Tarpukario vilą Kačerginėje atnaujinę kauniečiai: „Tokiame name gyventi tik įdomiau“

Kauno rajone įsikūręs Kačerginės miestelis žymus ne tik „Nemuno žiedo“ lenktynių trąsa. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą apsilankiau Kačerginėje, joje iškart sužavėjo miškas (jis tikrai primena tuos, aprašomus pasakose), linguojančios pušys, parkai, bendruomenė ir tai, kad čia gyveno ir gamta mėgavosi literatūrinius šedevrus kūrę rašytojai.

Kačerginė garsi savo paveldu, todėl kai jauna kauniečių Algirdo ir Eglės Pukių šeima įsigijo avarinės būklės vilą, daugelis nudžiugo, kad miestelio centre stovintis pastatas įgis naują veidą. Beje, dar ir palytėtą istorijos.

Anksčiau vila priklausė gydytojui, Lietuvos kariuomenės brigados generolui Pranui Vaiciuškai. Pradėta statyti 1935-aisiais, vila vėliau buvo virtusi ir mokyklėle, ir šarvojimo sale. Pastarasis niuansas visai negąsdino šeimininkų, – toje vietoje dabar įsikūręs vaikų žaidimų kampelis. Jie juokauja, kad dažnas užduoda šį klausimą, tačiau pasak Algirdo ir Eglės, mokykla čia veikė 50 metų, o kitiems reikalams vila buvo naudojama retai.

Žinomas verslininkas Algirdas Pukis ir jo žmona menininkė, reklamos specialistė Eglė sako, kad didesnių namų jiems prireikė tada, kai vienas po kito gimė vaikai – sūnūs Jurgis ir Vincentas. „Gyvenome Kauno centre, todėl norėjosi daugiau erdvės ir gamtos. Taip ir prasidėjo paieškos. Žmona labai norėjo, kad name būtų dideli langai ir jų būtų kuo daugiau. Kai pamatėme, kad varžytynėse pardavinėjama ši vila, iškart susižavėjome gausybe langų. Be to, džiugino mintis, kad prisidėsime prie paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo“, – pasakoja šeima.

Algirdas prisimena ir juokingą nutikimą, paskatinusį šeimą ieškoti būsto: „Gyvenome Kaune, tiesiai prie tilto į salą. Vieną vakarą, apie 11 valandą ten stumdžiau vežimėlį su Jurgiu, kad geriau miegotų bei klausiausi audioknygos. O ten kameros įtaisytos. Pasirodė policija paklausti, ką mes čia veikiame taip vėlai (juokiasi). Nuo to momento ir pradėjome ieškoti namo, nes norėjosi, kad vaikams būtų patogiau. Kiekvieną dieną stumdyti vežimėlius Laisvės alėja nėra taip jau smagu. Svarstėme visokias idėjas, pavyzdžiui, galvojome pirkti sodo namelį, bet buvo svarbu, kad gyvenvietėje būtų parduotuvė, darželis, šaligatviai, apšvietimas, t.y., kad galėtume gyventi komfortiškai.“

„Nors nebuvo taip, kad patrauktų Kačerginė, tačiau dabar čia gyvendami esame labai patenkinti – gamta miestelyje nuostabi, – prisipažįsta Eglė. – Abudu esame Kačerginėje apsilankę ir anksčiau, važiuodavome į stovyklas. Tačiau kai pamatėme šitą namą, kuris pardavinėjamas aukcione, pagalvojome, ką su juo būtų galima nuveikti? Mane visiškai užbūrė, kad yra tiek daug langų – milijonas (juokiasi). Taip norėjau kuo daugiau šviesos, nes bute buvo gana tamsu. Aišku, gąsdino atstumas. Visada gyvenome centre, buvo baisu, kad gyvensime užmiestyje (iki Kauno miesto centro – 16 km), tačiau vėliau supratome, kad ši vieta visiškai nereali“, – sako Eglė.

„Išsipildė svajonė turėti šviesius namus – dabar juose yra 37 langai. Eglei negali būti nieko geriau kaip tie 37 langai, – juokiasi Algirdas ir sako, kad juos visus sudėti buvo nemenkas iššūkis. – Mėgstu pabėgioti, esu Všį „Kauno maratono klubas“ steigėjas, todėl prieš įsigyjant šį namą buvau atvykęs kelis kartus pabėgioti, pažinti miestelį. Ir tai, kad čia pilna takelių nuostabiuose miškuose, taip pat padėjo apsispręsti.“

– Daugelis pasakytų, kad paprasčiau, o gal ir pigiau būtų buvę įsigyti sklypą ir statyti naują namą.

– Žinote, o mes labiausiai visgi baiminomės atstumo (juokiasi). Kai esi pripratęs gyventi mieste, kai viskas pasiekiama ranka… O dėl paties namo būklės abejonių nekilo, žinojome, kad per tam tikrą laiką jį susitvarkysime. Be to, jau ir patirties turėjome – esame Žaliakalnyje restauravę medinį tėvų namą.

Pastatas jau daug metų buvo nenaudojamas, apleistas. Buvo smagu tvarkyti šią seną P.Vaiciuškos vilą ir tie apribojimai mums netgi patiko, kadangi, kai reikėjo įsirengti vidų, jau tada buvo labai sunku apsispręsti, ką rinktis. Būtinai reikėjo išsaugoti namo tūrį, langus, čerpinį stogą, bokštelį, apkalti lentelėmis, o viduje buvo restauruotos durys ir laiptai. Tiesa, anksčiau viloje veikė mokykla, todėl pastato paskirtis buvo traktuojama kaip visuomeninė – turėjome pasirūpinti atstatyti gyvenamąją, o tai šiek tiek gąsdino – ar suspėsime padaryti? Tačiau viskas baigėsi puikiai.

Labai džiaugiamės, kad tokiame sename name galėjome įsirengti ekologišką ir ekonomišką geoterminį šildymą. Be to, nereikia laiko gaišti kūrenant.

Aišku, seną namą sutvarkyti gal ir brangiau, o ir sutvarkius nėra viskas taip idealu, kaip naujame, tačiau šis statinys įdomesnis, gražesnis. Nuo įsigijimo iki įsikraustymo užtrukome gal trejus metus.

– Anksčiau vila priklausė generolui P. Vaiciuškai. Ar domėjotės jo istorija?

– Iš tikrųjų nieko neradome, todėl pradėjome ieškoti informacijos, kreipėmės į Karo akademiją, tačiau viešos informacijos aptikome minimaliai. Manome, jos archyvuose galima rasti daugiau informacijos, todėl per artimiausius metus žadame tam skirti daugiau dėmesio.

– Ar įrengdami namo vidų tarėtės su interjero dizaineriais?

– Daugiausiai tarėmės ir viską įrenginėjome kartu su Egle, tačiau interjero dizaineriai davė daug naudingų patarimų, pavyzdžiui, kurias erdves atverti, kurias užverti, kaip išplanuoti. Gal atrodo, kad mūsų namuose tų interjero sprendimų nedaug, tačiau kai remontavome, buvo ką veikti.

Aplink namą plyti 17,5 aro sklypas, kurį pagal paveldo taisykles privalome išlaikyti. Kol kas dar nespėjome tinkamai pasirūpinti aplinkos apželdinimu – tik išsilyginome sklypą, užsėjome žolę. Šiais metais jau planuojame viską apželdinti – turime nemažai didelių medžių, tačiau mažų – ne, todėl norime pušelių.

– Kai įsikūrėte, sukvietėte bendruomenę apsilankyti atnaujintoje viloje. Ar ir toliau žadate puoselėti šią gražią tradiciją?

– Žinoma, su Egle nusprendėme, jog kartą per metus mielai suorganizuosime susitikimą, padarysime atvirų durų dieną.