To­mas Pet­rei­kis: „Že­mai­ti­jos kny­ga – vi­sam gy­ve­ni­mui“

– Vie­no su­si­ti­ki­mo Plun­gė­je me­tu esa­te už­si­mi­nęs, kad Že­mai­ti­jos kny­ga iš­liks te­ma vi­sam Jū­sų gy­ve­ni­mui. Ko­dėl bū­tent Že­mai­ti­jos kny­ga? Pa­si­rin­ki­mą lė­mė kil­mės šak­nys?
– Vil­niu­je su­pra­tau, kas iš tik­rų­jų yra že­mai­tis ir ką jis tu­rė­tų veik­ti šia­me glo­ba­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je. Tam gal­būt tu­rė­jo įta­kos ir tai, kad dar pir­ma­me kur­se ma­ne lai­kė sa­vu „ki­ta­tau­čiu“, kie­tes­nio spran­do ir su ryš­kiu ak­cen­tu. Įvai­res­ni žmo­nės vil­niš­kiams pa­tin­ka, tad nie­kas man ne­kliu­dė, o daž­nai net ir ska­ti­no lais­vai rink­tis gy­ve­ni­mo ke­lio orien­ty­rus. Kon­kre­tes­nės ty­ri­mų te­mos pa­si­rin­ki­mui įta­kos tu­rė­jo ne vien ma­no do­mė­ji­ma­sis Že­mai­ti­jos pra­ei­ti­mi, bet ir plun­giš­kio pro­fe­so­riaus Do­mo Kau­no įžvelg­ta Že­mai­ti­jos kny­gos „ter­ra in­cog­ni­ta“, jo pa­ska­ti­ni­mas ir nuo­šir­dus dė­me­sys kraš­tie­čiui.

– Kuo ypa­tin­ga ir pa­trauk­li Jū­sų ty­ri­nė­ja­ma kny­ga?
– Že­mai­ti­ja ne­bu­vo ir nė­ra kul­tū­ros dyk­vie­tė, tai – Di­džio­sios Lie­tu­vos lie­tu­viš­ko­ji užuo­vė­ja, pa­li­ku­si ver­tin­gų sa­vo­sios bū­ties re­lik­tų. Į kny­gą bu­vo at­si­re­mia­ma sta­tant Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­ma­tus, grin­džiant lie­tu­vių tau­tos sie­kius ir pie­šiant že­mai­tiš­ką­jį pa­sau­lio vaiz­dą. Lie­tu­vių tau­tos cha­rak­te­ris bu­vo ir iš­li­ko re­gio­ni­nis, to­dėl ir kul­tū­ros reiš­ki­niai ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mi at­sie­tai. Že­mai­ti­jos kny­gos kul­tū­ros pa­ži­ni­mas lei­džia įver­tin­ti ne vien li­te­ra­tū­ri­nių teks­tų, bet ir kny­gos gy­ve­ni­mo ke­lią re­gio­no ben­druo­me­nė­je. In­di­vi­du­a­lių ir ko­lek­ty­vių ver­ty­bių raiš­kos kny­gos kul­tū­ro­je pa­ži­ni­mas, at­ro­do, nie­ka­da ne­si­bai­gia šio­je be­si­kei­čian­čių so­cia­li­nių san­ty­kių ir spar­čios tech­no­lo­gi­nės kai­tos epo­cho­je.

– Su ko­kiu di­džiau­siu at­ra­di­mu, kė­lu­siu nuo­sta­bą, te­ko su­si­dur­ti ty­ri­nė­jant šią sri­tį?
– At­ra­di­mai daž­nai įvyks­ta ne­ti­kė­tai. Sklai­dant Že­mai­čių vys­ku­pui Mo­tie­jui Va­lan­čiui pri­klau­siu­sius XIX a. baž­ny­ti­nius ka­len­do­rius, vie­na­me iš jų te­ko pa­ste­bė­ti ke­le­tą su­džio­vin­tų au­ga­lo la­pų. Bo­ta­ni­kai nu­sta­tė, kad tai XIX a. au­ga­las, šiuo me­tu Lie­tu­vo­je be­veik ne­be­su­tin­ka­ma dar­že­lių gė­lė – vais­ti­nė bal­za­mi­ta. Ją se­niau vals­tie­čiai mėg­da­vę dė­ti į mal­dak­ny­ges dėl kva­pių­jų ir ap­sau­gi­nių sa­vy­bių. Kny­gos tu­rė­jo kve­pė­ti, ir kan­dys jų ne­pul­ti. Res­tau­ra­to­riai to­kius kny­gų prie­dus daž­nai iš­me­ta kaip ne­rei­ka­lin­gas šiukš­les, tad šias M. Va­lan­čiaus re­lik­vi­jas iš­vys­ti bu­vo ne­ti­kė­tu­mas. Vė­liau iš­aiš­kė­jo, jog vys­ku­pas bu­vęs aist­rin­gas so­di­nin­kas, ku­rio vie­nin­te­lis lais­vų va­lan­dų pa­li­ki­mas iš­li­ko nie­kie­no ne­pa­ste­bė­tas se­niai už­mirš­to­je kny­go­je. O kiek to­kių pa­li­ki­mų sle­pia­si tūks­tan­čiuo­se nie­kie­no ne­at­vers­tų­jų?

– Koks Jū­sų pa­ties ke­lias į kny­gą? Kas lė­mė, kad at­si­dū­rė­te bū­tent ten, kur da­bar esa­te, – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te?
– Šei­mos ap­lin­ko­je bū­ta keis­te­ny­bių: tė­vas se­nus laik­raš­čius vež­da­vo į kai­mą ir san­dė­liuo­da­vo. Kar­tą pa­klaus­tas, ko­dėl jų tie­siog ne­iš­me­ta, at­sa­kė, kad tai is­to­ri­jos šal­ti­nis. Tuo me­tu bu­vo po­li­ti­nių lū­žių laik­me­tis. Vai­kys­tė­je mė­gau skai­ty­ti pa­sa­kas, o vė­liau bu­vau tik­ras Kar­lo Ma­jaus kū­ry­bos ger­bė­jas. Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­be pa­si­ro­džiau jau bai­gęs mo­kyk­lą. Stu­di­juo­da­mas uni­ver­si­te­te, sve­čio tei­sė­mis lan­kiau Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­fi­lų klu­bą. Pra­dė­jo spar­čiai kaup­tis as­me­ni­nė bib­lio­te­ka. Pa­lan­kiai su­si­klos­čiu­sios Kny­go­ty­ros ma­gist­ro stu­di­jos Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te, o vė­liau ir dok­to­ran­tū­ra įlie­jo ma­ne į fa­kul­te­to ben­druo­me­nę. Kny­gų rin­ki­mas ir skai­ty­mas ta­po kas­die­ny­be.

– Po­pie­ri­nė kny­ga šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je vis la­biau tols­ta nuo žmo­nių, ypač jau­ni­mo. Kaip, Jū­sų nuo­mo­ne, rei­kia su­do­min­ti vai­ką kny­ga?
– Ne kny­ga, o žmo­gus tols­ta nuo jos. Gau­sio­je įdo­mes­nių ir pa­trauk­les­nių, la­biau įtrau­kian­čių skait­me­ni­nių pro­duk­tų pa­siū­los rin­ko­je tra­di­ci­nė kny­ga ne­be­at­ro­do „ver­tin­gas“ dė­me­sio ob­jek­tas. Įsi­sma­gi­nu­sio, įtrauk­to, o kar­tais ir jau su­tri­ku­sio dė­me­sio skai­ty­to­jui da­ro­si sun­kiau su­sto­ti ties rim­tą­ja li­te­ra­tū­ra. Jau­nuo­lio sa­vis­ta­ba tu­rė­tų šnibž­dė­ti apie trum­pa­lai­kių ir il­ga­lai­kių pa­si­rin­ki­mų svar­bą. Ste­bint jau­ni­mo so­cia­lių me­di­jų pro­fi­lius, ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir tei­gia­mų po­slin­kių. Tam­pa ma­din­ga skelb­ti skai­to­mų ar įsi­gy­tų kny­gų fo­to­gra­fi­jas, kny­gos vis daž­niau su­tin­ka­mos ka­vi­nių ar grei­to mais­to res­to­ra­nų in­ter­je­ruo­se, vys­to­si ant­ri­nė kny­gų rin­ka, kny­gų mai­nai ir t. t. Vai­kas kny­gą tu­rė­tų at­ras­ti anks­čiau nei plan­še­tę ar mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, ir to, ma­nau, pa­kak­tų, kad nors tru­pu­tį pri­stab­dy­tu­me be­pro­tiš­ką ver­ži­mą­si į skait­me­ni­nės gal­vo­se­nos epo­chą.

– Jū­sų nuo­mo­nė apie skait­me­ni­nes kny­gas? Po­pie­ri­nei kny­gai ji – drau­gas ar ne­gai­les­tin­gas kon­ku­ren­tas?
– Skait­me­ni­nės ir tra­di­ci­nės kny­gos mir­ti­nų ko­vų sce­na­ri­jus ku­ria­mas griež­tų­jų šių me­di­jų gar­bin­to­jų. Ban­do­ma iš nau­jo įskel­ti žmo­ni­jos tech­no­lo­gi­nės pa­žan­gos ki­birkš­tį, ku­rios prie­ša­ky­je sto­vė­tų nau­jo­ji kny­gos ver­si­ja. Tra­di­ci­ja ir nau­jy­bė nė­ra ab­so­liu­čios kon­ku­ren­tės, nes nau­jo­ji kny­ga iš se­no­sios iš­si­ne­ša daug ben­drų da­ly­kų, o se­no­ji kny­ga spar­čiai pil­do­ma skait­me­ni­niais pa­pil­di­niais. Skait­me­ni­nių kny­gų lei­dy­bos gran­di­nė trum­pes­nė, to­dėl jo­je vy­rau­ja dau­giau ne­pro­fe­sio­na­lio­sios sa­vi­lai­dos, di­des­nis rim­to­sios min­ties skep­sis, orien­tuo­ja­ma­si į in­ter­ne­ti­nę skai­ty­mo pa­tir­tį. Tra­di­ci­nė kny­ga tu­ri sil­pnes­nes pa­ieš­kos funk­ci­jas, il­ges­nis skai­ty­to­jo ke­lias iki jos bib­lio­te­ko­se ir kny­gy­nuo­se, bet skai­ty­mo ir dar­bo su spaus­din­ta kny­ga ma­lo­nu­mas di­des­nis. Kol kas tra­di­ci­ja lai­mi net ir to­se an­gla­kal­bė­se kny­gų rin­ko­se, ku­rio­se skait­me­ni­nė kny­ga ro­dė tik­rą kon­ku­ren­ci­ją.

– Ko­kie Jū­sų, kaip moks­li­nin­ko, pla­nai?
– Ar­ti­miau­si at­ei­ties pla­nai šiuo me­tu su­si­tel­kia į Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Že­mai­ti­jos kul­tū­ros ver­ty­bių ty­ri­mus. Iš­li­kę šal­ti­niai lei­džia įver­tin­ti Di­džio­jo ka­ro at­neš­tus pra­ra­di­mus: at­si­trauk­da­mi ru­sai vis­ką tem­pė gi­lyn į Ru­si­ją, įsi­ver­žę vo­kie­čiai nu­sa­vi­no dva­rus, rek­vi­za­vo ka­ro pra­mo­nei rei­ka­lin­gą re­li­gi­nių ben­druo­me­nių tur­tą, rin­ko ir ve­žė į Vo­kie­ti­ją me­no ir kul­tū­ros ver­ty­bes. Epi­zo­diš­kai pa­lan­kia si­tu­a­ci­ja api­plė­ši­nė­ti mus nau­do­jo­si ir ber­mon­ti­nin­kai bei są­jun­gi­nin­kai lat­viai. Į šiuos il­gus pra­ra­di­mų są­ra­šus pa­te­ko ar­chy­vai, bib­lio­te­kos, var­pai, me­no ko­lek­ci­jos, ri­tu­a­li­niai in­dai ir kt. Esa­me ne kar­tą api­plėš­ti, to­dėl vien šio nai­ki­ni­mo mas­to įver­ti­ni­mas at­ro­do svar­bus su­vo­kiant, kad ne be iš­ori­nės pa­gal­bos esa­me daug ko ne­te­kę am­žiams. Ap­dai­ru­mu ir pro­tek­ci­ja spė­ta kai ką ver­tin­ges­nio iš­sau­go­ti, bet skir­tin­gos Plun­gės ir Rie­ta­vo Ogins­kių dva­rų pa­tir­tys liu­di­ja, kad daug ką lė­mė sa­vi­nin­kų as­me­ny­bės ir iš­ti­ki­mi pa­val­di­niai.

– Daž­nai su­grįž­ta­te į gim­tą­jį mies­tą? Gal Plun­gės bib­lio­fi­lai ga­li ti­kė­tis Jū­sų pa­skai­tų jiems įdo­mio­mis te­mo­mis?
– Plun­gė­je pa­bu­vo­ti ten­ka daž­niau per šven­tes ir atos­to­gas, bet yra ne­ra­šy­ta tra­di­ci­ja grįž­ti nors kar­tą per mė­ne­sį. Ten­ka ret­kar­čiais ir Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bo po­sė­džiuo­se da­ly­vau­ti. Sos­ti­nės nau­jie­nos plun­giš­kiams yra įdo­mios, kar­tais ir ben­dri su­ma­ny­mai su­ar­ti­na. Pas­ta­ruo­ju me­tu ten­ka rū­pin­tis iš Al­sė­džių ki­lu­sio dai­li­nin­ko ir bib­lio­fi­lo Ka­zio Var­ne­lio gi­mi­mo 100-ųjų me­ti­nių pro­gra­ma, į ku­rią ban­do­ma įtrauk­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę ir vie­tos kul­tū­ros įstai­gas, tad yra ti­ki­my­bės ma­ne Plun­gė­je iš­vys­ti daž­niau. Ben­dra­dar­bia­vi­mo ir pa­si­li­ki­mo vie­tos ben­druo­me­nė­je ga­li­my­bių yra, tik žmo­gus tu­ri jaus­tis pil­na­ver­tis tos ben­druo­me­nės da­ly­vis.