Tauta gyva tol, kol gyva jos kalba
Valstybinis lietuvių kalbos statusas Lietuvos Respublikoje įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 14 straipsnyje. 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybinį kalbos įstatymą, kuriame įtvirtino pagrindines valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatas. Taigi šiandien sukanka 22 metai, kai mūsų kalba ginama įstatymo.
Tačiau vien teisės aktais kalbos neišsaugosim. Išsaugoti ir turtinti kalbą įmanoma tik nuolat ją vartojant, saugant nuo svetimų kalbų įtakos. Juk apie mus pačius kaip asmenybes, apie mūsų kultūrą pirmiausia sprendžiama iš to, ką ir kaip mes kalbam. Galbūt mes, kasdien lietuviškus žodžius girdėdami, savo kalbos deramai nevertinam, tačiau užtenka keletą mėnesių jos negirdėti, ir kiekvieną, lietuviškai prakalbusį, apkabini kaip brolį.
Kalba – tai turtas, kurio jokiomis materialinėmis gėrybėmis neišmatuosime. Mūsų kalba išsaugojusi daugiausia senosios indoeuropiečių prokalbės elementų ir kartu labai universali, šiuolaikiška. Savo kalba pagrįstai galim ir turim didžiuotis.
„Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to paties pavadinimo dviem panašiems daiktams, o visiems skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba.“ (prof.V.Lavua)
„Jei žmonijoj tautos vertė būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų.“ (dr.J.Zauerveinas)
Puoselėkim savo kalbą ir niekada nepamirškim: tauta gyva tol, kol gyva jos kalba.
