Triženklio skaičiaus šventė
Vasara su savo spalvinga karieta į Žerkščių kaimą (Akmenės r.) atriedėjo išimtinai reta proga – atvežė 100 metų sukaktį. Triženklio skaičiaus sulaukė šio kaimo gyventojas Benediktas Borusas.
Prieš 40 metų iš Avižlių kaimo į Žerkščius perkeltas ir atnaujintas namas tiek svečių nėra niekada matęs. Senolio amžiaus solidus jubiliejus buvo tas magnetas, į sodybą sutraukęs saviškius ir svečius. Benediktas Borusas išaugino keturias dukras – Liudviką, Jadvygą, Rozaliją, Justiną, džiaugiasi devyniais anūkais, dešimčia proanūkiu ir pirmuoju proproanūkiu. Saviškiai pirmieji ir atskubėjo su gėlėmis bei sveikinimais. Solenizantą aplankė Savivaldybės meras V. Mitrofanovas, nuoširdžiai pasveikino amžiaus garbios sukakties proga, palinkėjo sveikatos, stiprybės, pasidžiaugė senolio artimaisiais, gražiai besirūpinančiais jo senatve, Savivaldybės vardu įteikė dovanų. Ventos seniūnė G. Mačiuvienė jubiliatą perjuosė juosta, kurioje išaustas jo amžių įprasminantis įrašas – 100 metų. Gerų, šiltų žodžių Benediktui Borusui tarė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus direktorė L. Nagienė. Visi sveikinusieji garbaus amžiaus žmogui linkėjo dar ilgų metų.
Tą dieną ant gėlėmis nukrauto stalo jau puikavosi ne tik artimųjų, bet ir Ventos neįgaliųjų klubo „Dalia“ ir kitų sveikinimo atvirutės. Senolio pasveikinti atėjo Žerkščių kaimo bendruomenės pirmininkas B. Narmontas. Vieno žmogaus gyvenimo sukaktis dovanojo džiaugsmo daugeliui. Tolstančio laiko šviesią aurą pirmiausiai pasigėrėjo artimieji. Jiems ne tik džiaugsmas – ir šviesus rūpestėlis. Daugiausiai jo tenka dukrai Jadvygai Žilinskienei. Kai prieš dešimtį metų mirė senolio žmona Pranciška, dukra Jadvyga iš Ventos miesto persikėlė gyventi į tėvų namus ir ėmėsi globoti tėvuką. Kaip ji sakė, laikas neapkarto. Tiesiog dovanojo progą atsidėkoti gimdytojams.
Benediktas Borusas vedė sulaukęs 26-erių. Jo išrinktoji Pranciška buvo dešimčia metų jaunesnė – tiktai 16. Gražiai sutardami, rūpindamiesi ir auklėdami dukras, jiedu santuokoje išgyveno per 60 metų. Po bendro gyvenimo deimantinės sukakties Pranciška netrukus staiga išėjo amžinojo poilsio. Benediktas iki šiol priekaištauja likimui: „Kodėl mane paliko?“… Po žmonos mirties, artėdamas prie 100 metų slenksčio, Benediktas vis dažniau ėmė ilgėtis Avižlių, kaimo, kuriame prabėgo 60 jo gyvenimo metų. Kartais čiupteli dukros Jadvygos ranką ir taria: “Einam namo.“ „Čia mūsų namai, tėtukai, kur eisim?“- atsako dukra. „Ne čia, Avižliuose“ ,- paaiškina tėvukas. Prie namo auga kadagys, kurį tėvukas pasodino, kai persikėlė iš Avižlių. Kadagys praaugo obelis, netgi seną namuką. Jis tarsi liudija, kaip senolis pergyveno savo bendraamžius ir savo laiką.
B. Boruso namus aplankiusiems svečiams artimieji paatviravo, kad senolis visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, tačiau kasdien rasdavo valandėlę laiko popiečio poilsiui. Tiesiog prisnūsdavo valandėlę menką. Kaip gyveno, taip ir 100 metų sukaktį sutiko prašydamas „pusmarškonės“ košės, o pietums – sriubos. Kai anūkus pašaukė tarnauti į armiją, senolis kiekvieno iš jų išleistuvėms pagamino alaus. Ir sutiktuvėms. Ir vestuvėms. O štai savo jubiliejaus dieną, sėdęs prie vaišių stalo, truktelėjo nebe alaus, o šampano… Visą gyvenimą Benediktas Borusas mėgo dainą, ir per savo šimtmetį užtraukė „Marš marš, kareivėli“. Visą ilgą gyvenimo kelią jį lydėjo dainos ir giesmės. Toji žvali nuotaika ir buvo jo sveikatos „užtaisas“.
Autorės nuotraukoje: Savivaldybės meras V. Mitrofanovas, Ventos seniūnė G. Mačiuvienė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus direktorė L. Nagienė su Žerkščių šimtamečiu B. Borusu.
