Trakų Vokės poskyryje naršinamos čia subrandintos lašišos
Po Europos žuvininkystės fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis remiamo projekto „Investicijos į Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus bei Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus poskyrius, skatinant geresnį žuvininkystės išteklių išsaugojimą“ atgimusiame Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyrio inkubatoriuje sėkmingai inkubuojantis prieš 10 dienų surinktiems ir apvaisintiems margųjų upėtakių ikrams pradėti lašišų (Salmo salar L.) naršinimo darbai.
Nors tai ta pati lašišų rūšis, kurios išteklių atkūrimu jau daugiau kaip 15 metų sėkmingai užsiima Žeimenos poskyris, tačiau lašišos, iš kurių Trakų Vokės poskyryje imami ikrai ir pieniai dirbtiniam veisimui – ypatingos. Prieš kelerius metus jos buvo dirbtinai išveistos Žeimenos poskyryje ir vienų metų rituolių stadijos, kurioje gamtoje augančios lašišos migruoja į Baltijos jūrą, iš uždarosios vandens apytakos sistemos baseinų perkeltos toliau augti į Trakų Vokės poskyrio tvenkinį. Čia, skirtingai negu laukinės lašišos, jos subręsta ne jūriniame, o gėlame šaltinio vandenyje. Nors tokiomis sąlygomis lašišų augimo tempas gerokai lėtesnis negu laisvėje augančių individų, tačiau jau ketvirtais gyvenimo metais iš jų pavyksta paimti ikrus, kurie apsivaisina ir duoda palikuonių. Lašišų naršinimas Trakų Vokės poskyryje vyksta vos ne mėnesiu vėliau nei upėse sugautų laukinių lašišų Žeimenos poskyryje. Galimai tam įtakos turi tai, kad į tvenkinį, kuriame žuvys bręsta nerštui, pastoviai pritekantis 8oC temperatūros šaltinio vanduo neleidžia rudenį vandeniui tvenkinyje atšalti taip greitai kaip lašišinėse upėse.
Šiais metais Trakų Vokės poskyryje tai jau trečiasis „naminių“ lašišų nerštas. Tai pirmi tokio pobūdžio bandymai Lietuvoje, o Trakų Vokės poskyrio tvenkiniai vieni iš nedaugelio Lietuvoje, kur lašišos gali išgyventi ir subrandinti ikrus. Lašišų brandinimo ir naršinimo gamtoje nebūdingomis sąlygomis darbai kol kas yra eksperimentinio pobūdžio. Svarbu įvertinti tokių lašišų ikrų kokybę, jų apsivaisinimą ir išeigas inkubavimo metu bei jauniklių vystymąsi, tirti reproduktoriams duodamų pašarų ir kitų veiksnių įtaką ikrų kokybei bei palikuonims. Sukūrus „naminių“ lašišų dirbtinio veisimo ir auginimo gėlame vandenyje technologiją būtų galima galvoti apie tokių lašišų panaudojimą ištekliams atkurti, jeigu staiga sumažėtų į upes atplaukiančių laukinių reproduktorių skaičius ir taptų sunku surinkti jų ikrus. Gėlame vandenyje užaugintos „naminės“ lašišos ateityje galėtų pakeisti laukines mūsų mityboje, taip išsaugant daugiau laukinių žuvų.
Lapkričio 27 d. apvaisinta ir padėta inkubuoti į naujus vertikalius inkubavimo aparatus daugiau kaip 40 tūkstančių lašišų ikrų.
