Tremtyje nebuvo laisvės, o kolūkyje – duonos

Negalinti vaikščioti ir laiką trumpinanti lovoje Kupiškio rajono Obonių kaimo gyventoja Elena MINKEVIČIENĖ nepraranda džiaugsmo gyventi: gulėdama užsirašo tai, kas jai atrodo svarbu, skaito laikraščius ir knygas, atsakinėja į laidinio telefono skambučius. Noriai bendraujanti, į 97-uosius įžengusi sodietė – Sibiro tremtinė, knygos „Atsiminimai“ autorė. Keturių vaikų mama sakosi laiminga turėdama 4 anūkus ir 8 proanūkius.

Labai pravertė įsidėti lašiniai

Elena už Prano Minkevičiaus ištekėjo 1948 metų rudenį. Neramus buvo laikas. Girdėjo apie trėmimus. Prano tėvai buvo laikomi pasiturinčiais ūkininkais, turėjo 30 ha žemės, nors visa šeima dirbo nuo ryto iki vakaro. Jaunavedžiai, bandydami išvengti tremties, nusprendė persikelti gyventi į Elenos tėvų sodybą. Tikėjo, kad jų čia nelies, kadangi šių namų savininkai teturėjo 10 ha žemės. Bet ir čia užklydo nelaimė. Vieną 1949 metų pavasario naktį su triukšmu įsiveržė nekviesti svečiai. Dar mieguistiems paskelbė, kad yra ištremiami. Paraginę atsisveikinti, sutuoktinius varė į Prano tėvų namus. Einant leido atsisveikinti su kaimynais Mažyliais. Bet ir čia klyksmas, juos irgi ištiko panašus likimas, paėmė su dviem mažais vaikais.

Jaunieji Minkevičiai sugebėjo pasiimti tik rūbų, kadangi skrebai itin skubino. Prano tėvas Povilas Minkevičius, jau spėjęs metus atsėdėti Archangelsko lageryje ir pramokęs rusiškai, prabilo šia kalba. Rusų karininkas patarė įsidėti kuo daugiau maisto, esą tremtyje jis pravers. Kaip tik turėjo pilną kubilą lašinių, jų prisikrovė du maišus, įsidėjo ir duonos. Kariškis Pranui liepė pasiimti pjūkliuką, oblių, plaktuką ir kitus staliaus įrankius. Kadangi Mažylius paėmė kaip stovi, todėl Minkevičiai su jais ilgoje kelionėje dalinosi maistu.

Apgyvendino barake be langų ir durų

Po trijų savaičių nuvežė į Sibirą. Išlipus iš traukinio, ne vieną parą teko laukti savo eilės prie geležinkelio. Dieną dar nieko, bet naktį šaltoka. Atvažiuoja pirkliai dviem jaučiais kinkytu vežimu, paima šeimą ir veža kolūkin už 20 kilometrų. Tik trečią parą pasisekė Minkevičiams. Vakarėjant juos pasitiko kolūkio pirmininkas Zavodinovas, nurodė žemės sklypelį bulvėms pasisodinti. Gyventi skyrė baraką su išdaužtais langais, sulaužytomis durimis ir išverstomis krosnimis. Buvo klaikus vaizdas. Gerai, kad buvo pavasaris, čia labai pravertė Prano pasiimti staliaus įrankiai. Dienos jam bėgo dirbant kolūkyje, vakarais rūpinosi būsto remontu. Bet į darbą – 5–6 kilometrai. Paskui leido apsistoti žiemavietėje, bet liepdavo pasiimti maisto. Šienapjūtės metu namo neišleisdavo. Naujajame būste vietoj lovos būdavo pakreikta šiaudų, išsimiegoti neleisdavo utėlės.

Taip ir gyveno lietuviai tremtiniai Irkutsko srities Tulūno rajone. Matė didelę upę, kuria plukdė medieną. Gausu joje buvo žuvies, guli ant dugno ir galima žeberklu nudurti. Labai geros buvo kaimynės rusės, ta žuvimi dalinosi su lietuviais tremtiniais. O Elenos uošvė joms duodavo lašinių gabaliuką.

Kolūkyje teko dirbti įvairius lauko darbus. Iš vietos gyventojų – vien moterys, jų vyrai negrįžo iš karo, ir maži vaikai. Brigadininkas buvo toks Dineika, karo invalidas.

Parėjo vasarą avėdamas veltinius

Sibire gamta graži, bet labai kankindavo uodai ir mašalai, vadinamosios moškės. Jos įkyriai lįsdavo į ausis ir į akis, todėl negalėjai pasirodyti vienmarškinis. Reikėjo siūtis ilgas kelnes. Jauni buvo, ištvėrė.

Žiemą ėmė vyrus varyti dirbti į mišką. Veždavo visai savaitei. O moterys rinko kedrų kankorėžius. Pririnktus sverdavo. Nakvynė – žiemavietėje, bet joje šalta. Gerai, kad Minkevičiai turėjo nusivežę rūbų. Jau buvo ir nemažai peršalusių. Ir Pranas ėmė sirguliuoti. Pasijutus visiškai blogai, į Tulūno ligoninę vežė į roges kinkytais jaučiais. Ten pripažino geltą. Ligoninėje išbuvo nuo žiemos iki šienapjūtės. Lankyti vyro Elena eidavo pėsčiomis. Gydytojai nunešė lašinių. Ši patvirtino, kad Pranas pagis.

Vieną dieną, pjaunant šieną, pamatė Praną ateinantį pėsčią, bet apsiavusį veltiniais. Juk basas neis. Ir džiaugsmas, ir nustebimas, bet sugrįžo sveikas. Brigadininkas skyrė jam lengvesnį darbą – išplakti moterų pjovėjų dalgius. Išpjauti norma vienai – 60 arų. Lietuvės buvo pratusios prie ūkiškų darbų. Padirbėjusios susėda, ir kuri nors užtraukia dainą. Būdavo, važiuoja brigadininkas ir sako: „Jeigu bus dainų, tuomet pavešiu“. Daina lengvino pjovėjų darbą.

Ėmė gauti siuntinius iš Lietuvos

Pagrindinis tremtinių maistas būdavo bulvės. Minkevičiai tuojau pat jų pasisodino. Užaugo didžiulės kaip kamuoliai. Parašę laiškų į tėviškę, iš ten ėmė gauti siuntinių. Gerai dirbo paštas. Būdavo, ateina pėsčiomis laiškininkė ir sakydavo, kad atėjo laiškas arba siuntinys. Gavus pakvietimą, tekdavo eiti į paštą. Siuntinius Elena gaudavo iš mamos ir sesers Akvilės. Vieno leidžiamas svoris – iki 8 kilogramų. Vos ne vienas paskui kitą keliavo siuntiniai. Gautų maisto produktų jau patys nesuvalgydavo, tad ne tik Mažylių šeimą, bet ir kitus tremtinius paremdavo.

Prano mama nebėjo į kolūkį, tad ruošdavo valgyti visai šeimai. Būdavo, perskelia bulvę, paskui ją sutarkuoja. Blynų dažnai prikepdavo, labai rūpestinga buvo.

Kieme vyrai užtraukdavo lietuviškai

Vietinė cerkvė buvo uždaryta valdžios, bet joje kas dvi ar tris savaites brigadininko liepimu vykdavo susirinkimai. Jeigu kas iš rusų mirdavo, lietuviai eidavo pasižiūrėti jų laidotuvių. Dalyvaudavo išsikviestas popas. Į netoliese esančias kapines mirusįjį nešdavo keturiese atvirame karste. Lydint į paskutinę kelionę giedodavo giesmes – to valdžia nedrausdavo.

Minkevičių kaimynė Mažylienė į tremtį sugebėjo nusivežti šventą paveikslą. Jau pirmais metais po darbo vyrai ir moterys skubėdavo į Gegužines pamaldas. E. Minkevičienė sakė, jog tuo metu lietuviai buvo tvirtesnio tikėjimo ir nemėgdavo išgėrinėti… O pasibaigus pamaldoms, išėję į kiemą, vyrai taip užtraukdavo giesmę lietuviškai, jog vietiniai būdavo nustebinti. Toks Zolubas viskam vadovaudavo, jį kažkodėl net kunigu pravardžiavo.

Vieną dieną atnešė komendantas dokumentus Minkevičiams, kad yra laisvi. Dvi žiemos ir trys vasaros prabėgo tremtyje – maždaug pusketvirtų metų. Kad atgautų laisvę, išsirūpino Elenos sesers vyras. Būtent iš jų gavo pirmąjį laišką.

Kolūkyje atrodė baisiau nei tremtyje

Grįžę į Lietuvą rado sugriautą, išdaužytais langais, nusiaubtą uošvių Minkevičių vienkiemį, todėl apsistojo Elenos gimtuosiuose namuose. Jau dvi šeimos, bet skyrė vieną žemės sklypelį – 60 arų ir leido laikyti vieną karvę. Pranas skubėjo remontuoti tėvų namus, kad galėtų gyventi atskirai.

Jau buvo įkurtas kolūkis. Jame dirbantieji kentė tikrą badą. Atlygis buvo menkas. Visi stengėsi ką nors pavogti, bet už tai grėsė kalėjimas. Gerai, kad Prano brolis Kazimieras apsigyveno Rygoje. Jo dėka vaikus, ėjusius į mokyklą Juodpėnuose, sugebėdavo išleisti pavalgiusius. Būdavo, vakare Pranas išvažiuoja į Rygą, o ryte prisistatęs brigadininkas šūkauja, kodėl jis ne darbe. Bet šis grįždavo su maišu miltų. Jau ir naminė duona ant stalo, ir šiaip šeima sotesnė. „Oi, daug sunkiau buvo kolūkyje nei tremtyje. Ten laisvės neturėjome, bet sotūs buvome. Kolūkis buvo baisus dalykas. Pagalvokite, net 12 pirmininkų kolūkyje pasikeitė. Vienas, pasinaudojęs, išvažiuoja, atvykęs kitas vėl kombinuoja, o mes, paprasti darbininkai, jautėmės kaip tarp kūjo ir priekalo“, – pasakojo senolė.

Netrūko džiaugsmo

Ėjo 1991 metai. Pranas Minkevičius nudrožė kotą vėliavai. Nešant trispalvę, vyro ir Elenos rankos buvo šalia. Suplevėsavus vėliavai, kilo didžiulis džiaugsmas. Vadinasi, sulaukė tikros laisvės. Ji yra didelis dalykas. Atsitiko taip, kad po keliolikos metų, bet vasario 16-ąją Praną Minkevičių laidojo Obonių kaimo kapinėse.

Su Pranu Elena išgyveno 50 metų. Jau ruošėsi švęsti auksines vestuves. Bet staiga vyras apsirgo. Kupiškyje gydytojas Kapočius pasakė: „Nepagydoma liga“. Per savaitę neteko Prano.

Elena Praną vadino buvus auksiniu žmogumi: jis nei gėrė, nei rūkė. Atsinešdavo knygų, o kiti tą laiką skirdavo išgėrimams ar kitais dalykais užsiimdavo. Prisimindavo savo tarnystės dienas Kaune, inžinerijos mokomojoje kuopoje. Išleisti į miestą kariai eidavo į šokius, o jis pasukdavo į biblioteką. Pranas Minkevičius nugyveno 87 metus.

Norėtų sulaukti 100 metų

Senolė sako, kad tiek metų pragyventi padėjo jos vyras ir abiejų auginti 4 vaikai. Slenka aštunti metai nuo to, kai ją buvo paralyžiavę. Vieną naktį pasijuto blogai. Norėjo užsidegti šviesą, bet negalėjo pakelti rankos. Gerai, kad balso neparalyžiavo, todėl ėmė šauktis pagalbos: „Pranuk, man blogai“. Tai buvo apie trečią valandą. Sūnus paskambino į Panevėžį seseriai. Maždaug po dviejų valandų ji buvo su mama. Ligonę nuvežė į Kupiškį, paskui – reabilitacija Anykščiuose. Pradžioje E. Minkevičienė dar vaikščiojo.

Moterį slaugo dukra Rožė, atsisakiusi darbo ir buto Panevėžyje. Mamą aplanko Vilniuje ir Lazdijuose gyvenančios dukros. Sūnus Pranas gyvena su mama, ūkininkauja.

„Jeigu ne vaikai, tokio gyvenimo neturėčiau“, – šluostėsi ašaras senolė. E. Minkevičienė juokaudama sakė, jog ir 100 metų pragyventi būtų neblogai. Juk tiek nedaug beliko.

Ilgaamžei patinka rašyti

Sesers dukrai, gyvenančiai Vilniuje, E. Minkevičienė diktavo, o ši rašė. Knyga „Atsiminimai“ nedideliu tiražu pasirodė tremtinei švenčiant 95-ąjį gimtadienį.

E. Minkevičienė turi prirašiusi ne vieną sąsiuvinį. Patinka jai kažką užrašyti. Stebi orą, sutiktus žmones, kaimynus, įvykius, tai aprašo. Nepraleidžia mirčių ir gimimų. Savo kūrybos į aukštybes nekelia, bet sako, kad yra daug geriau parašytų knygų. Du kartus skaitė prisiminimus apie režisierių, spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ kūrėją Povilą Zuloną, jį pažinojo.

Grįžę iš Sibiro tremties, Elena su Pranu nuvyko „prisistatyti“ Kupiškin. Įėjus į mažytį kambarėlį raštininkė klausia, kur jų dokumentai. O juose, kai žemę dalijo, Minkevičius Povilas, tėvas, įrašytas, o čia – sūnus Pranas. „Tad kur Povilas?“ „Mirė Sibire“. „Tai siųskite ten užklausimą ir eikite sau“, – prapliupo raštininkė. Bet ką iš ten gaus? Sibire mirė pirmasis Minkevičių vaikas, ten mirė daug kitų lietuvių. Ten niekas tokios apskaitos nevedė. Išėję į koridorių tariasi, ką daryti. Tuo metu kaip tik ėjo P. Zulonas. Prisiartinęs pasiteiravo, kokios bėdos, nors nei jis jų, nei jie jo nepažinojo. Išsipasakojo. O jis sako: „Nekreipkite dėmesio, turite reabilitacijos pažymėjimą, tik reikia jį atšviesti“. Kitą dieną viską susitvarkė. Paskui P. Zuloną ne kartą matė atvažiavusį su spektakliu „Senovinės kupiškėnų vestuvės“.

E. Minkevičienė mėgsta skaityti. Aktyviai Juodpėnų bibliotekos skaitytojai buvo įteikta padėka. Juodpėnų bibliotekininkė Rita Liogienė vietos kultūros centro salėje surengė knygos „Atsiminimai“ aptarimą.

Mėgo austi ir prižiūrėti bites

Audimo meną Elena nuo mamos nusižiūrėjo. Anuomet kone kiekviena troba turėjo audimo stakles. Mamos austų dirbinių dukra tebeturi. Elena buvo jos tikroji padėjėja. Mama išmokė dukrą austi, bet ir pačiai jai tai patiko. Turėjo tam potraukį. Audimas buvo lyg poilsis ar turiningas laisvalaikis. Ausdavo žiemą. O vasarą jau rūpėjo bites. Elenos senelis buvo bitininkas. Anuomet dažname kieme būdavo avilių. Pranas irgi mėgo bitininkauti, pats pasidirbdavo avilius. Minkevičiai medų išdovanodavo geriems žmonėms, nebuvo jo pardavę nė už centą.