Trakų viešosios bibliotekos 80-metį pasitikus

Šiais, ypatingais Trakų miestui ir trakiečiams metais, pažymėtais LR kultūros ministerijos Lietuvos kultūros sostine, kuri, kaip žinia, neįsivaizduojama ne tik be Trakų kraštą garsinančių asmenybių, istorinio-kultūrinio paveldo, bet ir bibliotekų – mes, Trakų viešoji biblioteka, nors ir esant karantine, skelbiame gerą žinią apie Trakų viešosios bibliotekos 80-metį, kurį pasitikome kovo 19–21 dienomis ir tuo tikslu paruošėme kraštotyrinę-literatūrinę parodą „Pirmieji Trakų viešosios bibliotekos žingsniai“. Tai pirmoji numatytų parodų ciklo dalis, kurioje galėsite susipažinti su Trakų bibliotekos gyvavimo pirmaisiais dešimtmečiais, nukeliančiais į 1940–1950 metus.

Pirmųjų viešųjų bibliotekų Lietuvoje steigimą galime sieti su 1919 m., kai  Lietuvos Respublikos Vyriausybė prie Švietimo ministerijos steigė Valstybinį centrinį knygyną bei vietinius centrinius knygynus, turėjusius atlikti viešųjų bibliotekų funkcijas. Pagal 1936 m. Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, pasirašytą prezidento A. Smetonos, ministro pirmininko J. Tūbelio bei 1937 m. Švietimo ministro J. Tonkūno patvirtintas Valstybės viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti taisykles – Trakų biblioteka turėjo tapti II eilės valstybine viešąja biblioteka. Bet steigta ji buvo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, kai Lietuvos švietimo ministro K. Jokanto 1940 m. kovo 19 d. įsakymu nurodoma, jog Trakuose 1940 m. kovo 21 d. steigiama II eilės Trakų viešoji valstybinė biblioteka. Spėjame, kad ką tik įkurta Trakų valstybinė viešoji biblioteka buvo įsikūrusi šiandien Birutės gatvėje 4 numeriu pažymėtame name. Verta pridurti, jog II eilės viešosios valstybinės bibliotekos buvo steigiamos atskirose Kauno dalyse ir antraeiliuose miestuose, jos privalėjo turėti būtiną apskritą vietos antspaudą – su Vyčiu ir įrašu, mūsų atveju – Trakų Viešoji Valstybinė Biblioteka. Apskrities ar vietos savivaldybė turėjo pasirūpinti butu, kuru, apšvietimu, o taisyklėse bibliotekoms nurodyta privaloma jose vykdyti veikla. Pvz., imant skaityti knygas namo, skaitytojui išduodama skaitytojo kortelė, II eilės bibliotekose už naudojimąsi knygomis skaitytojas sumoka 0,50 Lt už mėnesį abonementinio mokesčio, nuo kurio atleidžiami moksleiviai, šauktiniai, atliekantys karo tarnybą, beturčiai, pristatę tai patvirtinantį savivaldos pažymėjimą, už laiku negrąžintą knygą mokama 0,10 Lt bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Bibliotekos vedėja privalėjo registruoti skaitytojus pagal tautybę, socialinę padėtį, amžių, lytį, pildyti išduodamų spaudinių abonentų knygą, išrašyti užstato ir abonementinio mokesčio kvitus, įrašyti gautas sumas į atitinkamas pinigines knygas, surinktus statistinius duomenis kas mėnesį pateikti Švietimo ministerijai ir kt.

Pirmąja Trakų viešosios valstybinės bibliotekos vedėja, remiantis aukščiau nurodytu K. Jokanto įsakymu, buvo paskirta Veronika Čibiraitė (1904–1978), turėjusi pradėti eiti šias pareigas nuo 1940 m. kovo 21 d. Tai nebuvo atsitiktinis asmuo kultūros ir švietimo baruose. Apie tai liudija jos biografija, kuri pirmą kartą spaudoje, remiantis archyviniais tyrinėjimais, paskelbta žurnalisto, istoriko V. V. Česnulio laikraščio „Voruta“ puslapiuose (str. „Ryto“ skaityklų vedėjų bylos, 2017, balandžio 29 d., psl. 3, 5). Gimusi buv. Švenčionių apskrityje, Daugėliškio valsčiuje, Kutkiškės kaime (dab. Ignalinos r.), ji 1921 m. atvyko į Vilnių, įstojo į lietuvių mokytojų seminariją, kurią baigė 1926 m. Visuomeninė Lietuvos švietimo draugija „Rytas“ paskyrė Veroniką mokytojauti į Keižius (Ignalinos r.), tačiau okupacinės lenkų valdžios policija mokytojauti jai uždraudė. Verta priminti, kad „Ryto“ draugijos steigėjai buvo dr. J. Basanavičius, A. Smetona, jos veikloje dalyvavo mūsų kraštietis-signataras D. Malinauskas, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios kunigai K. Maliukevičius, P. Kraujalis. Nuostabu, kad ir pirmoji Trakų bibliotekos vedėja nematomais saitais sieja Trakų biblioteką su tokiomis iškiliomis asmenybėmis. Vėlesnė V. Čibiraitės veikla susijusi su Kalesninkais (Šalčininkų r.), kur jai dirbant Lydos mokyklų inspektūra ne kartą stabdė jos mokytojavimą, o vėliau lietuvišką mokyklą ir visai uždarė. Tuomet V. Čibiraitė ėmėsi vadovauti „Ryto“ skaityklai, atgaivino Šv. Kazimiero draugijos skyrių, skaitė paskaitas, užsiėmė švietėjiška lietuviška veikla. 1937 m. visuotiniame lietuvių mokytojų suvažiavime ji išrenkama Sąjungos revizijos nare, atgavus Vilniaus kraštą, paskiriama Valkininkų apskrities valdybos nare, dalyvauja sąlyginio Varėnos II moterų šaulių būrio steigiamajame susirinkime… Jos darbą, likviduojant Valkininkų apskritį, aukštai įvertino apskrities viršininkas V. Rozmanas: „Širdingai dėkoju Tamstai už nenuilstamą žadinimą šiame krašte lietuvybės, kuri po žiaurios okupacijos paliko nesunaikinta ir tokia gaji“. Beje, jau ruošiant straipsnį spaudai, pavyko rasti įdomios informacijos Trakų bibliotekos vedėjos pavardės kilmės klausimu. Žurnalo „Būdas“ (2020, Nr. 1, psl. 54) str. „Vilniečių lietuvių ainiai: „Mes be Vilniaus nenurimsim“, B. Čibiraitė-Biekšienė teigia, jog „istorikas karaimas Romualdas Firkovičius (1933–2015, trakietis – str. aut. past.) paaiškino, kad tiurkų kalbų grupėje čiber yra „geras, malonus“.

Aštuonis mėnesius išdirbusi Trakų bibliotekoje, V. Čibiraitė buvo paskirta Rudaminos bibliotekos vedėja, vėliau dirbo Naujosios Vilnios, Vilniaus bibliotekose. Tolimesnė jos veikla susijusi su Vilniumi ir tarnyba profsąjungose. Ji du kart buvo apdovanota medaliu „Už pasižymėjimą darbe“, 1965 m. jai įtektas LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu atminimo ženklas „Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą“.

Šiandien apie tuos, į praeitį iškeliavusius laikus, mena tik bibliotekos archyve esantis nuorašas apie Trakų viešosios bibliotekos steigimą bei tarpukario bibliotekų antspaudai knygų tituliniuose puslapiuose, deja, be įrašo „Trakų“, bet šiuolaikinių technologijų dėka pristatome galimai buvusį, pusiau autentišką antspaudą su Vyčiu bei įrašu – „Trakų Viešoji Valstybinė Biblioteka“.

Biblioteka okupacijų ir pokario metais

Tarpukario Lietuvos pradėtą švietimo ir kultūros darbą, Lietuvos valstybinių viešųjų bibliotekų steigimo planus nutraukė 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija, o bibliotekos, švietimo ir kt. įstaigos buvo verčiamos tapti sovietinės ideologijos ir propagandos įkaitėmis. Jei tarpukario bibliotekų paskirtis buvo sietina su savišvieta, tai sovietinių – su komunistiniu auklėjimu ir bolševikine propaganda. Trakų bibliotekai jau 1940 m. rugsėjį buvo nupirkti 125 egzemplioriai VKP(b) istorijos ir 50 VKP(b) XVIII suvažiavimo rezoliucijų rusų kalba. Šiandien neturime daugiau tikslesnių žinių apie Trakų bibliotekos veiklą pirmame sovietizacijos etape, viena aišku – prasidėjusį sovietinį bibliocidą, pirmuosius trėmimus nutraukė nacių okupacija, paskelbusi dar 1933 m. pradėtą karą knygoms, ir nors Lietuvos Laikinoji Vyriausybė bandė apsaugoti jau esamą bibliotekų darbą, paskelbdama Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymo ir jo vykdymo taisyklių galiojimą, Lietuva neišvengė nacių „juodojo knygų sąrašo“ bibliotekoms. Štai tik keli autoriai tame sąraše: E. M. Remarkas, K. Binkis, A. Čechovas, A. Diuma („Trys muškietininkai“!), F. Dostojevskis, L. Karsavinas, A. Maceina, B. Sruoga, L. Tolstojus (net „Buratino nuotykiai“!), I. Ilfas ir E. Petrovas („Dvylika kėdžių“!), Vydūnas, Cveigas… Iš šio laikotarpio žinome tik tiek – Trakų bibliotekoje su veikiančia skaitykla buvo 2 052 tomų spaudinių, 156 skaitytojai, kad iš Trakų krašto bibliotekų jau 1941 m. liepos mėnesį buvo pašalinta komunistinė literatūra, o per mėnesį buvo išduodama 200 tomų knygų, patalpos įvertintos patenkinamai. Nuo 1942 m. spalio 20 d. bibliotekos vedėju tapo Stasys Ivanauskas.

Artėjant ir aiškėjant II pasaulinio karo baigčiai, į Lietuvą grįžta sovietinė okupacinė valdžia, dar karo metais įpareigojusi vietinius partinius komitetus iš nacių „išvaduotose“ teritorijose kuo greičiau atkurti bibliotekas ir pirkias-skaityklas, apskričių bei miestų vykdomuosiuose komitetuose, 1945 m. nutarimu, pradeda veikti kultūros-švietimo darbo skyriai, bibliotekų tinklo kūrimo bei veiklos planai įtraukiami į pokarinį TSRS 1946–1950 m. penkmečio planą, kuris, tikint sovietine propaganda, buvo įvykdytas ir viršytas per keturis metus. Bibliotekose, švietimo įstaigose, kurio neišvengė ir Trakų biblioteka, „užvirė“ ne tik masinis bibliocidas, bet vyko propagandinis – agitacinis – kultmasinis – ateistinis – patriotinis – ataskaitinis-rinkiminis – darbinis – internacionalistinis – komunistinis ir kitoks „istinis“ darbas. Tuos laikus vaizdžiai iliustruoja ir apie bibliotekoms, skaitykloms suteiktą misiją kalba LKP(b) Trakų apskrities komiteto ir Trakų apskrities vykdomojo komiteto leidžiamo laikraščio „Trakiečių šūkis“ 1947 m. puslapių fragmentai – „didelis auklėjamasis darbas pavestas mūsų klubams, bibliotekoms, skaitykloms <…>, priešrinkiminiame laikotarpyje jos turi pritraukti lankytojus <…>, čia turi būti aiškinami dirbantiesiems rinkimų nuostatai, TSRS ir LTSR Konstitucija“, ir „tų įstaigų tiesioginė pareiga – informuoti apie dabartinio momento politinį, ūkinį ir kultūrinį gyvenimą, auklėti politiškai mases“, kad „pirkios-skaityklos turi atlikti gana svarbų ir atsakingą masinį – politinį aiškinamąjį darbą pavasario sėjos metu“. Bet rašoma ir apie tai, jog „ne visi klubai-skaityklos aprūpinami žibalu ir lempomis. Dažnai tenka klubo-skaityklos vedėjui iš savo lėšų rūpintis apšvietimo priemonėmis“. Verta atkreipti dėmesį, kad bibliotekoms, „pirkioms-skaitykloms“ (izba-čitalnia), kaip vienam iš svarbiausių ideologinės propagandos ruporų, spaudoje buvo skiriama pakankamai – nuo kritikos iki panegirikos – daug dėmesio. Pvz., 1947 m. „Trakiečių šūkio“ išleistuose 103 numeriuose, tradiciškai vieną numerį sudarė 4 puslapiai, apie Trakų apskrities bibliotekų-skaityklų darbą rašyta net 38 kartus!

Minėtą laikmetį Trakų viešosios bibliotekos archyve atspindi rasti bibliotekos antspaudai su įrašu – „Trakų VIEŠ. VALST. BIBLIOTEKA“ – aptinkami 1940–1950 m. leistų ir Trakų bibliotekos fonduose esančių knygų puslapiuose, ir spėjame, žymi Trakų bibliotekos knygų, jau esačių Trakų apskrities priklausomybėje, laikotarpį.

1950 m., keičiant administracinį-teritorinį padalijimą, vietoje 41 apskrities buvo sudaryti 87 rajonai. Trakų rajono bibliotekai, tapus rajonine biblioteka, nuo 1950 m. vadovavo vedėja Irena Grigorjeva, bibliotekoje tuo metu dirbo 4 darbuotojai. Nuo šio bibliotekos istorijos etapo, bibliotekos knygos pradėtos žymėti nauju antspaudu su užrašu –„Trakų rajoninė biblioteka“…

Su parodos „Pirmieji Trakų viešosios bibliotekos žingsniai“ medžiaga plačiau ir išsamiau kviečiame susipažinti mėnesį po karantino.