Trisdešimt darbo metų priešgaisrinėje apsaugoje: daug darbų, gaisrų ir permainų
„Man teko dirbti puikiame kolektyve,“ – sakė su tarnyba atsisveikinęs, buvęs Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus. Tie trisdešimt darbo metų priešgaisrinėje apsaugoje, pasak jo, pralėkė kaip akimirka. Gal todėl, kad niekada nestigo darbo. Buvo ir gaisrų, ir reformų. O ta viršininko pavaduotojo duona nebuvo tokia lengva, kaip iš šalies gali atrodyti…
„Manau, kad geras vadovas turi būti visiems vienodai reiklus. Negali vieno laikyti užantyje, o kitus varinėti. Žinau, kad be žmonių, be komandos, nieko nepadarysi,“ – tikino jis, beveik 18 metų išdirbęs viršininko pavaduotoju.
Paklaustas, ko palinkėtų liekantiems tarnyboje, trumpai atsakė, kad dabar labiausiai reikėtų ištvermės. Ir kad mažiau būtų biurokratizmo, kad paskui nesekiotų viena po kitos įvairios komisijos. Kad būtų galima dirbti, užuot popierius tvarkius. Kad mažiau visiems būtų „grojama“ ant nervų…
Iki šiol prisimenąs vieną įvykį, kai ugniagesiai, gesinę gaisrą, sugebėjo nuo ugnies išsaugoti namą. Žmonės vos ne rankas norėjo už tai bučiuoti, bet teko sulaukti tik pylos, nes nepranešė apie… gaisro lokalizaciją. Anot jo, visko darbe būna. Ir, žinoma, bus. Bet menka klaida neturėtų būti sureikšminama. Dar pridūrė, kad norėtųsi, jog ugniagesių atlyginimas ne keliais eurais ar centais padidėtų, o taip, kaip buvo žadėta prieš skelbiant naująjį Statutą.
Atsisveikinimo su tarnyba akimirkas S. Ričkui primins ne tik įteiktas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus gyventojų saugai“, bet ir daugelio bendradarbių ištarti geri žodžiai, ir nuoširdi jų dovana – medinis suoliukas su budinčiu ugniagesiu. „Apie tai, ką veiksiu, dabar daug negalvoju. Bet turiu nemažai darbų ir namuose,“ – tarsteli jis.
