Tremtyje praradusi jaunystę
„Ką aš turėjau jaunystėje? Žiemą – vatinės kelnės, vatinukas ir kombinezonas ant jo, kad į veltinius nepribyrėtų sniego. Toks visas mano turtas buvo. Būdavo, vakare, kai viską nusivelku, glėbyje vos galiu pakelti. Tokį svorį vilkėdama turėdavau visą dieną dirbti taigoje“, – kalbėjo tremtinė Ona Ašmegienė, rugsėjo 3-iają sutiksianti savo gyvenimo 87-ąjį gimtadienį.
Dveji metai baimės
Šeinauskų šeima iš Palėvenėlės parapijos Miliūnų kaimo turėjo apie 23 ha žemės. Dirbdama ją, neblogai vertėsi. Bet atėjo rūstus pokaris, prasidėjo trėmimai. Šeinauskas gražiai sutarė su Palėvenėlėje gyvenusiu rusu Sinelnikovu. Iš jo, turėjusio teisę prieiti prie sovietinių dokumentų, ir sužinojo, kad Šeinauskų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Rusų tautybės vyras pranešdavo, kada būtina slėptis, kokiai savaitei pradingti. Kada tremiamųjų ešeloną pastatydavo prie Kupiškio, ši ir lėkdavo iš namų. Jam išvykus, galėdavo grįžti atgal iki kito vežimo. Taip lietuvių šeimą nuo baisios nelaimės rusas gelbėjo net dvejus metus. Gerą darbą daręs žmogus kažkuo nepatiko partizanavusiems miške, todėl jis perėjo dirbti milicininku. Valdžia irgi ėmė įtarinėti, kad Šeinauskams apie trėmimus kažkas praneša.
Paėmė iš krikštatėvio sodybos
Tuo metu Ona Šeinauskaitė svečiavosi pas savo krikštatėvį Sokonių kaime už Šimonių, o jos artimieji jau kokią savaitę buvo pargrįžę į namus. Šeinauskų šeimai įgriso prašytis prieglobsčio pas svetimus. Ir pačiai būdavo nesmagu. Kitur net priimti bijodavo.
Krikštatėvis turėjo penkis nedidelius vaikus, jo žmona jau buvo mirusi. Mažiuosius prižiūrėjo samdoma tarnaitė. Ankstų rytą išvykdamas į malūną, krikštatėvis Onai patarė eiti pagrybauti. Bet kurgi eis, jeigu svetima vieta, nepažįstamas miškas? Nelauktai pamatė, kad kiemą supa ginkluotieji. Kaip tik tuo metu tarnaitė buvo išėjusi pas kaimynus. Stribams įsiveržus į vidų, jų kamantinėjama Ona pasakė tarnaitės vardą ir pavardę. Spurdėjo jos širdis iš baimės, kad tik ši nepareitų.
Bet Oną, vilkėjusią treningu, išdavė jo kišenėlėje pūpsojusi poezijos knygutė ir pažymėjimas su jos pavarde. Kambaryje buvusį stribą mergaitė meldė mintyse: „Jeigu tu turi žmogaus sielą, dabar esi vienas, ar tau taps lengviau, jeigu mane paimsi“. Bet tai būta blogo žmogaus. Išsitraukė jis lapą, perskaitė jame raudonu pieštuku parašytą Onos Šeinauskaitės pavardę ir įsakė rengtis. Dar priminė, kad nieko nepasiimtų. Įsodintą į mašiną pagąsdino: jeigu bandysianti pabėgti, nušaus.
Ilga kelionė į nežinią
Šį kartą tremtinių ešelonas stovėjo tarp Subačiaus ir Kupiškio. Įgrūdo į tą patį vagoną, kur jau buvo tėvai ir vyresnioji sesuo. Jiems irgi nieko neleido pasiimti. Per tas klajones Šeinauskai mažai ką ir beturėjo. Kaimynui išnešus duonos kepalą, ir šio neleido paimti. Tada jį švystelėjo tiesiai mašinon.
Netrukus traukinys su ištremiamaisiais pajudėjo. Vagone – aštuonios šeimos. Kelionė į nežinią prasidėjo 1950 metų rugsėjo 19 dieną. Visam vagonui maisto parai – po kibirą barščių ir košės. Niekas nesakė, kur veža. Pravažiavo Irkutską. Pasirodė, kad tai – tik pusė kelio iki galinės stoties. Nuvežė net už Chabarovsko – pasaulio pakraščio. Iki Kinijos – tik 70 kilometrų. Išlaipino visiškai negyvenamoje vietoje. Pamatė aukštus kelmus – matyt, medžius kinai pjovė stovėdami. Pradžioje gyventi teko palapinėje, tik vėliau – barake. Kol kūrena geležines krosnis – šiluma laikosi. Bet durys – tiesiai į lauką. Lovos – iš pagalių, ant jų užmesta šieno. Gerai, jei turi kuo užsikloti, jeigu ne – kęsk šaltį.
Tuojau pat prie darbo
Tremtyje neleido dykaduoniauti. Bemat pristatė kirsti miško. Darbo įrankis – paprasčiausias dvitraukis pjūklas. O miško kirtėjai Onai Šeinauskaitei – tik 17 metelių. Su porininke privalėjo įvykdyti dienos normą. Ne tik supjaustyti medžių kamienus, bet ir nugenėti jų šakas, jas sudeginti. O kalades – suskaldyti ir sukrauti. Tokios pliauskos tiko mašinų ir traktorių dujų generatoriams. O tų medžių storumėlis. Skersmuo – vos ne per visą pjūklą. Nepadarius normos, mažesnis uždarbis. Vėliau atsirado toks benzopjūklas – motoras ant rogių su 300–400 metrų ilgio kabeliais. Juos į visas puses teko tampyti ir Onai. Maistas – forminė duona, margarinas, prasta dešra ir sojų kruopos. Po truputį gerėjant maisto tiekimui, atveždavo jau ir sviesto, žuvies konservų. Taigos kirtimo darbus paspartino benzopjūklai „Družba“. Pjovėjai vyrai kartu nešdavosi benzino bakelį. Ona, eidama priekyje, pramindavo taką sniege. Be to, ištrypdavo jį apie kertamą medį bei iškapodavo krūmelius.
Lietuviai tremtyje turėjo gerą vardą. Priverstinai atvežta Šeinauskų šeima jau rado grupę žmonių iš Žemaitijos. Tada iš jų jaunimo sudarė statybininkų brigadą. Jie ir ėmė kurti gyvenvietę. Žemaičiai pasirodė kaip itin sumanūs meistrai. Vietiniai rusai ypač juos girdavo: „Nastojaščyje molodcy litovcy“ („Tikri šaunuoliai lietuviai“). Kai mirė žmogus, žemaičiai čia įkūrė kapines. Gražiausią vietą joms parinko.
Taigoje galėjo žūti
Ugnis ryte rijo sausuolį medį. Susirinkusieji kalbėjo: kol jis nenuvirs, neis į tą kraštą pjauti. Toks Pučėta, kilęs nuo Alizavos, atėjo kedro riešutų rinkti. Senyvo mažiaus vyras, neturėjęs vaikų, buvo ištremtas vienas. Ateidavo jis ir šiaip su kirtėjais pasišnekučiuoti. Šįkart, pasėdėjęs truputį, pakilo eiti su vyrais, kurie rengėsi pjauti. Onutė liko sėdėti ir laukti, kol nuvirs liepsnojantis medis. Vyrų nupjautasis medis virto kartu su sausuoliu. Šis griūdamas ir pargriovė Pučėtą, sunkiai jį sužeidė. „Vaikeli, tik nepalik manęs“, – pribėgusiai Onai pratarė senukas. Iš eglutės pasidarę neštuvus, nuvežė jį į ligoninę. Dar tris paras tremtinys joje kamavosi ir mirė. Svetimoje žemėje jį palaidojo. Pučėtos žmonai parašė apie vyro mirtį. Po tokio dvasinio sukrėtimo Oną ėmė kankinti nemiga. O sudėjus bluostą, sapnavosi košmarai. Juk Pučėtos vietoje galėjo būti ji pati. Sielos nusiraminimui, mama dukrai patarė melstis.
Ukrainietė gydytoja išgelbėjo lietuvę nuo mirties
Sunkus darbas ir prastas maistas alino jauną Onos organizmą. Apie pusmetį išlaikė ligoninėje, bet nenustatė tikros ligos. Per vieną gydytojų vizitaciją išgirdo, kad ji ilgai nebegyvens, bet, kad nusiramintų, išrašys vaistus nuo temperatūros ir nuo skausmo. Vis tiek žmogaus nebėra. O visa tai girdėjo Ona. „Turiu gyventi, turiu grįžti į Lietuvą“, – tą akimirką sau pasižadėjo.
Lyg tyčia, tarp vizituojančiųjų buvo ukrainietė gydytoja, kuri atvyko į šį kraštą padėti išgyventi savo ištremtiems tėvams. Ji padrąsinančiai nusišypsojo lietuvei. Kitą sykį, peržengusi palatos slenkstį, gydytoja pareiškė, kad neleis Onai mirti. Mat keturias dienas skaičiusi įvairią literatūrą ir nustačiusi, jog ji serganti maliarija, nors tokios ligos šiame krašte niekas nenori pripažinti. Gydytoja pakeitė vaistus Onai. Jau po savaitės ji pasijuto geriau. Per du mėnesius sugijus visiškai, dar patarė nuvažiuoti persišviesti plaučius į Chabarovską. Ukrainietė gydytoja neslėpė: Ona taip buvo nugydyta, kad kitos įgautos ligos ją seks visą gyvenimą.
Grįždama iš tremties aplankė Lenino mauzoliejų
Tarp tremtinių buvo ne tik lietuvių, bet ir gruzinų, armėnų, uzbekų, kitų tautybių žmonių. Privažiavo ir užsiverbavusių dirbti rusų. Tarpusavyje visi stengėsi sugyventi. Rinkdavosi į gegužines pamaldas, melsdavosi kapinėse. Niekas nedraudė tikėti. Šokių aikštele tapdavo iškirstas miškas. Retsykiais parodydavo kino filmą. Ypač jaunimui neatrodė, kad čia sunku. Meistras Koroliovas iš Altajaus guodė: „Priprasite, nusilps Tėvynės ilgesys“. Rusai buvo nuoširdūs ir draugiški. Ir vietinei valdžiai didelių priekaištų neturėjo. Visi čia buvo tokio pat likimo – vargo broliai ir seserys.
Viltis, grįžti į Lietuvą, atgijo ėmus paleisti iš tremties. Bet Šeinauskai jokių dokumentų neturėjo. Rašė į Vilnių Paleckiui, rašė ir į Maskvą. Po pusmečio atėjo žinia, kad paleidžiami su teise gyventi Lietuvoje. Grįžo tik trise. 72 metų tėvą palaidojo tremtyje. Vietiniai gyventojai sakė, jog tokiomis sąlygomis ir taip ilgai išgyveno. Išdirbusiam trejus metus, suteikdavo du mėnesius atostogų.
Šeinauskų šeima grįžo greituoju traukiniu, tremtyje išbuvusi apie devynerius metus. Maskvoje laukiant persėdimo į Lietuvon vykstantį traukinį, Ona sugebėjo patekti į Lenino mauzoliejų. Pasaulio proletariato vadas taip gerai buvo išbalzamuotas, kad atrodė kaip gyvas.
Nuolatine gyvenimo vieta tapo Šepeta
Grįžus gimtieji namai jau buvo užimti valdžios. Pasitaikė geras kolūkio pirmininkas, leidęs juos išsipirkti. Vyresnioji Onos sesuo (šiemet jai sukako 90 metų) tebegyvena Miliūnuose. Pati ji apsistojo Šepetoje. Jau šeši dešimtmečiai čia. Sunkų fizinį darbą dirbusi Šepetos durpyne patyrė nuoskaudų, patyčių ir pavydo daugiau negu tremtyje. Ligų neatsikratė ir Lietuvoje. Bet gaudavo pilnai profsąjungos apmokamus poilsio kelialapius į Palangos ir Druskininkų sanatorijas. Kur dabar nuvažiuotų, kai viskas mokama ir brangu? Pusę pensijos atiduoda vaistams. Būtina reguliuoti maistą. Pati sako, jog jos kūnas – tik kaulai ir oda.
Dirbdama durpyne, laikė gyvulių, augino kiaulių. Siuvo, siuvinėjo, mezgė. Dabar gyvena viena. Butas – virtuvė, kambarys ir miegamasis. Apsikūrena jį malkomis. Apie savo buvusį vyrą, jau mirusį, prašė neklausinėti. Turi Kaune gyvenančią dukrą, du anūkus ir keturis proanūkius. Sūnus 42 metų mirė, sustojus širdžiai.
Ona Ašmegienė dar turi savo kampelį lauke – trijų arų žemės sklypelį su tvorele, vaismedžiais ir gėlėmis. Kai skausmas apima kūną, stiprybės ieško atsigulusi ant žolės. Puoselėja ir svajonę – aplankyti mažai kam žinomas tremties vietas prie Kijos upės, tėvelio kapą ir prie jo pasimelsti. Sunkiai ji įgyvendinama. Juk taip toli…
