Teisinga būtų, jei mokėtų tas, kas teršia
Prieš kelias dienas kalbėdamiesi su pažįstamu vieningai sutarėme, kad, kaip mūsų tėvai laiką skaičiavo iki karo ir po karo, taip mes skaičiuosime iki viruso ir po jo. Tikriausiai niekam nebekyla minčių, kad po pasaulį perskrodusios pandemijos, norėsime mes to, ar ne, pokyčiai neišvengiami. Ir tie pokyčiai neišvengiami visur – ekonomikoje, mūsų veikloje, mūsų gyvenime, o svarbiausia – mūsų sąmonėje. Norisi tikėti, kad labiau saugosime vieni kitus, aplinką, tausosime turimus išteklius.
Tvarka tolygi suvokimui
Prieš mėnesį Valstybinių miškų urėdija pranešė, kad 2019 metais 26 regioniniuose padaliniuose buvo surinkta 700 tonų įvairių miškuose išmestų didelių gabaritų ir buitinių atliekų. Iš jų per 100 tonų sudarė netinkamos naudoti automobilių padangos. Pasak miškininkų, jų miškuose ypač padaugėja su padangų keitimo sezonu – pavasarį ir rudenį. „Tai reikštų, kad maždaug 3000 automobilių savininkų nebereikalingas padangas tiesiog išmetė pamiškėse“, – teigiama urėdijos paskelbtoje informacijoje.
Miškuose surinktos padangų atliekos – tik problemos viršūnė. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2018 metais Lietuvos vidaus rinkai buvo patiekta apie 27,5 tūkst. tonų padangų, iš jų beveik 27,1 tūkst. tonų buvo įvežta į Lietuvą ir daugiau kaip 400 tonų restauruota Lietuvoje. O padangų atliekų per 2018 metus surinkta beveik 24 tūkst. tonų. Kadangi Lietuvos įstatymai gamintojus-importuotojus įpareigoja sutvarkyti ne mažiau kaip 80 proc. rinkai patiekto padangų kiekio, viskas atrodo labai puikiai, tik klausimas, kaip senos padangos atsiranda miškuose, pakelėse, kodėl didelės dalies senų padangų tvarkymas finansuojamas iš rinkliavos lėšų, šalies gyventojus verčiant padengti išlaidas, kurių neturėtų būti.
Kaip teigia pernai finansavusios beveik 100 tonų iš miškų suriktų padangų atliekų sutvarkymą Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė, mūsų šalyje yra kelios padangų atliekų tvarkymo problemos. Tai, vadinamosios, istorinės padangos, užsigulėjusios gyventojų sandėliukuose ir nelegalūs padangų srautai. Padangos įvažiuoja su padėvėtais automobiliais. Neatmestina, kad ir kai kurie importuotojai deklaruoja mažesnį padangų kiekį nei įveža. Be to, šalies įstatymai netrukdo kiekvienam gyventojui įsivežti kelias padangas iš Latvijos, Lenkijos ar kitos šalies. „Kur perkame padangas, ten ir paliekame jų atliekoms sutvarkyti skirtus pinigus. Į Lietuvą įvežtos padangos po metų kitų virsta atlieka, o jų sutvarkymui sumokėti pinigai Lietuvos nepasiekia“, – susidariusią situaciją apibūdina Danguolė Butkienė.
Be to, įstatymas leidžia gamintojui-importuotojui už įvežtas padangas sumokėti vadinamąjį taršos mokestį. 2018 metais sumokėta beveik 243 tūkst. eurų už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Šie pinigai, deja, iki padangų atliekų tvarkymo jau kelerius pastaruosius metus taip ir neatkeliauja. Taigi ir tas kiekis perkeliamas ant šalies gyventojų pečių, nes dengiamas iš jų sumokėtos rinkliavos.
Visos šios problemos seniai žinomos, apie jas diskutuota ir perdiskutuota, ieškant ir vis nerandant kaltų. Vieni kaltina gamintojus-importuotojus, kiti – tvarkytojus, treti – valstybės tarnautojus ir pareigūnus, dar kiti – įstatymus. Iš visų diskusijų ir siūlymų, galima daryti išvadą, kad esama padangų atliekų tvarkymo sistema nesikeis, kol nepasikeis požiūris, ir į esamą sistemą nebus pasižiūrėta iš kito kampo.
Atliekų tvarkymas – gamintojų reikalas
Lietuva, kaip žinome, padangų negamina. Bent jau kol kas. Jas į Lietuvą įveža importuotojai. Tiesa, į padangos kainą įskaičiuojamos ir tvarkymo išlaidos, bet toks sprendimas iš esmės problemos nesprendžia. „Šiuo metu egzistuojančioje ne tik padangų, bet ir kitų atliekų tvarkymo sistemoje visiškai nėra gamintojo atsakomybės“, – pabrėžia Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė.
Paskaičiuokime, kiek sykių mokame, nesant gamintojo atsakomybės už savo gaminį, kuris vėliau tampa aplinką teršiančia atlieka. Gamintojas be gamybinių išlaidų įsiskaičiuoja savo pelną, savo pelną įsiskaičiuoja importuotojas, pardavėjas, atliekų tvarkytojas, o rezultatas – auganti rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą ir galvos skausmas dėl senų padangų, kurių tvarkymas laikas nuo laiko tampa ekologine katastrofa.
„Jei padangų gamintojai tiesiogiai finansuotų padangų atliekų perdirbimą, išsispręstų visos esančios problemos, – teigia Danguolė Butkienė. – Gamintojas pinigus sumokėtų, kai padangų atliekos patektų pas galutinį tvarkytoją, kuris atliekas perdirbtų į naują produktą. Ne perpjautų seną padangą, bet perdirbtų, iš jos sukurdamas naują produktą. Žinoma, būtų geriau, jei tas produktas po kelių mėnesių netaptų panašia į seną padangą atlieka. Perkeliant atsakomybę gamintojui už atliekų, atsirandančių iš jo gaminio, sutvarkymą, būtų gaunama keleriopa nauda. Pirmiausia tai būtų naudinga kiekvienam šalies gyventojui. Jiems už padangų atliekų tvarkymą nereikėtų mokėti du ar net tris kartus, kaip yra dabar, kai už padangų atliekų sutvarkymą sumokame pirkdami padangas, neretai sumokama servisams, keičiant padangas, ir visi dengiame taip vadinamų bešeimininkių padangų atliekų tvarkymą. O juk jos nėra bešeimininkės, nėra nelegalios. Jas oficialiai pagamino ir į rinką išleido konkretūs gamintojai. Nebeliktų ir šešėlio, nes importuotojams nebebūtų aktualu slėpti įvežamo padangų kiekio. Nebebūtų skirtumo, kur pirkta padanga, nes gamintojas už jos atliekos sutvarkymą, tiesiogiai mokėtų galutiniam tvarkytojui. Ir, be abejo, tai būtų labai naudinga aplinkai, nes nebebūtų prasmės šių atliekų išmesti, vengiant išlaidų.“
Danguolės Butkienės manymu, padangos būtų puiki galimybė naujai atliekų tvarkymo sistemai sukurti.
O virusas praeis…
Tiesa, kol kas atliekų tvarkymo tobulinimu privalantys rūpintis asmenys labiau orientuojasi į virusą. Be abejo, tai svarbu. Virusas iškėlė daugybę problemų ir dar vis dar naujas atskleidžia. Ieškoma sprendimo. Tačiau ne mažiau svarbu ir kokioje aplinkoje gyvensime po viruso: bandysime reanimuoti seną ir neefektyvią atliekų tvarkymo sistemą, ar ryžtingai imsimės ją keisti? Padangų importuotojų organizacijos direktorės Danguolės Butkienės siūlymas perduoti atsakomybę už gaminių atliekų sutvarkymą gamintojams – žingsnis į naujos sistemos kūrimą. Žinoma, šis pasiūlymas gali būti vertinamas dvejopai. Norintieji mąstyti ir gyventi kaip prieš virusą sakys: „Taip niekas nedaro“. Ieškantieji pokyčių matys racionalų grūdą, iš kurio bus galima išauginti aplinkai ir žmogui draugiškesnį atliekų tvarkymą. „Pagrindinis teršėjas yra gamintojas. Importuotojas yra tik jo gaminio platintojas, – teigia Danguolė Butkienė. – Suprantu, kad šis siūlymas yra senos sistemos griovimas, bet, jei to nedarysime, nieko ir nepadarysime. Turime ieškoti kitų galimybių. Tikiuosi, kad ieškant naujų galimybių prisidės tiek šalies, tiek Europos Parlamente dirbantys politikai, o matydami jų besikeičiantį požiūrį, galbūt naujai mąstyti išdrįs ir mūsų Aplinkos ministerijos darbuotojai.“
