Telšiuose pristatoma vieno eksponato paroda „Telšiai. Karališkasis miestas“
Žemaičių muziejaus „Alka“ Sakralinio paveldo ekspozicijoje (Katedros a. 6, Telšiuose) iki liepos 13 d. pristatoma vieno eksponato paroda „Telšiai. Karališkasis miestas“. Muziejuje pristatomas dokumentas, patvirtinantis Magdeburgo teisę ir herbą Telšių miestui, suteiktas Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio 1791 m. gruodžio 6 d. Varšuvoje. Ši privilegija, jei ne vienintelė, tai viena iš nedaugelio tokio tipo dokumentų, saugoma savo mieste, o ne kokiame nors tolimame archyve. Išskirtinį savo svarba miesto istorijai dokumentą galima apžiūrėti ir perskaityti pilną jo vertimą į lietuvių kalbą Sakralinio paveldo ekspozicijoje. Unikalų eksponatą – Telšių miesto Magdeburgo teisės privilegijos originalą – birželį, Žemaitijos sostinės šventės metu „Telšē linGOun‘2023“, pristatė Žemaičių muziejaus „Alka“ Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus muziejininkas-rinkinio saugotojas Raimondas Petrikas ir ekskursijų vadovė Janina Bucevičė.
Kaip „gimė“ ir ką skelbė privilegija?
Telšių savivaldos ir herbo atsiradimas glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigos įvykiais valstybėje. ATR visuomenė, išgyvenusi pirmąjį valstybės padalijimą, stengėsi pasukti reformų keliu. 1788 m. į to meto valstybės sostinę Varšuvą susirinkęs Seimas posėdžiavo iki 1792 m. ir buvo pramintas Didžiuoju, Reformų arba Ketverių metų seimu. Tarp svarbiausių Seimo nutarimų buvo 1791 m. balandžio 18 d. priimtas Miestų įstatymas ir garsioji Gegužės 3-osios Konstitucija. Pagal šiuos dokumentus ne tik didesni arba senieji miestai galėjo būti pripažinti laisvaisiais miestais, bet ir mažesni miesteliai, kurie „miestui deramą išvaizdą demonstruoja“, t. y., jų veiklos pobūdis atitiko miestams keliamus reikalavimus. Tokių miestų gyventojai buvo išlaisvinami iš seniūnų valdžios, gavo teisę savarankiškai disponuoti jiems skirta žeme, verstis amatais ir prekyba, išsirinkti savą valdžią ir teismą.
Visgi išsirūpinti privilegiją nebuvo labai paprasta. Reikėjo vykti į Varšuvą, ten dokumentais įrodyti, kad gyvenvietė gali būti laisvuoju miestu, galbūt net turėti karaliaus aplinkos žmonių užtarimą, gauti Stanislovo Augusto pasirašytą privilegiją, kurios išdavimas neabejotinai kainavo, deja, nežinomo dydžio mokestį. Kol kas neaišku, kas rūpinosi privilegijos Telšiams gavimu. Galima tik pasidžiaugti, kad telšiškiams užtekto tiek iniciatyvumo, tiek teisinių žinių, dokumentų, tiek finansų gauti šią, labai svarbią miestui, privilegiją. Reikia paminėti, kad per septynis su puse mėnesio (1791 m. lapkričio 9 d. – 1792 m. birželio 26 d.) ATR karalius Stanislovas Augustas patvirtino net 74 laisvųjų miestų teises. Vertinant chronologiškai, privilegija Telšiams gauta operatyviai, viena pirmųjų, jos numeris, to laikotarpio privilegijų grupėje, būtų šeštas.
Privilegijoje rašoma (pateikiama trumpa santrauka – R. P. pastaba): „[…] Mes, Stanislovas Augustas, Dievo malone ir tautos valia Lenkijos Karalius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo didysis kunigaikštis“, gavęs per reziduojančius ponus ir pareigūnus Telšių valdininkų ir gyventojų prašymą, maloningai atsižvelgdamas į tai bei remdamasis įstatymais, norėdamas „Telšių miestui ir jo gyventojams miestietiškas laisves ir pagarbą užtikrinti“ bei apskritai siekdamas šalies ekonominės gerovės, šiuo savo renovationis et locationis dokumentu „visiems kartu ir kiekvienam, kuriam apie tai žinoti privalu, atskirai, tiek šio amžiaus, tiek ir būsimo amžiaus žmonėms“ paskelbia – „[…] mes, karalius, […] Telšių miestą laisvu pripažįstame“, o „kad minėtas Telšių miestas tiek teismo, tiek ir miesto valdyme naudotųsi tam tikra pagarba, jam tokį herbą […] Šv. Stanislovo, Krokuvos vyskupo atvaizdą, suteikiame, šį herbą antspauduose ir visokiuose ženkluose naudoti leidžiame“. Išvardijus suteiktas laisves ir teises perspėta, „kad niekas […] jokių kliūčių nedarytų“ miestiečiams naudotis privilegija.
Išsaugota per karus ir okupacijas
Privilegija, tuo metu užtikrinusi miesto bendruomenei administracinę ir teisminę autonomiją, o telšiškiams – asmens ir turto teises, pargabenta į Telšius. Ir nors netrukus dėl vidaus ir užsienio politikos įvykių Telšių (ir kitų miestų bei miestelių) savivalda buvo panaikinta, vykdyta pertvarka, turėtos laisvės paliko ženklą gyventojų mąstyme, jų atmintyje.
Privilegijos dokumentas (tiek paskutiniais ATR gyvavimo, tiek carinės Rusijos viešpatavimo metais) buvo saugomas miesto valdžios institucijose, o tarpukario Lietuvos laikotarpiu – miesto savivaldybėje. Turimomis skurdžiomis žiniomis, 1941-aisiais, jau vokiečių okupacijos metais, pateko į Telšių apskrities statybos skyrių, o po karo, antrosios sovietinės okupacijos metais šį likviduojant, privilegiją perėmė Tarprajoninė Klaipėdos architektūros statybos kontrolės inspekcija.
Atrodytų, kad Telšiai prarado tokį svarbų dokumentą. Tačiau, maždaug po dešimtmečio, 1955 m. gruodžio 26 d., minėta inspekcija perdavė privilegiją Telšių kraštotyros muziejui. Kadangi konkrečių žinių apie šios vertybės perdavimo priežastį neturima bei puikiai suprasdamas, jog tuo laikmečiu ši data (antroji Šv. Kalėdų diena) buvo visiškai atsitiktinė, iš šių dienų perspektyvos galima tik pajuokauti, kad muziejus ir Telšiai tąkart gavo įspūdingą kalėdinę dovaną…
Natūraliai kyla klausimas, kodėl toks dokumentas buvo priskiriamas su statybomis susijusioms institucijoms? Atsakymo, galbūt, reikėtų ieškoti vertybės – privilegijos – gavimo rašte. Pasirodo, pagal įgaliojimą veikęs muziejininkas Vitas Valatka (1927–1977) 1955 m. pabaigoje iš Klaipėdos pargabeno ne tik Magdeburgo teisių privilegiją, bet ir jos kopiją lenkų kalba, du XIX a. vertimus į rusų kalbą bei 1931 m. vertimą į lietuvių kalbą. Ir tai dar ne viskas. Kartu buvo perduoti du XIX a. Telšių miesto žemių planai, atvaizduojantys XVI, XVII a. bei vėlesnę situaciją. Visiškai natūralu, kad kopija, vertimai buvo saugomi su originaliu dokumentu. Minėti planai galėjo būti naudojami kokiame nors miesto ginče, byloje dėl priklausančių žemių, kai vienas iš argumentų, įrodymų buvo pateikiama turėta privilegija. Tad įmanoma, jog kartu su privilegija laikyti ir planai. O vėlesniais metais dėmesys, greičiausiai, labiau atkreiptas į planus ir pagal juos nuspręsta visų dokumentų rinkinio priskyrimo vieta.
Jau kitą dieną, po pargabenimo į Telšius, privilegija (ir kitos vertybės) buvo įtraukta į muziejaus gaunamų eksponatų knygą, jai suteikiant numerį 6551. Tiesa, gautos privilegijos būklė nebuvo gera: apiplyšusi, su paklijavimais, sutepta, sulankstymo žymės. Tačiau restauruota ji tik 1990 m. Privilegijos restauravimas turėjo apimti keletą procesų: atliktas sausas valymas, pergamento deformacijų tiesinimas, įplyšimų tvirtinimas, trūkstamų fragmentų atkūrimas. Atlikti konservavimo ir restauravimo procesai ne tik pristabdė dokumento senėjimą, bet taip pat išryškino jo autentiškumą ir grožį.
Privilegija dabar ir anksčiau
Privilegija rašyta dvigubame pergamento lape, kurio išmatavimai – 36,6×56,7 cm. Rusvu rašalu lenkų, lotynų kalbomis prirašyti 4 puslapiai. Trečiame puslapyje akvarele nupieštas Telšių miestui suteiktas herbas. Pergamentas – plona medžiaga, pagaminta iš specialiai apdirbtos – nukalkintos, išplautos, išdžiovintos ir be plaukų – gyvulių odos (dažniausiai veršiukų, ėriukų, ožiukų, kiaulių). Pavadinimas kilo iš antikinio Mažosios Azijos Pergamo miesto (dabartinė Turkijos teritorija) pavadinimo, kuriame ši medžiaga išrasta II amžiuje pr. Kr. Pergamente buvo rašomi svarbiausi raštai – valdovų privilegijos, popiežių bulės, didikų raštai ir pan. Šie dokumentai nuo kitų skyrėsi ne tik medžiaga, bet dažnai ir išvaizda – pirmųjų raidžių (inicialų) ar net ištisų eilučių paryškinimu, teksto dekoracija, prikabinamais antspaudais.
Remiantis analogiškomis to laikotarpio privilegijomis, manytina, kad Magdeburgo teisės privilegijos, ką tik suteiktos Telšiams, išvaizda, sudėtis galėjo šiek tiek skirtis nuo dabartinės. Tikėtina, kad privilegija buvo sąsiuvinio pavidalo (lapas perlenktas į dvi dalis), įrišta į odinius viršelius (aplanką), o prie jos šilkine virvute pririštas raudono vaško LDK antspaudas (kuris, beje, ir minimas privilegijos tekste) uždaroje žalvarinėje dėžutėje. Deja, laiko vingiuose pradingo viršeliai, antspaudas. Galime pasiguosti, kad mūsų miesto privilegijai dar pasisekė – iš 1791–1792 m. išduotų 74 privilegijų originalų išlikusių žinoma tik kiek daugiau kaip trečdalis.
