Tėvų įsitraukimas į švietimo sistemą: tereikia noro

Paskelbus 2020-uosius metus Mokyklų bendruomenių metais, mokyklos skatinamos kurti glaudesnę bendruomenę, diskutuoti apie vidines problemas, pavyzdžiui, tolerancijos stygių ar Mokyklos tarybos funkcionalumą, pasiekimų gerinimą, patyčių prevenciją, įtraukiant visas suinteresuotas grupes, tame tarpe ir tėvus, svarbiausius ugdytojus.  Tarptautiniai tyrimai (PISA) rodo, kad lietuviai – vieni mažiausiai į vaikų ugdymą įsitraukiančių tėvų Europoje. Lietuvą lenkia ne tik Skandinavijos, Vakarų Europos šalys, bet ir kaimyninės – Latvija, Estija ir Lenkija. Apie šią problemą diskutuojame daugelį metų.

Tėvų įsitraukimo į ugdymo procesą svarba akcentuojama Valstybinėje švietimo strategijoje (2013–2022 m.), Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme, kituose dokumentuose. Valstybinės švietimo strategijos nuostatuose  pabrėžiama, kad būtina skatinti švietimo turinio įvairovę atveriant daugiau erdvės mokinių, tėvų ir socialinių partnerių iniciatyvoms.  Dokumente išskiriama problema – per menkas bendradarbiavimas į mokyklų bendruomenes įtraukiant mokinius, tėvus, socialinius partnerius, nepasikliaujama iš visuomenės kylančiu užsakymu, daugiau orientuojamasi į aukštesnės vadovybės pavedimus. Tai neleidžia mokyklose sukurti solidarios bendruomeninės elgsenos įgūdžių, neformuoja priklausymo bendruomenei, slopina kūrybiškumą įgyvendinant naujas idėjas, atsakomybės prisiėmimą bei lyderystę. Būtina skatinti švietimo turinio įvairovę atveriant daugiau erdvės mokinių, tėvų ir socialinių partnerių iniciatyvoms. Taigi dokumentuose lyg ir išreiškiamas noras, kad mokykla drauge su tėvais ugdytų, tačiau praktiškai daugeliui mokyklų ši misija vis dar neįmanoma.

Empirinio ir teorinio tėvų į(si)traukimo į vaikų ugdymą tyrinėjimų rezultatas yra J. Epstein pateikta ir šiuo metu labiausiai pripažįstama tėvų į(si)traukimo į savo vaikų ugdymą tipologija. Mokslininkė išskiria šiuos tėvų į(si)traukimo tipus:

1. Mokyklos pagalba tėvams tobulinant vaikų ugdymo(si) įgūdžius. Mokyklos gali padėti tėvams pažinti vaikų raidos ypatumus, tobulinti tėvystės įgūdžius, informuoti, kaip reikia sudaryti mokymosi sąlygas namuose. Tam galima pasitelkti mokyklų psichologus, socialinius, specialiuosius pedagogus, logopedus ir kt. specialistus.
2. Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas. Padėdami tėvams pedagogai geriau pažįsta šeimos kultūrą ir vaikų auginimo tikslus. Mokykla gali tikslingiau organizuoti seminarus įvairiomis aktualiomis temomis tėvams, inicijuoti bendras veiklas. Puikus bendrystės pavyzdys – bendri (mokytojų, tėvų, vaikų) chorai, teatrai, ansambliai, diskusijos, filmų peržiūros ir kt.
3. Tėvų savanoriška veikla mokykloje. Abipusis bendravimas suteikia tėvams informacijos apie vaikų pažangą ir įtraukia tėvus į mokinių mokymo ir mokymosi procesus. Tai galėtų būti tėvų, mokinių, mokytojų susirinkimai, mokyklos direktoriaus organizuojami susitikimai tėvams ir pan. Viena iš idėjų – tėvų budėjimas pertraukų metu, pagalba organizuojant renginius, rengiant projektus ir pan.
4. Tėvų įsitraukimas į pagalbą vaikams. Mokyklos veikla, kuri skatina tėvų savanorišką pagalbą mokiniams mokykloje, tėvų mokymas, kaip tą veiklą atlikti: tėvų pokalbiai mokiniams apie profesijos rinkimąsi, pamokų vedimas, mokymas vadovauti, pagalba individualių poreikių turintiems vaikams, mentorystė ir kt.
5. Tėvų įtraukimas į sprendimų priėmimą mokyklos lygmeniu. Mokyklos veikla, suteikianti teisę tėvams dalyvauti priimant sprendimus mokyklos valdyme: balsavimo teisė svarstant mokyklos viziją, misiją, biudžetą, aplinkos pritaikymą pagal universalaus dizaino principus, mokyklos veiklos sritis, kurios svarbios tėvams ir jų vaikams, tėvų dalyvavimas mokyklos komitetų, tarybų veiklose.
6. Tėvų įsitraukimas į vietos bendruomenėmis. Tėvų dalyvavimas bendradarbiaujant su kultūrinėmis, pilietinėmis, bendruomenėmis organizacijomis, vyresnio amžiaus gyventojų grupėmis ir t. t. Tai apima veiklas, kurios didina tėvų ir mokinių įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą. Vienas iš sėkmingų pavyzdžių – Vilniaus Balsių progimnazijos ir Balsių bendruomenės bendradarbiavimas, kai mokykla, vaikai, tėvai, pedagogai kartu su vietos bendruomene nuveikia daug prasmingų darbų: bendruomenė organizuoja mokymus tėvams, įkuria bendras dirbtuves, organizuoja talkas, varžybas, šventes, padeda gražinti mokyklos aplinką, kartu puoselėja etno gėlyną  ir t.t     

M. Warren, S. Hong, C. Rubin išskyrė kitokius modelius, kuriais vadovaujasi ugdymo įstaigos (pasitikrinkite kuriuo vadovaujasi jūsų mokykla):

1. Tradicinis mokyklos veikla grįstas modelis. Veikdama pagal šį modelį, mokykla orientuojasi į veiklą, pavieniai tėvai veikia pagal mokyklose pasiūlytą darbotvarkę, susirinkimuose pateikiama informacija ir veikia vienakryptė komunikacija (mokykla – tėvams).
2. Bendruomeniškumu grįstas modelis. Šis modelis būdingas mokykloms, kuriose orientuojamasi į tarpusavio santykius, tėvai-lyderiai yra pilnaverčiai bendruomenės/kolektyvo nariai, kuriantys bendrą darbotvarkę, skatinama tėvų lyderystė, asmeninis augimas, vyksta ne tik vaikų, bet ir tėvų ugdymas, vyksta dalijimasis bendradarbiavimo galia. Labai svarbus tėvų ir mokytojų teigiamas nusiteikimas, kurį stiprina šypsena, malonus pasisveikinimas, domėjimasis gyvenimu, naujienomis,  abipusės pagalbos teikimas ir t.t.

Į ką dar atkreipti dėmesį, spendžiant tėvų įsitraukimo problemą:

• Klasės auklėtojo veikla. Klasės auklėtojas – pirmas, kuris artimiau susipažįsta su tėvais, gali atpažinti lyderius ir juos paskatinti veikti,  burti klasės tėvų bendruomenę. Puikūs pavyzdžiai  – bendri klasės tėvų, vaikų, auklėtojų žygiai, skurtos komunikacinės priemonės (pvz. socialinių tinklų grupės). Kad tai vyktų, reikia noro dirbti su tėvais ir šiek tik žinių, kurias galima gauti gerosios patirties renginiuose, susitikimuose, seminaruose, stažuotėse, etc.
• Mokyklos vadovai turėtų kurti bendradarbiavimo kultūrą – organizuoti tėvų švietimą, skatinti kuo įvairesnes komunikacijos priemones ir ieškoti tėvų skatinimo būdų (padėkos, ekskursijos ir kt.)

Mokslininkai sutaria, kad bene didžiausia valstybinio švietimo problema dažniausiai yra ne lėšų stygius (švietimo sistemai pagal BVP Lietuva skiria vidutiniškai daugiau lėšų nei kitos EBPO šalys), ne nekompetentingi pedagogai, ne prasta vadybiniai gebėjimai, o nepakankamas  tėvų dalyvavimas ugdymo(si) procese. Pokyčių turime imtis visi. Tereikia noro ir lyderystės.