Tremties paženklintas gyvenimas
„Nuo mirties mane išgelbėjo Sibiro česnakas. Būdavo, prisikasi jo kalnuose ir valgai pasidažydama į druską. Paskui geri vandenį ir jautiesi taip, tarsi būtum prisišveitusi lašinių. Ir jokios duonos nereikia“, – taip ne kartą sakė su „XXI amžiaus“ žurnalistu bendravusi Elena GINEITIENĖ. 94 metų Sibiro tremtinė dabar yra globojama Linkaučių ūkininkės Rimos Jonaitienės šeimos.
Tokių baisybių bent sapnuose gali matyti
Ištremtuosius paleido Irkutsko srityje, taigoje. Nei gryčios, nei krosnies. Nebuvo net palapinės. Sumanesni vyrai prikirto eglės šakų, surėmė jas vieną į kitą, šonus apdėjo šienu, ir tai – jau būstas. Ilgokai taip gyveno. Vos ne ant plikos žemės, neturint nei ką tinkamo pasikloti, nei kuo užsikloti. Ir į darbą eiti reikėjo.
Paskui, nuvežti į kitą mišką, rado žeminę, kurios galuose buvo po mažytį langelį. Joje apgyvendino septynias šeimas. Vidury žeminės stovėjo geležinė krosnis, ant kurios galėjo pasišildyti ar išsivirti. Taip per žiemą išgyveno.
Be darbo nelaikė. Tuoj išvarė kirsti medžių, neklausę, ar tu valgęs, ar nesi pavargęs. Blogiau nei su gyvuliu ar šunimi elgėsi. Būdavo, išgina darban į kalnus. Gerai, jeigu spėji pasigriebti už medžio šakos, bet jeigu ši nulūžta, tada krenti ant žemės. Neįveikus uolos, aplinkui varo.
Seseriai išsigelbėti padėjo pakrosnis
Petkūnuose, keli kilometrai nuo Truskavos (dabar Kėdainių r.), ūkininkavo Adomavičiai. Nujausdami, kad gali būti ištremti, ėmė slapstytis. Kelias naktis nenakvojo namuose. Bet traukė gimtinė, jauki šiluma. Tuomet įsilynojo, todėl liko troboje. Galvojo, kad tokiu laiku niekas neieškos. Staiga išgirdo durų trankymą. Buvo vasaros metas, gerokai paaugusios bulvės. Elena iššoko pro langą, tikėdamasi pasislėpti jų lysvėse. Bet skrebai pastebėjo bėglę. Tuomet mergina pasileido bėgti miško pusėn. Bet prisėdusią pailsėti sučiupo. Tuoj iškratė. Kiek turėjo pinigų, visus pasiėmė.
Paėmė ir metais jaunesnę seserį Ireną bei mamą. O jauniausioji sesutė sugebėjo pasislėpti pakrosnyje ir taip išsigelbėjo nuo tremties. Tuo metu brolis, mokęsis Kauno amatų mokykloje, irgi liko laisvas.
Tėvas irgi išsigelbėjo nuo baisios lemties. Jis turėjo jam labai ištikimą arklį, su kuriuo naktimis išjodavo. Tą rytą kaip tik norėjo grįžti namo. Pastebėjusi parjojantį, senelė sugebėjo perspėti, kad to nedarytų. Tai jį ir išgelbėjo.
Palankūs žodžiai rusams, panieka – skrebams
Paėmė birželį, o kol nuvežė, atėjo Žolinė. Tremtyje buvo įvairių tautybių žmonių. Buvo ir tremtinių rusų, su jais gražiai sugyveno. Geru žodžiu E. Gineitienė prisiminė ir vietinius rusus, tokius pat vargšus.
Kai atvežė į paskutinę tremties vietą, Eleną paskyrė dirbti į ligoninę. Bandė atsisakyti teigdama, kad nesugebėsianti, be to, gerai nemokanti rusų kalbos. Pradžioje krosnis apkūreno, pati pasigamindama malkų. Pastebėję darbštumą, lietuvę paskyrė jau į ligoninės skyrių, prie ligonių. Čia sutiko be galo nuoširdžių ir puikių savo srities specialistų gydytojų. Kai jau gavo leidimą grįžti į Lietuvą, į stotį palydėjusi gydytoja Aleksandra atsisveikindama Elenai tarė: „Grįžk pas mus, jeigu namuose pasijusi nelaukiama. Čia turėsi darbą, rasime, kur apsigyventi“.
Grįžo į Lietuvą beveik po 10 metų. Sugebėjo prisiregistruoti, paskui gavo darbo kolūkyje melžėja.
Su didžia neapykanta ir nepagarba senolė atsiliepė apie skrebus – Lietuvos padugnes, tautos gėdą. Tai jie buvo tikrieji išgamos, vežę kaimynus į Sibiro katorgą. E. Gineitienė prisiminė, kaip į jų namus užsukdavę partizanai elgdavosi žmoniškai, o įsiveržę skrebai tuoj pat lipdavo ant aukšto kumpių ar lašinių arba kaišiodavo nosį į spintą ką nors nugvelbti.
Dirbo ir aukso kasykloje
Tremtyje darbų nepasirinksi. Kur paskyrė, ten ir dirbsi. Ir niekas nepaklaus, ar esi sotus, ar esi šiandien ko valgęs. Elena dirbo net aukso kasykloje. Verkė, kai išgirdo, jog reikės lįsti po žeme. Tapo baugu pasižiūrėjus pro skylę. Daugiau nei 70 metrų nuo žemės paviršiaus. Naktį išsprogdindavo, o dieną veždavo karučiais gruntą, pildavo į tokius lovius ir plaudavo jį stipria vandens srove. Buvo ir pati aukso prisirinkusi. Kai jau leido namo, išmetė jį į upės vandenį, nes per kratą radę, būtų atgal grąžinę. O kai įsėdo į traukinį, niekas netikrino. Galėjo nors visą maišą aukso vežtis.
Ėmė lankytis įtartini asmenys
Grįžusi į Lietuvą, Elena ištekėjo už Juozo Gineičio, buvusio savo kaimyno. Laimingai su juo gyveno, tačiau savo vaikų nesusilaukė. Mirė jis prieš 12 metų.
Likusi viena, moteris turėjo kažką samdytis prie ūkiškų darbų. Prisiprašydavo ne pasirengusį šokti dirbti, bet norintį nors gurkšnį karčiosios paragauti. Elena buvo nusiteikusi prieš alkoholį.
Jos norma – tik viena taurelė.
E. Gineitienė buvo šauni konditerė, garsėjo savo kepiniais. Kviesdavo ją šeimininkauti. Bet bėgantys metai darė savo žalą. Skaudėjo sąnariai, ir šiaip sveikata silpo. Kol buvo stipresnė, kaimynė, Truskavos seniūno V. Zakaryzos žmona, kiekvieną sekmadienį ją nuveždavo į bažnyčią.
Ūkininkė Rima Jonaitienė, kuriai E. Gineitienė yra jos mamos brolio žmona, kvietė senolę persikelti į savo namus. Bet ši buvo užsispyrusi: kol leis sveikata, kojos neiškelsianti iš savo gryčios Petkūnuose. Jonaičiai sužinojo, kad vienišą senutę ėmė lankyti kažkokie įtartini asmenys. Pavyko juos kelyje sustabdyti. Pasisakė, jog užsuka pas E. Gineitienę bendrai maldai. Bet Jonaičiams pasirodė nepanašūs į katalikus, šie buvo tamsaus gymio. Todėl perspėjo, kad daugiau čia nesirodytų, nes kreipsis į policiją.
Rado iškritusią iš lovos
Prieš pat Kūčias E. Gineitienė pasijuto tiek blogai, kad iškrito iš lovos ir nebesugebėjo ant jos užlipti. Nesuprato, kaip tai atsitiko. Ūkininkės R. Jonaitienės vyras senolę įnešė į automobilį. Gerai, kad laiku ją tokią aptiko, kad tądien didesnių šalčių nebuvo. Dabar E. Gineitienė dėkoja Dievui, kad čia gyvena. Pagal išgyventus metus ji turi šviesų protą. Žiūri televizijos laidas, laikraštį paskaito be akinių. Laiku jai paduodami gydytojo išrašyti vaistai. Iki soties pavalgydinama. Kartais net ji primena nepamiršti užrakinti lauko durų.
E. Gineitienės sveikatai atsiliepė jaunystėje Sibire pragyventi metai. Skauda sąnarius, kojų pėdų kaulai tiek išklaipyti, kad negali apsiauti normalios avalynės.
Senolę globojanti R. Jonaitienė, padėjusi prakalbinti savo dėdienę, pasakojo, kad dėdė, Elenos vyras, savo vaikų neturėjęs, dažnas svečias būdavo jų namuose. Tuos kilometrus įveikdavo dviračiu, juo atmindavo iš Petkūnų. Dar būdavo taip: jeigu suserga mama, serga ir jos brolis dėdė, arba priešingai. Tais pačiais metais abu mirė. Dėdė – rugpjūčio 21-ąją, mama – gruodžio 2-ąją.
Sibiro tremtinė E. Gineitienė pageidavo, kad apie ją nerašyčiau ir jos nefotografuočiau. Todėl rašinys trumpokas. Bet ir nutylėti, nepasakoti apie baisius išgyvenimus patyrusius žmones irgi negalima. O jų, iškentusių Sibiro katorgą, mažai belikę.
