Tikėjimo bendrystę stiprinant

Gegužės mėnesio paskutiniąją savaitę gausi Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos delegacija su kunigu Reinholdu Moru bei prie delegacijos prisijungusiu kunigu Romu Pukiu iš Šiaulių viešėjo Sankt Peterburge, Ingrijos evangelikų liuteronų bažnyčios Teologijos institute. Klaipėdos parapijos ir Ingrijos Bažnyčios draugystė tęsiasi jau keleri metai. Tai prasminga evangeliška draugystė, o charizmatiškasis kunigas Ivanas Laptevas visada laukiamas mūsų parapijiečių.

Mūsų delegacijos vizitas buvo skirtas šiemet švenčiamam Reformacijos 500 metų jubiliejui, tad  didžioji dienotvarkės dalis buvo skirta paskaitoms apie Reformaciją, diskusijoms apie Bažnyčios tarnystę šiuolaikiniame pasaulyje, iššūkius, su kuriais susiduria bažnyčia ir parapijos. Nagrinėti ypatingai svarbūs Bažnyčios MISIJOS ir veiklos STRATEGIJOS klausimai. Tai buvo abipusiai naudinga, nes Ingrijos ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčias sieja panaši istorinė patirtis, esama ir svarbių tapatumo analogijų, lyginant Suomijos ir Ingrijos (Ingermanlandijos) bei Rytprūsių (Mažosios Lietuvos) ir Didžiosios Lietuvos santykius, kurie abiejų bažnyčių raidai turėjo didžiulę įtaką.

Kodėl tuštėja parapijos? Nepatogus ir skaudus klausimas, bet Ingrijos Bažnyčia, jos dvasininkai  apie tai išdrįso prabilti garsiai. Man tai padarė didelį įspūdį, kadangi mes dažniausiai stengiamės  kažkaip „suvynioti“ nepatogią temą, jos neliesti. Ingrijos Bažnyčios konsistorijos posėdyje susirinkę kunigai, į Vyskupo klausimą, kodėl tuštėja jų parapijos, atsakė: „Mes esame kliūtis bažnyčios augimui, mūsų gyvenimas dvigubas.“ Jie meldėsi ir atgailavo, verkė vyrai, solidūs dvasininkai. Pasak kunigo Ivano, tai buvo nuoširdžiausia atgaila, nuo kurios prasidėjo Ingrijos Bažnyčios dvasinis atgimimas.

Po Rusijos persitvarkymo paskutinį XX a. dešimtmetį atsigauti pradėjusi Ingrijos evangelikų liuteronų bažnyčia daug metų buvo finansiškai remiama Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčios, suomių parapijos padėjo atstatyti istorines Ingrijos bažnyčias ir pastatyti naujas, rėmė visapusiškai ir, kaip juokavo Ivanas: „Mes tik įsisavindavome pinigus, o viduje atsirado pelkė, kurioje įklimpo Šventoji Dvasia.“ Bažnyčioje vietos Dievui ir laiko tarnystei Jam vis mažėjo… Ar ne panašios bėdos šiandien kamuoja ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčią? Ar nereikėtų mūsų Bažnyčios Sinode ir mums kalbėti apie dvasinį Bažnyčios atgimimą?

Iššūkiai, su kuriais susiduria bažnyčia. Apie juos turėjome galimybę pasikalbėti su Ingrijos Bažnyčios vyskupu Arri Kugappi. Mūsų delegacijai jis skyrė laiko Teologijos institute prieš studentų stojamuosius egzaminus. Patiko man Vyskupo tvirta pozicija ir drąsus dėl šiandienos globalaus pasaulio poveikio atsiradusių iššūkių įvardijimas.

Pasak Vyskupo, vienas pagrindinių iššūkių – tai liberalizmas, besiskverbiantis į Bažnyčios vidų ir taip sugriovęs Suomijos Bažnyčią. Jis tvirtai išsakė Ingrijos Bažnyčios poziciją prieš tos pačios lyties asmenų „partnerystės“ laiminimą ir pabrėžė, kad Bažnyčia laikysis tik Dievo žodžio – Biblijos mokymo. Kitas iššūkis ne mažiau grėsmingas – tai socialinė atskirtis, visuomenės susisluoksniavimas. Tai labiausiai paveikė vaikus, atsirado tėvų karta „naujieji neveiksnūs“, kurie savo vaikus tiesiog palieka gatvei, nes neišmano kaip juos auklėti ir to nesugeba.

Bažnyčios svarbiausias uždavinys – gelbėti sielas, būti žvejais, todėl Ingrijos Bažnyčia vykdo socialinius projektus, kartu su valstybe teikia pagalbą beglobiams vaikams. Manau, pats didžiausias iššūkis, kurį įvardijo Ingrijos Bažnyčios vyskupas, kad išnyksta riba tarp nuodėmės suvokimo ir teisingo auklėjimo, lieka tik „visokiausia“ meilė be atsakomybės. Nelieka tikėjimo, Dievo gailestingumo, malonės prašymo. Moralinio nuosmukio padarinius matome šiandienos pasaulyje, Lietuvoje taip pat.

Kaip pasitikti šiandienos pasaulio iššūkius Bažnyčiai? Yra du keliai: dejuoti ir susitaikyti arba vykdyti Bažnyčios misiją – skelbti, kad Evangelija yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki (Rom 1, 16). O tikėjimas kyla iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (Rom 10, 17).

Ingrijos Bažnyčia ėmėsi šios misijos ir pasivadino „Ingrijos Bažnyčia – Išgelbėjimo Bažnyčia“, suvokdama, kad prasidėjusi „dvasinė glaukoma“, – kai matymas susiaurėjęs iki kasdienybės smulkmenų, o parapijos tuštėja, – gali pražudyti visą bažnyčią.

Palikę komforto zoną (pasibaigus suomių finansinei pagalbai), Ingrijos liuteronai parengė bažnyčios veiklos Strategiją, kurioje išsikėlė uždavinius ir tikslus visais savo bažnyčios lygmenimis: Vyskupijos (Konsistorijos) ir kiekvienos parapijos atskirai, atsižvelgiant į parapijų specifiką, jų silpnybes ir stiprybes. Kaip sakė kunigas Ivanas Laptevas: „Dievo stiprybė mumyse duoda galimybę viską įveikti. Kiekvienas Dievo pašauktas žmogus kiekvienoje iš mūsų parapijų turi galimybę gauti, išsaugoti ir perduoti išgelbėjantį tikėjimą.“ Į Bažnyčios veiklos strategijos įgyvendinimą jie stengiasi įtraukti  kiekvieną parapijietį, vykdo įvairiausias akcijas ir socialinius,  kultūrinius projektus su savivaldybėmis bei savarankiškai, siekdami pakviesti į bažnyčią svečių, kad ir šie įsitrauktų, taptų parapijų nariais.

Be abejo, Ingrijos liuteronai taip pat turi ir rūpesčių, ir sunkumų, tačiau jų stiprioji pusė – TIKĖJIMAS, pasireiškiantis meilės darbais.

Ko mes turėtume pasimokyti? Drįsčiau siūlyti, kad per Sinodą turime išdrįsti kalbėti atvirai ir drąsiai apie mūsų Bažnyčios misiją ir strategiją. Nes pastarojo meto įvykiai, mūsų bažnyčios vidaus skauduliai (pvz., Priekulės parapijos), kuriuos eskaluoja žiniasklaida, mums nedaro garbės. Šiemet Reformacijos 500 metų jubiliejus, o kokią žinią mes nešame visuomenei? Tai ne tik Bažnyčios  vardo žeminimas, tai kelias į parapijų tuštėjimą.

Reformacija, Martynas Liuteris drąsiai ir ryžtingai veikė, tačiau šiais veiksmais buvo siekiama ne kažką griauti, bet kurti – ryžtingai keisti pasaulį bei keistis patiems.