Tiltas tarp Amerikos ir Lietuvos arba kaip rašytoja E. Daciūtė iš lentvariečių gavo vieną didžiausių dovanų – jausmą, kad esi įdomus
Lentvario miesto biblioteka organizavo smagų ir be galo šiltą nuotolinį susitikimą per „Zoom“ programą su vaikų rašytoja Evelina Daciūte (gim. 1975). Renginyje dalyvavo gausus būrys vaikų iš Lentvario pradinės mokyklos 4d ir 3c klasių su mokytojomis Aurelija Karloniene ir Brone Zagorskiene, NVŠ programos „Kūrybiškumo saviraiškos studijos“ Lentvario grupės vaikai, taip pat mokytojai, bibliotekų darbuotojai, knygomis susidomėję mažųjų tėveliai. Iš viso beveik 50 vaikiška literatūra besidominčių dalyvių, kartu nutiesusių tiltą tarp Amerikos ir Lietuvos.
Kadangi E. Daciūtė šiuo metu gyvena Amerikoje, pasidžiaugė, jog šiais technologijų laikais galima „susimatyti“ nepaisant didelio atstumo, laiko skirtumų ar kitų apribojimų. Susitikimo pradžioje rašytoja apžvelgė keletą savo knygelių. Knyga „Drambliai ėjo į svečius“ buvo apdovanota kaip gražiausia knyga mažiausiems. Autorė pasidalino knygos gimimo istorija. Idėja kilo tuomet, kai dukrai sunkiai sekėsi skaičiuoti. Taigi, „Drambliai ėjo į svečius“ – tai lyg linksmas mokymasis matematikos. Rašytojos knygelė „Laimė yra lapė“ apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir užsienį, pelnė daugybę apdovanojimų. Tarp jų – Amerikos bibliotekų asociacijos „The Batchelder“ apdovanojimas už išskirtiniausią pastaraisiais metais JAV išleistą knygą vaikams (sukurtą ne JAV ir ne anglų kalba). „Laimė yra lapė“ taip pat tapo 2017-ųjų knyga vaikams, įtraukta į reikšmingiausių pasaulio knygų vaikams katalogą „Baltieji varnai“. Pagal šią knygą pastatyti du spektakliukai.
Rašytoja atviravo, jog labai smagu, kai knygos yra aktualios ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Tuomet aplanko supratimas, jog kur vaikai begyventų, pagrindinės vertybės yra labai panašios. Rašytojos knygelėse nagrinėjama ne tik laimė, draugystė, džiaugsmas, svajonės, dosnumas, atradimai, bet paliečiamos ir kur kas jautresnės temos: liūdesys, godumas, pyktis, praradimai, ilgesys. Kadangi rašytoja kurį laiką gyveno Kinijoje, kūriniuose juntama ir kinų kultūros įtaka, kuomet mokoma sustoti, įsiklausyti, apmąstyti. Taigi, knygose pasakojamos istorijos bei vertybės sujaudina ne tik mažuosius skaitytojus, bet ir jų tėvelius.
Autorė prisipažino, kad po knygos „Laimė yra lapė“ sėkmės, ji pateko į kūrybinę duobę, kai norėjosi viską mesti, nebekurti. Šio nemalonaus jausmo atsikratyti padėjo eilėraščiai. Taip gimė eilėraščių knygelė „Paslapčiausia paslaptis“. Susitikimo metu autorė paskaitė keletą savo eilėraštukų, pristatė jų gimimo istorijas, iliustracijų reikšmę. Pavyzdžiui, eilėraštis „Valgysiu dangų“ gimė tuomet, kai supdamasi rašytojos dukrelė panoro paskanauti dangaus.
Susitikime dalyvavę vaikai buvo labai aktyvūs ir uždavė galybę klausimų, į kuriuos autorė vos spėjo atsakinėti. Nuskambėjus klausimui, iš kur rašytoja semiasi idėjų, autorė pasidalino, jog kartais mintis kyla spontaniškai, pavyzdžiui: stebint vaikus namuose, kieme, gatvėje, o kartais idėją nešiojasi kelerius metus ar net dešimtmečius. Kaip juokauja pati autorė, knygelę „Laimė yra lapė“ rašė 40 metų, kadangi kai kurie knygelės motyvai autorės galvoje sukosi jau nuo 1981-ųjų, kai pati buvo visai mažytė.
Pasmalsavus, kiek metų E. Daciūtė kuria, rašytoja atsakė, jog aktyviai užsiima kūryba nuo 2014-ųjų. Autorė prisiminė, kaip dar gyvendama Kinijoje pamatė meškių piešinius, kuriems sukūrė trumpas istorijas. Taip pasakojimai ėmė gimti vienas po kito… Vis tik pirmą eilėraštuką parašė dar antroje klasėje, kuriuo tuo metu labai didžiavosi:
Mama pasakė ačiū
Ir pakūrė pečių!
Iki šiol autorė yra parašiusi 11 knygelių mažiesiems skaitytojams ir 1 suaugusiems.
Į klausimą, kas labiau patinka, skaityti ar rašyti, autorė atsakė, jog kartais patinka skaityti, o kartais – rašyti. Tačiau skaitymas ir pasivaikščiojimai yra vieni didžiausių jos pomėgių.
Kadangi knygelės labai gražiai iliustruotos ir spalvingos, nuskambėjo klausimas, ar nebūna taip, jog nepatiktų, kaip dailininkas atskleidžia jos eilėraščius? E. Daciūtė pajuokavo, kad „jei iliustratorius ne taip nupiešia, vadinasi – aš ne taip parašiau“. Vis tik iliustratorius rašytoja renkasi pati, juos pažįsta ir pasitiki, todėl dažniausiai nuomonės sutampa. Viena mergaitė prisipažino, jog pati kuria, rašo, todėl smalsavo, ką reikia daryti, kad išleistų knygą. Autorė pasidalino, jog svarbu labai daug rašyti, dar daugiau skaityti, bet svarbiausia – surasti žmonių, kurie tave palaiko ir paskatina. Kadangi vaikai tiesiog „užgulė“ autorę savo klausimais ir mintimis, susitikimui neužteko pagrindinio laiko. Taigi, tiek rašytoja, tiek dalyviai prie susitikimo jungėsi pakartotinai. Rašytoja pasidžiaugė ir pasidalino mintimi, jog viena gražiausių dovanų, kurią gali gauti iš kito – jausmas, kad esi įdomus. Viso susitikimo metu būtent šis jausmas ir lydėjo mūsų viešnią. Dėl to labai džiaugiamės ir tikimės, jog autorei grįžus į Lietuvą, jau galėsime suorganizuoti „gyvą“ susitikimą.
Atsisveikindama rašytoja paskatino vaikus nupiešti ar sukurti istoriją apie veikėją Kažkuriuką. Piešinukai bei istorijos bus nufotografuoti ir persiųsti rašytojai. Taip pat paskelbti Lentvario miesto bibliotekos „Facebook“ paskyroje. Bibliotekos vedėja Dalia Bagdžiuvienė paragino vaikus užsukti į biblioteką ir pasirinkti skaitytojų pasiilgusių knygelių.
