Tegul istorijoje jie lieka jauni…
„Kiekvienas mažas ir iš pažiūros nereikšmingas atradimas priverčia dairytis gerokai plačiau ir toliau, surasti ir atrasti tai, kas jau seniai užklota storu atminties ir laiko dulkių sluoksniu. Labiausiai džiugina, kai atrandi kažką, ko nesitikėjai, tuomet labai nustembi, kodėl to nežinojai iki šiol“. Taip rašo kunigas Dainius GUREVIČIUS knygos „Jau tapę istorija“ įžangoje. Leidinyje įprasmintas kruopštus beveik penkerių metų darbas – čia randame visų Vilkaviškio vyskupijoje tarnavusių kunigų biografijas, portretines (ir ne tik) nuotraukas ir užfiksuotas amžinojo poilsio vietas.
Keturvalakių Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos (Vilkaviškio vyskupija) klebonas kun. Dainius Gurevičius knygą išleido savo lėšomis labai mažu (50 egz.) tiražu (spausdino UAB „Vitae Litera“). Ši knyga – ne siekis apsiginti mokslinį laipsnį ar garbę, tai išplaukia iš kunigo Dainiaus pomėgio domėtis istorija, fiksuoti ir dalintis. „Gerus darbus darai ne dėl reklamos, o dėl jų pačių. Man didžiausią džiaugsmą kėlė tai, ką atradau“, – sakė kunigas, plačiau neviešinęs apie šios knygos išleidimą, bet prisipažinęs, jog šį beveik penkerių metų darbą norėjęs baigti savo kunigystės šventimų 20 metų sukakčiai (įšventintas 2003 m. gegužės 31 d.).
Artėjant Visų Šventųjų šventei, Mirusiųjų pagerbimo dienai, Vėlinėms, Vilkaviškio Trečiojo amžiaus universiteto „Savęs ir pasaulio pažinimo“ fakultetas pakvietė kun. D. Gurevičių papasakoti, kaip sekėsi surinkti informaciją, kuo pats praturtėjo. Šis susitikimas – paskata vyresnio amžiaus žmonėms prisiminti savo gyvenime sutiktus kunigus, kurie juos ar jų šeimos narius krikštijo, tuokė, laidojo, teikė kitus sakramentus, bendravo. Tai – kartu ir paraginimas, ir kvietimas ne tik artėjant Vėlinėms, bet ir visada prisiminti savo dvasinio gyvenimo vedlius, pasimelsti už juos, aplankyti ar net sutvarkyti jų kapus.
Kai kuriomis mintimis kunigas Dainius Gurevičius pasidalijo su reportažą parengusia Marijampolės TV bei su „XXI amžiumi“.
„Labai džiaugiuosi, kad visa šita informacija knygos pavidalu yra Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Vrublevskių ir Martyno Mažvydo bibliotekose. Knygoje sukaupta informacija gal neaktuali šiandien, bet ji bus svarbi ateityje, – sakė kunigas Dainius. – Šiandien mes išgyvename tą laiką, kai viskas yra telefonuose ir kompiuteriuose, o popierinio varianto dažnu atveju nėra. Visai nejuokauju – buvo daug lengviau surasti nuotrauką kunigo, kuris miręs prieš 100 metų negu kunigo, kuris miręs prieš 10–15 metų. Tiesiog nėra jų nuotraukų, nes mes gyvename visiškai kitu laiku ir kitame formate“.
Jūs jau esate išleidęs vieną knygą – apie Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo parapijos tarpukario gyvenimą…
Ne visai taip. Išleidau nuotraukų albumą „Praėjusio laiko akimirkos“, kuriame sutalpinau iš parapijiečių susirinktas įvairias nuotraukas, atspindinčias tuo laiku parapijoje veikusių organizacijų veiklą, aktyvius jų vadovus, taip pat viename skyriuje sudėjau parapijoje tarnavusių kunigų nuotraukas. Nesinorėjo, kad jos liktų išsibarsčiusios, tad sudėjau į vieną leidinį. Žmonėse jų buvo pasklidę per šiame miestelyje gyvenusį fotografą Joną Jankauską, nepriklausomos Lietuvos laikais fiksavusį ir įvairius šio krašto įvykius, renginius. Gražiškiuose klebonavau 2005–2018 metais. Tas albumas buvo tarsi atsisveikinimo dovana parapijiečiams ir Lietuvos valstybės šimtmečiui.
Kaip kilo idėja rinkti informaciją apie Vilkaviškio vyskupijoje palaidotus kunigus?
Kai grįžtu į savo senelių parapiją, į Rudaminą Lazdijų rajone, jei būna laiko, visada pavaikštau po kapines, aplankau ne tik savo giminių kapus, bet ir ten palaidotų kunigų. Vienąkart užkliuvo žvilgsnis už seno špižinio kryžiaus. Užraše pastebėjau įdomų trumpinį – lyg ir sutrumpintas lenkiško žodžio kunigas variantas. Kilo įtarimas, kad gal kas čia iš to krašto kunigų palaidotas. Pasirodo, ten palaidotas Būdviečio parapijos klebonas, kažkodėl panoręs atgulti Rudaminoje. Tada kilo mintis, klausimas sau pačiam, kiek apskritai vyskupijos mastu yra tokių apleistų, niekam nežinomų kapų. Juk natūralu, kad kunigas po savęs palieka tik dvasinį palikimą, o žemiškasis buvimas dažniausiai per kelis dešimtmečius nueina užmarštin. Ir natūralu – giminių nelieka, ta amžinojo poilsio vieta ilgainiui tampa primiršta ir galiausiai apleista. Tada ir kilo mintis pasižiūrėti, kaip yra vyskupijos mastu. Mano didelė nuostaba buvo ta, kad didesnė dalis kunigų palaidojimo vietų vis dėlto buvo apleista ir nežinoma. Drąsiai galima sakyti, kad daug metų jų niekas nelankė, nežinojo ir neprižiūrėjo. Taip ir gimė idėja ieškoti, suregistruoti.
Iškart galvojote apie informacijos sutalpinimą knygoje? Kokios mintys lydėjo prie pirmųjų lankytų kapų?
Pirminis mintyse gimstančios knygos tikslas buvo, kaip gali primityviai skambėti, palaidojimo vietų registras. Tačiau po kiekvienu antkapiu, po kiekvienu paminklu pirmiausia yra asmenybė ir dažnu atveju tai – asmenybės, kurios darbavosi vienu ar kitu laiku. Tas metas diktavo savo taisykles, reikalavo ir pateikė tam tikrus iššūkius. Ir žmonės, kurie darbavosi tuo metu kažkaip laviravo tarp dvasinių reikalavimų ir tam tikrų civilinės valdžios, ypač carinės, periodu, keliamų taisyklių, reikalavimų. Visas įdomumas yra ne tas, kad surastas konkretus palaidojimas, konkreti kunigo amžinojo poilsio vieta, bet įdomumas ir prasmė yra ta, kad tas žmogus nepaliktas toje užmarštyje.
Leidinyje sudėtos visų kunigų biografijos, jų paskyrimo vietos, nuveikti darbai mokslo srityje ar kituose dalykuose. Tai čia buvo didžiausias džiaugsmas, kad prisiliečiau prie kiekvieno iš 537 surastų kunigų palaidojimų vietų, prie kiekvienos biografijos. O jos yra nepaprastai spalvingos, turiningos. Jos tiesiog rodo, kiek žmogus stiprus, Dievą ir bažnyčią mylintis, jis gali pasitarnauti, nuveikti, padaryti. Yra kunigų, kurie gal vieni buvo stiprūs mokslo daktarai, seminarijų dėstytojai, profesoriai, buvo kunigų, kurie kovojo Lietuvos nepriklausomybės kovose, gavo prezidento pripažintas pensijas, už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanoti ordinais.
Ir ką dar skaitytojas ras jūsų knygoje?
Leidinyje sudėta informacija apima dviejų šimtų metų laikotarpį – 1820–2020 metus. Tai yra nuo pačios Seinų vyskupijos pradžios iki 2020 metais užklupusios pandemijos. Iš 537 atrastų palaidojimo vietų per 320 pateikiamos su kunigų nuotraukomis. Kunigų palaidojimai sudėlioti pagal visus septynis vyskupijos dekanatus. Pabaigoje – abėcėlės tvarka sudarytas palaidotų kunigų vardinis sąrašas su gimimo ir mirties datomis, palaidojimo vieta ir parapija.
Kaip sekėsi ir ar sunku buvo surinkti nuotraukas?
Džiaugiuosi, kad Vilkaviškio vyskupijoje palaidotų kunigų nuotraukas pavyko surinkti į vienas rankas, mano fonde jų yra per 500. Nuotraukas rinkau įvairiai: žmonės geranoriškai atiduodavo, sakydami, kad vis vien niekam nereikia, neturi jų kam palikti. Kitas aptikdavau pas kolekcionierius už nemažą kainą. Tikru lobynu vadinu kunigo Povilo Grabliko (mirė 1947 metais) fotoarchyvą iš Gižuose veikusios kunigų seminarijos kasdieninio gyvenimo akimirkų. Tai – didelė vertybė artėjant vyskupijos šimtmečiui (2026 metais).
Į leidinį dėjau, kiek radau, dar jaunų kunigų nuotraukas, tegul istorijoje jie lieka jauni. Vengiau dėti mirusių, pašarvotų karstuose. Laidotuvių įdėjau tik tokias istorines, pavyzdžiui, kunigo prof. Juozapo Stankevičiaus karstas Vilkaviškio katedroje 1932 metų vasario 23 dieną ir prelato Mato Dabrilos karstas šitoje katedroje 1935 metų sausio 25 dieną. Džiugino tai, kad prieš šimtą metų darytos nuotraukos puikiai išsilaikiusios.
Ar teko surasti senesnių laikų kunigų giminaičių?
Teko. Liudvinavo kapinėse palaidotas klierikas Juozapas Šmulkštys. Po penkto kurso grįžo vasaros atostogų ir nuskendo Liudvinavo užtvankoje… Kažkada paskambinau Liudvinavo klebonui, pasiteiravęs, ar yra parapijoje Šmulkščių, gavau teigiamą atsakymą. Atsiliepė toks 89 metų senukas: „Taip, tas nabašnykas – mano tėvo jauniausio brolio sūnus…“ O tas klierikas miręs 1913 metais… prieš 110 metų. Tai buvo tas atvejis, kai senukas giminaitis atvertė didžiausius albumus nuotraukų. Jo giminėje dar buvo kunigas Antanas Steponaitis, kurijos kancleris.
Jūsų knygos viršelis toks iškalbingas. Neužmirštuolių pievoje nužydėjusi pienė, senų kapinių kontūrai…
Prienų senosiose kapinėse kaip tik ieškojau ilgai nesurandamo kunigo Albino Krūvelio kapo. Buvo gal gegužės pabaiga, žydėjo neužmirštuolės. Ta nužydėjusi pienė ir neužmirštuolės… Kai padariau nuotrauką, iškart supratau, kad ji bus ant knygos viršelio… Nors po to dar dvejus metus rinkau medžiagą.
Vis dėlto, kas ta pirminė informacija, kuri vedė į tokias įdomias ir vaisingas paieškas?
Daug metų rinkau Seinų vyskupijos žinynus (elenchus). Ten yra informacija apie tuo metu vyskupijoje dirbusius kunigus, taip pat mirusius, kunigų pakeitimus, paskyrimus parapijose. Tie žinynai buvo leidžiami dar nuo Seinų vyskupijos pradžios, jei dar tiksliau, siekia Vygrių vyskupijos laikus, tai – pati XIX amžiaus pradžia. Tai – ta pirmoji informacija. O tada važiuodavau į konkrečią vietą ir ieškodavau konkrečių palaidojimo vietų. Jas užfiksuodavau fotografijose ir lygiagrečiai rinkau, sisteminau informaciją apie asmenį. Paruošiamasis darbas buvo pakankamai ilgas ir reikalavo atsidėjimo. Daug techninio ir kruopštaus darbo buvo, nes matai, tarkime, informaciją žinyne, kad palaidotas konkrečioje parapijoje (kapinėse, šventoriuje), bet ilgiausiai nerandi, kelis kartus važiuoji ieškoti. Ilgainiui atsirado toks įdirbis: jau atėjęs į kapines nužvelgi ir dažnai matai kunigų kapus – ne tiek kapus, kiek paminklus. Paminklas kaip tam tikras atminimo ženklas kiekvienu metu turi tam tikrą išskirtinumą, braižą ar bruožą.
Kiek sudėtingiau buvo su senaisiais palaidojimais XIX amžiaus viduryje. Paminklai nebuvo kažkuo išskirtiniai. Sunkumų ieškant sukėlė tai, kad nuo 1915 iki 1922 metų žinynai nebuvo leidžiami (Pirmasis pasaulinis karas, po to valstybės kūrimas), nebuvo informacijos, kaip surasti tuo metu mirusius kunigus. Be to, tuo metu dalis kunigų dirbo Lenkijoje, liko anapus demarkacinės Lietuvos sienos, dalis gal pasitraukė dėl karo veiksmų į Vakarų Europą ir tenai mirė.
Bet pasitaikė atvirkštinių variantų, kai neturėjau informacijos apie kunigą, kur paskutinėje parapijoje dirbo ir atgulė amžinojo poilsio, kaip tik rasdavau palaidotą. Tai teikdavo tam tikro džiaugsmo. Rasdavau ir papildydavau informaciją, kurios realiai neturėjau iki tol. Viena vertus, tai – sudėtingas darbas, antra vertus, ieškojimai davė atradimų džiaugsmų.
Kokių dar minčių sukėlė tie atradimų džiaugsmai?
Įdomiausia, kad čia galima kažkiek pritaikyti apaštalo Pauliaus žodžius, kad Dievas išsirinko tai, kas pasauliui atrodo kvaila. Randi, tarkime, kad vieni ar kiti dvasininkai istorijoje buvę asmenybėmis, veikėjai, turėję visus praktiškai įmanomus bažnytinius titulus, apdovanoti daugybe valstybinių apdovanojimų ir mirę palyginus neseniai, bet kažkaip… išnykę. Pagal nuopelnus turėję būti obeliskai pastatyti ant jų kapų, bet jų tiesiog nebeliko, atminimo apie juos nebeliko. Galima būtų paminėti ir Andrejų Marmą, buvusį ilgametį Prienų kleboną ir buvusį kapitulos narį. Arba Bonaventūrą Butkevičių, kuris mirė 1871 metais. Paradoksalu, kad nuotrauka išlikusi, bet jų nebeliko… Bet pasitaiko ir kitaip: buvo kokiame nedideliame užkampiame kaimelyje, nedidelėje parapijėlėje kažkoks paprastas kunigas, kuris „pupsėjo“ pagal savo galimybes, kiek jam atrodė teisinga, ir atrandi jo kapelį. Ir matai, kad jisai dar prižiūrimas, kažkam rūpi, kažkas gal net informaciją perduoda iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.
Tie dalykai verčia kitą kartą permąstyti vertybinius dalykus. Kartais mes siekiame didelių dalykų, kartais siekiame būti pastebėti ir įvertinti, bet Dievas mato visiškai kitaip, ir tos asmenybės nueina užmarštin nepalyginamai greičiau negu galėjo įsivaizduoti.
