Tremtinių šeima
Miesto statusą turinčios Subačiaus gyvenvietės Petro Černiausko gatvės pradžioje įsikūrę Mykolas ir Aldona Užos kartu jau 53 metai. Ponia Aldona neslėpė: visko buvo, visko pasitaikė. Matė šilto ir šalto, juodo ir balto. Reikėjo kažkuriam nusileisti ar balsą pažeminti, tačiau nebandė skirtis, išeiti savais keliais.
Nuo tokios pagundos saugojo, skatino nedaryti neapgalvotų veiksmų, prilaikė bažnytinė santuoka.
Susitiko jiedu turėdami nemenką gyvenimo patirtį: Mykolui buvo 36, Aldonai – 28 metai. Susipažino pobūvyje Subačiuje. Padraugavę keturis mėnesius, iškėlė kuklias vestuves. Abu – buvę Sibiro tremtiniai.
Mykolo Užos tėviškė – Jokūbiškių kaimas prie Jurgiškių ežero. Jo tėvai buvo ūkininkai, turėjo 36 ha žemės ir keturis vaikus. Mykolas iš jų vyriausias. 1948 m. gegužės 22 d. Užų šeimą, sukrovę į nuosavus ratus, išvežė į Subačių. Geležinkelio stotyje sutiko tremiamuosius iš aplinkinių vietovių. Gyvuliams vežti skirtame vagone sutalpino 362 žmones. Kelionė užtruko 12 su puse paros. Išlaipintai Užų šeimai palyginti sekėsi: netrukus jie sužinojo tremties vietą. Pateko į pavyzdinį miškų ūkį, apie 150 kilometrų nuo Krasnojarsko. 5 metrų pločio ir 6 m ilgio barake įkurdino kelias šeimas, vietos – vos įmanoma apsisukti. Neapšiltintos sienos, sudėtos iš apvalių rąstų. Nebuvo net žmoniškos krosnies. Atvežė špižinę, ant jos turėjo ir išsivirti, ja apsišildyti. Gerai, kad aplinkui malkų kiek nori, tik netingėk. Paspaudus šalčiams, ir malkos mažai pagelbėdavo. Būdavo, kad sienos apšerkšnija.
Kas dirbdavo, gaudavo 800 gramų duonos dienai, neturėję darbo – nieko. Į tremtį išvežtam Mykolui tebuvo 16 metų. Dar dvejus prisidėjo, kad būtų pasiųstas dirbti prie geležinkelio sankasos statymo. Ten dirbo kartu su suaugusiais vyrais.
Mykolo tėvas, valdant Antanui Smetonai, ne tik ūkininkavo, bet ir, turėdamas kalvę, sugebėjo pakaustyti arklius, mokėjo atlikti staliaus darbus. Būdavo, per savaitę padaro du važius – ir į Kupiškio turgų parduoti. Tėvo darbštumą perėmė sūnus. Tremtyje Mykolas įgijo traktorininko, vairuotojo, autokranininko teises.
Tremtyje Užos po truputį prasigyveno. Pasistatė tvartelį, jame ėmė laikyti gyvulius. Būdavo, kad per metus pjauna po keturias kiaules. Grįždami į gimtąjį kraštą, net lašinių parsivežė. Iš tremties paleido 1958 metais, tačiau neleido apsigyventi Lietuvoje. Dar šešerius metus ten pasiliko dirbti.
Parvykę namo, Užos už 4 tūkstančius rublių (tuo metu tai buvo dideli pinigai) nusipirko sukiužusią gryčiukę Subačiuje, šalia į Kupiškį vedančios gatvės. Reikėjo ieškotis darbo. Neregistruoto Mykolo niekur nepriėmė. Geri žmonės patarė užsukti į netoli Subačiaus statomą sukarintą kuro sandėlį. Sužinoję, kad jaunas vyras daug ką sugeba, čia įdarbino. Nuvykus į Kupiškį dėl registracijos, moteris paėmė storoką knygą, ją pavartė ir pasakė: „Prisiregistruoti nėra jokių vilčių“. Tačiau po kurio laiko Mykolas, netgi nesiūlęs kyšio, sužinojo, jog dėl registracijos nebereikia rūpintis.
M. Uža nesisieloja, kad buvo ištremtas. „Sibire, turėdamas žemės ir sunkiai dirbdamas, galėjai jaustis vos ne kaip karalius. Be žemės būtum niekas“, – sakė subatėnas. Ir pridūrė: jeigu ne tremtis, pats tikriausiai būtų trynęs kalėjimo gultus.
Pokaryje vaikinuką pasiuntė mokytis į Vilniaus amatų mokyklą ir apgyvendino sostinės Adutiškio gatvėje stovinčiame senutėliame penkių aukštų name. Kambariui apsišildyti duodavo kibirą anglių parai. Kartą pasivogę jų tiek prikūreno krosnį, kad vos patys nuo smalkių neužduso. Mokykloje mokė tinkavimo, mūrijimo ir medžio darbų. Mykolas apsisprendė mokytis dailidės amato. Pusmetį pasimokiusiam Vilniuje, jam suteikė penktą profesijos kategoriją, tačiau iš to sau menką naudą turėjo. Dirbti į Šiaulius vežė traukiniu, bet nerado kur apgyvendinti. Parvažiavęs namo, Mykolas tik vieną naktį ramiai permiegojo. Antrą naktį ištraukė už kojų iš lovos ir įsakė rengtis. Davė dvi valandas pasiruošti trėmimui.
„Jeigu būčiau nuo šeimos atsilikęs, nežinau, kas su manimi būtų atsitikę. Juk amatų mokykloje, kur mokiausi, buvo susirinkę įvairių tautybių paaugliai, dideli neklaužados. Gal ir aš kartu su jais būčiau nuėjęs?“ – svarstė dabar M. Uža.
Subatėno žmona Aldona – panašaus likimo kaip ir jis. Taip pat iš keturių šeimos vaikų buvo vyriausia. 45 ha žemės apie Pavašakius turėjusio ūkininko Skodžiaus šeimą į Tomsko sritį ištrėmė tuoj po 1946 metų Kalėdų. Aldona tada neturėjo devynerių metų. Paaugusią tėvai išleisdavo pastovėti eilėje duonos. Grįždama pati nepastebėdavo, kaip išbadėjusi nulupa forminės duonos plutą. Gerai, kad tėvas buvo labai darbštus. Aldona prisimena, kaip tėvas įdavė jai pusantro metro ilgio pjūklą ir liepė eiti kirsti miško. O pušys atrodė tokios storos.
Darbštumo dėka lietuvių tremtinių šeima sugebėjo įveikti badą ir kitokias negandas. 1957 metais leidus grįžti į savo šalį, vietos valdžia prašė Aldoną pasilikti. Grįžus į gimtuosius Pavašakius, negalėjo apsigyventi savo namuose. Turėjo apsistoti svetimo žmogaus kamaroje. Pusdykiai privalėjo dirbti kolūkyje. Vėliau apie 20 metų dirbo siuvėja Subačiuje. „O taip troškau mokytis medicinos sesele, bet tam sąlygų neturėjau“, – prisipažino A. Užienė.
Lietuvai atgavus laisvę, Aldona važiavo parsivežti senelės, tėvo mamos palaikų. Pagyvenusi tremtyje tik aštuonis mėnesius, ji mirė būdama 86 metų. Tėvas sukalė karstą iš nedžiovintų lentų, motina jį išklojo vilnonės medžiagos gabalu. Senelę palaidojo miške po pušimi.
Užų namai – ligoninės Subačiuje įkūrėjo, pirmojo valstybės apmokamo gydytojo Petro Černiausko vardu pavadintoje gatvėje. Sodyba užima 32 arų plotą, tačiau visur sutvarkyta, prižiūrėta. Labai apleistą, 1930 metais statytą gyvenamąjį namą, perstatė, prailgino. Viską, išskyrus stogą ir skliautą, apsirūpinęs statybinėmis medžiagomis, atliko Mykolas. Dar jo tėvui gyvam esant, kieme išdygo iš akmenų ir betono sudėtas rūsys, labai reikalingas statinys, turintiems ir dirbantiems savo sklypą. Užos užsiaugina kone viską, ko reikia pavalgyti. Mykolo rūpestis – atnešti malkų, kad kambariuose būtų šilta, ar išnešti šiukšlių kibirą, o Aldona atsakinga už švarą namuose. Jaukiai nuteikia medžiu Mykolo iškaltos sienos, šilumą palaiko koklinės krosnys.
Subatėnai Užos išaugino dvi dukras. Vieną, sirgusią sunkia liga, jau palaidojo. Kita, baigusi kultūros režisūros mokslus Vilniuje, įsikūrė Čikagos priemiestyje ir dirba Lietuvių muziejaus direktore. Su vyru, kilusiu iš Žemaitijos, turi du vaikus.
M. Uža skaičiuoja 89-uosius gyvenimo metus, tačiau atrodo gerokai jaunesnis. Jis vairuoja automobilį, nuvažiuoja į Panevėžį ir Kupiškį. 1957 metais įgijusiam vairuotojo teises su sunkvežimiu „Gaz-51“ du kartus teko pabuvoti Maskvoje.
Subatėnas yra tvirtas katalikiškas, padeda bažnyčiai rengti iškilmingas procesijas. Bet nusiskundžia, jog vis mažiau žmonių į šventovę beateina, mažėja ir norinčiųjų dalyvauti įvairiuose joje vykstančiuose renginiuose. Tvirtą tikėjimą pats perėmė iš savo tėvo, sugebėjusio tremtyje rengti gegužines pamaldas, į jas įtraukti jaunimą. Po jų, išėję į lauką, užtraukdavo dainą gimtąja kalba. Ir susimąstydavo: kada grįš į mylimą tėviškę?
Užos prenumeruoja „Tremtinį“, „Panevėžio kraštą“, įsigyja bažnyčioje platinamus „XXI amžių“, „Artumą“.
Menkoka, netgi pridėjus išmoką už tremtį, Mykolo pensija, nors jo darbo stažas – 44 metai. M. Uža dalyvavo kuriant Sąjūdį ir Baltijos kelyje, buvo tarp Parlamento gynėjų. Bet dilgteli jo širdį iš ko nors išgirdus, kad abu su žmona yra vadinamųjų buožių vaikai. Tokiems, matyt, ima pavydas, jog tokia graži jų sodybos aplinka, ir šiaip visur švaru ir tvarkinga.
