Turmanto dešimtmečio šventėje
Nuvykusi į Turmanto mietelio dešimtąją šventę jaučiausi šiek tiek sutrikusi, kai į ją susirinkę žmonės tarpusavyje kalbėjosi rusų, lenkų, baltarusių kalbomis. Klausiausi įtempusi ausis, bene išgirsiu lietuvišką šneką. Dabar galiu drąsiai teigti, jog Turmanto kraštas sunkiai įsivaizduojamas jame nebuvusiam. Čia gyvenančių žmonių daugiakalbystė kelia nemažai klausimų ir savaime imi ieškoti atsakymo, kodėl taip yra.
Miestelio šventė vyko skoningai įrengtoje vietoje prie seniūnijos. Ant pievelės visų dėmesį traukė iš obuolių ir gėlių žiedų išdėliotas Lietuvą vaizduojantis kilimas, kurio pakraštyje didžiausiu obuoliu pažymėtas Turmantas. Dešimtąją miestelio šventę paskelbęs, visus pasveikinęs vietos seniūnas Stanislovas Stankevičius pranešė džiugią žinią, jog kitąmet miestelis švęs 230 metų sukaktį. Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kunigas Miroslav Anuškevič trimis kalbomis pasveikino ir Dievo palaimos palinkėjo parapijiečiams, kraštiečiams bei svečiams. Gražių linkėjimų bei sveikinimų išsakė ir Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius, LR Seimo nario A.Dumbravos padėjėja Regina Račkauskienė, Zarasų miesto seniūnė Olga Podolskienė, rajono tarybos nariai Daiva Kelečienė, Rimantas Jurevičius, Rimvydas Podolskis. Pastarasis, kaip jau įprasta, šventės dalyvius pavaišino ledais.
Gražiai skambėjo vietos kultūros namų ansamblio „Sidabro gija“, Dianos ir Valerijaus bei kitų saviveiklininkų atliekamos dainos. Susižavėjimą kėlė Lietuvos šimtmečiui skirta šimto tautiniais rūbais pasidabinusių molinių lėlių paroda. Lėles nulipdė ir „aprengė“ Turmanto pagrindinės mokyklos mokiniai, vadovaujami mokytojų Natalijos Oginskienės ir Giedrės Mičiūnienės. Nepakartojama tai, kad kiekvienai lėlei skirtas gražiai su jos atvaizdu atspausdintas atvirukas-sveikinimas.
Šventės dalyviai nekantraudami laukė istorinės medžiagos „Nežinomas Turmantas“ pristatymo. Net dvidešimt trijuose skoningai apipavidalintuose stenduose talpinami vėlgi tų dviejų entuziasčių mokytojų N. Oginskienės ir G. Mičiūnienės surinkti dokumentai, senos nuotraukos, žmonių pasakojimai apie Turmanto miestelio istoriją. „Lietuvos šimtmečiui planavome surinkti šimtą nuotraukų apie Turmanto miestelį bei jo žmones. Ši misija buvo įvykdyta. Tačiau kilo noras tuo neapsiriboti ir darbą tęsti toliau. Iš tiesų mes radome labai nemažai. Mūsų surinkta medžiaga į šiuos 23 (vatmano dydžio) lapus netelpa. Dar turime daug nuotraukų, dokumentų albumų“, – pasakojo G. Mičiūnienė.
Mokytojos savo istorinį pasakojimą apie surinktą medžiagą pradėjo nuo padėkų tiems žmonėms, kurie suteikė realios informacijos, nukreipė teisingu keliu. „Paieška buvo tikrai sunki. Informacijos apie Turmantą jūs nerasite niekur. Ją rinkdamos apklausėme daug žmonių, ieškojome faktų dviejuose Vilniaus ir Utenos archyvuose. Žinias rinkome kruopelę po kruopelės, lašelį po lašelio. Tam prireikė labai daug laiko, jėgų, darbo bei lėšų“, – prisipažįsta mokytoja Giedrė.
Mokytojų surinkta medžiaga suskirstyta keliais etapais. Pirmasis miestelio istorijoje – karinės Rusijos imperijos laikotarpis, prasidėjęs l795 metais. Turmantas tada priklausė Kauno gubernijai. Tikslių duomenų, iš kur kilęs Turmanto pavadinimas, nėra. Tiesa, 1789 m. buvo minimas Turmanto dvaras. Teigiama, kad dvaro savininkai buvę Turai. Nutiesus geležinkelio traktą Peterburgas–Varšuva pirmoji stotelė buvo pavadinta Novo Aleksandrovsk. O kadangi taip vadinosi netoli esantis miestas – ji tapo Turmont. Bet miestelis pradėjo kurtis vėliau, kai buvo žmonėms buvo išnuomojama žemė ir joje leista statyti gyvenamąjį namą ir tvartą.
Apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusias kovas puikiai liudija iki šių dienų išlikę statiniai: apkasai, bunkeriai, kapinės, net požeminė karo ligoninė. Apie Lietuvos nepriklausomybės kovas byloja stenduose talpinamos nuotraukos, darytos 1920–1939 metais. Archyvuose rastuose dokumentuose – tuo laikotarpiu miestelyje buvo keturios gatvės, pastatyta bažnyčia ir sentikių maldos namai, buvo motorinis malūnas, kultūros klubas. Iki 1939 m. čia buvo lenkų okupacija, kariuomenė. Ilgai buvo teigiama, kad mokykla Turmante gyvavo nuo 1927 metų, tačiau medžiagos rinkėjoms pavyko rasti mokslo pažymėjimą ir metais anksčiau darytą nuotrauką, kurioje matyti, jog mokykloje buvo keturiasdešimt trys mokiniai. Mokomasi buvo lenkų kalba.
Labai liūdnai nuteikia stende „Turmanto žydai“ talpinama istorinė medžiaga. Antrojo pasaulinio karo metu mietelyje gyveno apie 250 žydų. Jie turėjo penkias parduotuves, įvairias dirbtuvėles. Prasidėjus žydų naikinimui buvo nužudyti beveik 200 asmenų. Turmante liko tuščių namų, kuriuose buvo apgyvendintos iš kitur atvykusios šeimos.
Mokytojoms pateikiant surinktą istorinę medžiagą pristatymą smarkiai lijo, blyksčiojo žaibai, kiek išgalėdama trankėsi perkūnija. Visa laimė, labai brangūs stendai stovėjo palapinėje „Matyt, Dievulis taip užtvirtino mūsų darbą ir surinktus faktus“, – juokavo mokytojos. Jos prašė žmonių ir toliau padėti renkant medžiagą apie Turmanto miestelį. Už atliktą svarbų darbą mokytojoms G. Mičiūnienei ir N. Oginskienei Turmanto seniūnas S. Stankevičius įteikė padėkas. Žinoma, tai tik dalelė atpildo už tokį didelį, kruopštų ir labai svarbų darbą ne tik šiai, bet ir ateities kartoms.
