Tikrai pakartočiau šį kelią

Kunigas vikaras Miroslav ANUŠKEVIČ, aptarnaujantis Zarasų rajono Turmanto, Smalvų ir Tilžės parapijas, Smalvų bendruomenės namuose pasakojo gausiai susirinkusiems pėsčiomis įveiktos savo piligriminės kelionės įspūdžius.

Šv.Jokūbo kelias, arba Camino de Santiago, – tai 823 km kelias, 1993 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pirmosios piligrimystės nuo Prancūzijos Pirėnų kalnų per Ispaniją prasidėjo dar XI a.: piligrimai keliauja į Ispanijos miestą Santjago de Kompostela – čia įspūdingoje katedroje ilsisi Šv.Jokūbo palaikai. 2015-aisiais papildytas dar 4 keliais, einančiais per Šiaurės Ispaniją, kuriuos galima įveikti trimis būdais: pėsčiomis, arkliu arba dviračiu.

Apie Šv.Jokūbo kelią kunigas Miroslav svajojo jau 20 metų… Sakoma, svajonės materializuojasi, jei tikrai jų sieki. Ir štai rugsėjo 3 dieną kelias buvo pradėtas… Jau kelionės pradžioje piligrimas gauna pasitikėjimo raštą, kuriame surašomi visi duomenys ir persiunčiami į Baziliką. Sustojus kiekviename kaimelyje turi uždėti antspaudą, patvirtinantį, kad atėjai, parašyti datą. Paskutinė stotelė – Šv. Jokūbo bazilika. Kelionė tęsiasi per Baskiją (Baskų kraštą), Kantabriją, Astūrijos kunigaikštystę ir Galisiją, kuri labai primena Airiją.

Rugsėjo pradžia Lietuvoje, ir Ten buvo karštoka – net iki 30 šilumos. Anksčiau šiuo keliu ėjusi vienuolė Dominyka (iš Utenoje esančio Dievo Apvaizdos Seserų vienuolyno) sakė, kad tai puikiausios gyvenime rekolekcijos: tiek daug visko gali apmąstyti ir patirti. Kelias puikiai pritaikytas, o prieš akis keičiasi nuostabūs vaizdai: vandenynas vienoje pusėje, kitoje – kalnai…

„Kai lėktuvas  Vilnius – Ryga – Madridas nusileido, o autobusu pasiekė Iruną (kitas miesto pavadinimas Pamplona), miestą prie pasienio su Prancūzija, buvo 3 val. ryto, todėl eiti ieškoti viešbučio nesinorėjo“ – prisimena kunigas Miroslav, – juk vasara, šilta. Atsisėdau parke ant suoliuko, ištiesiau kojas, priėjo kažkoks vyrukas Rikardo (portugalas), paprašė pasimelsti – ir pakvietė 6 val. į šalia atsidarysiantį barą kavos ir tortilijos (tai tradicinis ispanų patiekalas, valgomas ryte).

Šiaurinis kelias veda per laukus, todėl kartais tekdavo pamatyti užrašą: „Uždarykite vartus“ (kad nebūtų išleisti gyvuliai).  Vis daugiau pilgirimų pasirenka Šiaurinį kelią. Būna, kad tenka eiti net iki 20 km iki artimiausios parduotuvės, tačiau einant per kaimą gali pamatyti užrašą, kviečiantį atsigerti vandens. Viename kieme prie vandens augo persikas, šalia – dėžė, į kurią sudėti nukritę vaisiai, buvo užrašas: „Galima pasivaišinti“, Kunigas Miroslav teigė, kad tokių skanių, kaip tąsyk persikų nebuvo valgęs – dėkojo Dievui ir Šeimininkui, nors parduotuvėje tokių tikrai nebūtų pirkęs – jie nebuvo visiškai prinokę. Maloniai džiugino, kad pašaliniai linkėjo: „Geros kelionės“, „Geros piligrimystės“. Tai ypač buvo svarbu keliavimo pradžioje.

Kelionei labai svarbu kuprinės svoris – ji neturi viršyti 10% kūno svorio. Tačiau toks minimumas dažnai žmonėms yra nesuvokiamas, ir daiktų pasiima daugiau. Kunigo kuprinė svėrė 15 kg. Tačiau einant supranti, kad kiekvienas gramas turi savo svorį, o daiktų iš tiesų tiek nereikia, kiek iš pradžių atrodo. Kai kurių daiktų neprireikė net visą mėnesį. (kadangi kunigas kasdien aukojo Šv.Mišias, buvo pasiėmęs, kas reikalinga),

Kartą vienoje parduotuvėje, perkant dešrą, pomidorus, duoną, šeimininkas įdėjo dar kelias kriaušes – jos atrodė čia ypatingos: skaniausios, kokias tik teko valgyti, nes tai buvo gerumo ir meilės ženklas.

Sunkiausia buvo trečia diena: San Sebastianas – miestas prie vandenyno – čia karališkosios šeimos važiuoja pailsėti. Atsisėdi ant suoliuko, atrodai kaip elgeta – suprakaitavęs, bet esi laimingas. Matai, kaip turtingieji tuo stebisi, nesupranta tavo laimės. Labai sunku buvo ir tada, kai visą dieną reikėjo kilti į viršų – 900 metrų virš jūros lygio. Kunigas Miroslav prisipažįsta, kad šią dieną buvo kilę visokių minčių, net abejojimas buvo apėmęs, ar verta eiti. Vėliau (po 3 sav.) teko kilti ir į kalną: 600 metrų per 1 valandą. Tiesiogine prasme, tai buvo kelias tiesiog prieš tavo veidą: toks status.

Keliaujant įsitikinta Biblijos teisumu: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…<…> Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“. Tiesiog suvoki, kad Biblijos žodžiai yra tiesa, nes Tu pats matai tą grožį. Kai važiuoji mašina ar dviračiu, neįvertini, nepastebi to. Tai, ką mašina galima įveikti per 25 minutes, piligrimui kartais tenka eiti visą dieną, nes buvo vietų, kai kopiant į kalną, reikėdavo net rankų pagalbos.

9 dienas Miroslav ėjo vienas. Paskui sutiko du mokslininkus iš Italijos. Vienas mokslininkas (agronomas) būdavo siunčiamas į visas pasaulio šalis, kai iškildavo problemų augalininkystei, jis viską, kas tik judėjo, imdavo į rankas… Kitas -viso Bolonijos regiono centro agronomijos direktorius.

Labai daug pakelėse arklių, kadangi ispanams tai brangus gyvulys – juos augina vos ne kiekviena šeima; daug asiliukų – jie mielai prieidavo, norėdami, kad paglostytų. Viename kelyje buvo daug malūnų: kalnuose jų sparnų sukimasis sukelia tokį gaudesį, jog atrodo – skrenda lėktuvas. Einant teko matyti, kaip nedideli ispanų vaikai jau žaidžia toreadorais („koridos dalyviais“).

Kartais net ir sekant ženklus, galima suklysti, nes jie dažnai būna išblukę, ne tokie aiškūs. Būdavo, žmonės pasako, arba važiuodami signalizuoja, rodo, kad eini ne į tą pusę. Teko susidurti ir su nesklandumais: informacija nurodo, kad egzistuoja namai piligrimams, o kadangi sezonas jau pasibaigęs (nuo 05-01 iki 09-01), namai uždaryti. Tada nueini į kempingą, o jis jau užimtas – vietų nėra. Kartą teko važiuoti pusvalandį traukiniu iki nakvynės namų, o paskui anksti ryte grįžti – tęsti toliau savo kelionę.

Užsukęs truputį iš kelio, aplankė į Šv. Ignaco Lojolos namą – muziejų. Labai gražios ispaniškos bažnyčios.

Vienuose Nakvynės namuose 7.00 val. piligrimams įjungė radiją (vietoj žadintuvo), ir pasakė, kad per pusvalandį visi turi išsikraustyti. O išėjus – lietus. Kartais pasijunti kaip elgeta, nesvarbu, kad esi gydytojas, kunigas ar profesorius. Bet įdomu, kad Dievas atsiųsdavo žmonių, kurie buvo tarsi angelai – sargai. Tądien sutiktas žmogus paaiškino, kurį kelią rinktis, kadangi suprato, jog bus lietus. 

Buvo ir klaidų: iškeliauta 11 val. ryte. Buvo jau karšta. Užsukus į kavinę užkąsti, pasakė, kad čia nakvynės namų nėra. Priėjusi kavinės klientė pasakė užmokėsianti už maistą, ir paprašė pasimelsti. Tai buvo savotiški impulsai – ženklai, kurie skatino eiti.

Eidamas anksti rytą pastebi bundantį pasaulį. (yra vietų, kurios labai panašios į mūsų). Iš tiesų kraštovaizdis tikrai nuostabus, kurį tenka pamatyti, tačiau daug siaurų keliukų, apaugusių dygliuotais augalais – tai dar labiau priminė Evangeliją: „O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“ (Mt 7,14); Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6).

Dažnai galima pamatyti rodykles, kiek kilometrų liko iki Jeruzalės ir kiek liko iki Santijago miesto. Iki Jeruzalės visada buvo žymiai toliau – tas irgi motyvavo.

Ėjimo sparta buvo nevienoda: pirmuosius 10 km dažniausiai įveiki 5km/h, paskui pradeda lėtėti. Buvo, kad per pusvalandį įveiktas vos kilometras. Daugiausiai per dieną 36 km, tačiau organizmas geriausiai jaučiasi, kai įveiki 20-25 km. Labiausiai nukentėjo kairės kojos pėda, kadangi leistis nuo kalno yra sunkiau nei kilti. Nors batai buvo specialūs kelionei, tačiau padas truputį apdilo.

Astūrijoje auga labai daug obelų. Kartais piligrimai pasiima jų, tačiau skonis tarsi nesunokusių. Tai yra spec. rūšis, tinkanti sidrui. (Šio miestelio šeimininkas aiškino taisykles, kaip reikia ragauti sidrą: pilti reikia taip, kad srovė patektų į stiklinės sieną, tada molekulės pasikeičia ir skonis tampa kitoks. nors priklauso ir nuo atšaldymo temperatūros.

Keliaujant supranti, visgi skaniausias – paprastas vanduo. Suvokė padaręs klaidą, kai gertuvėje nebebuvo nė lašo vandens, įprastos vandens kolonėlės, esančios miestuose, taip pat nebuvo. Pastebėjęs, kad mergina iš Vokietijos turi 3 vandens butelius. Paprašė – įsipylė kelis gurkšnelius. Tai palengvino kelionę, suprato, kad išgyvens. Kai priėjo šaltinį, paragavo vandens: skonis dieviškas – tokio skanaus dar niekada nebuvo ragavęs iki tos dienos. Tai puikiausiai parodo, kad mums tikrai užtenka paprasčiausio vandens, nes niekada kelionėje niekas nepasigedo jokios Coca – Cola, o tik vandens. Tokie dalykai ne tik džiugina, bet leidžia kitaip pažvelgti į mūsų reikmes.

Kelionė ne tik suartina žmones, bet moko bendrystės: pastebi, kad tavo bendrakeleivis nebeturi vandens – pasiūlai gurkšnį. Kaip gera: užsakyti Nakvynės namai, nurodytas tikslus laikas, nes tų namų šeimininkai atvažiuoja pasiimti savo klientų tuos 2 km, o ryte atveža atgal į tą pačią vietą, kad piligrimai galėtų sėkmingai tęsti kelionę. 16 valandą, kaip buvo sutarta – šeimininkai negalėjo prisiskambinti, kadangi telefono ryšio kalnuose nebuvo – o piligrimams iki tikslo buvo dar likę 3 km. Jiems einant, sustojo autobusiukas, ir paklausė, ar vakar nebuvo užsisakytos 3 vietos Nakvynės namuose. „Du mokslininkai ir aš, kunigas, džiūgavome kaip vaikai“ – prisimena kunigas ir pabrėžia, kad tai puikiai parodo, koks stiprus yra tikėjimas.

Piligrimo dokumentą parodžius viename iš garsiausių restoranų Poradour (jie įskūrę pilyse arba senuose vienuolynuose), siūlomi piligrimams meniu (kaina 15 eu). „Po tokios kelionės žmogaus mintys išlaisvėja – išdrįsau į jį žengti su … šlepetėmis, kadangi kelionės batus stengiesi nusiauti pirmai progai pasitaikius. Keliaujančiam svarbiausia du dalykai: dušas nusiprausti ir drabužius persirengti ir išsiplauti, kadangi smarkiai prakaituojama“ – pabrėžia kunigas Miroslav.

Paskutinė diena – einant Santijago miesto link, piligirimų pradeda daugėti – sueina keliai. Čia pasitinka įspūdingas 12 amžiaus vienuolynas.

Artėjant kelionės pabaigai, nors jautiesi pavargęs, tačiau pastebi daug šviesių dalykų. Ilgai nepamiršiąs reginio: du 70 metų žmonės susikibę už rankų – daug metų santuokoje išgyvenę žmonės, net į tokį kelią einantys – puikus pavyzdys. Tokie vaizdai – puikiausi liudijimai. Iš Vokietijos – tėvas ir 16 metų sūnus – dviese įveikė 800 km, kad parodytų Sūnui pasaulio realybę, o tuo pačiu, kad atitrūktų nuo kompiuterinio gyvenimo.

Bazilikoje (ji restauruojama – ruošiasi jos jubiliejui) yra garsus, žmogaus ūgio smilkytuvas – kurį siūbuoja aštuoni kunigai, kol šis pradeda judėti 25-30 metrų spinduliu ir juda per visą Bažnyčią – traukia ne tik piligrimus, bet ir viso pasaulio turistus.

Didžiausias džiaugsmas – Santijago Bazilikos aikštė. Kad aplankytų Šv. Apaštalo Jokūbo kapą, stovi eilėje didžiulė minia piligrimų…

Piligrimų centre gaunamas numeriukas (kunigo Miroslav buvo 0198) ir po 3 val. gauni dokumentus, kurie liudija, kad atlikta piligriminė kelionė ir suteikiami visi atlaidai, susiję su ta vieta. Antrajame išduotame liudijime nurodoma kelionės pradžia ir pabaiga ir kiek kilometrų įveiktas kelias. Šį kelią galima eiti ir dalimis – nuėjus pasirinktą atkarpą, galima jį tęsti, grįžus į paskutinę eitą vietą.

„Tu eini 30 dienų, ir net nebetiki, kad jau viskas baigta… Bet jei tik būtų galimybė – tikrai pakartočiau šį kelią“, – sakė kunigas vikaras Miroslav Anuškevič.