką eilėraščio ir melodijos vienovę. Galima manyti, kad šis ypatingo likimo kūrinys gimė kartu išgiedant ir smuiku ar violončele išgrojant žodį. Turbūt todėl šiandien skaitant “Laisvas valandas” mumyse nuolat skamba ir „Tautiška giesmė” – mes ją tarsi pridedam, nenusižengdami autoriaus valiai.
Eilėraščiai, kuriuos Kudirka sutelkė šioje knygoje, yra ypatingos rūšies poezija. Ją galima vadinti pilietine, politine, visuomenine, agitacine lyrika. Tokios lyrikos poreikis atsiranda socialinių, politinių, kultūrinių, nacionalinių sąjūdžių metais, kada iškyla reikalas šaukti, kviesti, raginti, įtikinėti. Jungti ir vienyti. Žadinti ir kelti. Paprastai tada šaukiami arba patys save pašaukia ir poetai. Tokio tipo eilėraštis naudojasi ir atitinkamom jam būdingom poetinėm priemonėm: kreipimasis, adresato ieškojimas, nurodymas, kreipinys arba įsakymas/ „kelkite, kelkite”, „sėk pasėlio grūdus”, „O, dirbk ir skubink”, „Skaityk laps į lapą” ir t.t./ Vinco Kudirkos eilėraštyje gausu liepiamosios / šaukiamosios?/ nuosakos. Be abejo, 19 a. pabaigoje stiprėjant nacionaliniam atgimimui, tačiau išgyvenant spaudos draudimą, svetimos kalbos ir kultūros agresiją, net ir negausioje to meto poezijoje turėjo rastis šauksmo, raginimo keltis ir kilti. „Laisvų valandų” kūryba yra tokios retorikos pavyzdys. Tačiau jinai neerzina /ypač regint istorinį foną/, o nuteikia pasiryžimui, veiksmui. Poetas pasiekia savo tikslą – jo žodis augina ir stiprina dvasią, kelia jos gynybines pajėgas, moko ir auklėja, mobilizuoja. Panašios retorikos randame ir Maironio „Pavasario balsuose” /1895/, tiktai ji galbūt daugiau emocionali. Nors negalima būtų tvirtinti Vincą Kudirką buvus nejautrų, neemocionalų – vienas jo amžininkų prisimena, kaip sykį su draugais klausantis graudžios kanklininko dainos, „…Kudirka nusikreipė pasieny į kampą… ir jam pabiro ašaros”, kurias stengėsi nepastebimai nušluostyti.
Šioje knygoje, autoriaus valia, šalia vienas kito patalpinti du eilėraščiai, atrodytų, skirtingo emocinio užtaiso – tai „Lietuvos šviesuoliams” ir sonetas „Valerijai”. Pirmasis – kietas, rūstus, kaltinantis ir prikaišiojantis, smerkiąs pabėgusius, pasitraukusius, nutolusius nuo lietuvybės darbo: „Jūs, kaip niekšai, pabėgot” – šie žodžiai, matyt, autoriaus nurodymu, netgi kitu šriftu išspausdinti /kad įstrigtų skaitančiojo atmintyje!/. Antrasis eilėraštis – sonetas „Valerijai“ – tai jautrios ir dėkingos dvasios žodžiai moteriai – bičiulei, kuri prikelia nelaimėje, pažadinta nusivylime, kaip angelas sargas nušviečia kalėjimo tamsybes, ištardama: „Kelkis – tu tėvynei reikalingas“. Tėvynė – tai pagrindinis žmogaus vertės matas, kuriuo poetas vertina ir smerkia ir save, ir Lietuvos šviesuolius, pabėgusius iš darbo jai. Taigi, abu eilėraščiai, rodos, tokie skirtingi, parašyti ta pačia ranka, padiktuoti tos pačios dvasios, degančios tuo pačiu rūpesčiu.
Tebus leista ta pačia proga priminti, kad Tėvynės argumentas šiandien, deja, dažnokai dingsta, kai tik prieš mus sužimba trupinys aukso arba gardaus valgio šaukštas. Čia, man atrodo, ir yra neperžengiamas, neperbraukiamas Vinco Kudirkos aktualumas: vertinti žmogaus darbus pagal jų reikšmę ir naudą Tėvynei. Deja, Šiandien Tėvynės sąvoka /bijau ištarti: sąmoningai/ net ištrinama iš mūsų sąmonės, jau ne tik vengiama, bet jau kukliai gėdijamasi šios sąvokos, jau gėdijamasi turėti Tėvynę ir jausti gyvybingą ryšį su ja. Tačiau kaip rodo gyvenimas, imti ir grobti iš jos nesigėdijama. Galima prisiminti tūkstantinius Sąjūdžio mitingus, žmones, su ašaromis akyse skanduojančius „Lie-tu-va!” – ir jau čia pat sukišusius rankas į tos pačios Lietuvos kišenę…
Atsiprašau už šį publicistinį nukrypimą. Manau, kad šia tema Vincas Kudirka pasakytų kur kas daugiau ir kur kas piktesnių žodžių.
„Laisvos valandos” – tai moralios dvasios kūryba.
Demokratiškos dvasios kūryba.
Vincas Kudirka siekė, ieškojo ryšio su žmogumi visu savo gyvenimu, visa savo veikla, skaudžiai išyveno prievartinį saviraiškos užgniaužimą – juk jis net nesulaukė spaudos stgavimo, už savo žodį, už tikėjimą, už jo išpažinimą susilaukė represijų ir persekiojimų. „Laisvos valandos”, galima sakyti, gimė nelaisvos, bet buvo laisvės teikiančios valandos. Siekiančios išsivaduoti ir išvaduoti, t.y. nustatyti laisvą demokratišką ryšį su kitu, už teisę kalbėtis su kitu. To meto tikrovėje tai buvo PROMETĖJIŠKAS SIEKIS.
Turime visom prasmėm gražią knygą.
Reikėtų sugrąžinti /arba iš naujo įvesti/ ją į mūsų mokyklą. Čia aš turiu galvoje Vinco Kudirkos grąžinimą į mokyklos literatūros programas.
Reikia dėkoti šio leidinio organizatoriams – Kauno V. Kudirkos viešajai bibliotekai ir XXVII knygos mėgėjų draugijai. Rėmėjams.
Reikia su dėkingumu ir pagarba nusilenkti straipsnių autoriams: puikus Marijaus Šidlausko įžanginis “… turi verybę estetišką” ir Albino Vaičiūno straipsnis, apžvelgiantis “Laisvų valandų” kelią. Ačiū autoriams.
Turime knygą, sujungiančią 19 a. pabaigą ir 21-pjo pradžią. Čia kaip tik telpame mes.
XXVII knygos mėgėjų metraštis, t.IV, p. 8, 12. K., 2010.
Alfas Pakėnas „Iš budinčiojo užrašų” (apie J. Marcinkevičių) – XXVII knygos mėgėjų metraštis, t.V, p. 33 – 40. K. – V., 2014.
