Tvari miškininkystė Lietuvoje – ateities projektas ar šių dienų būtinybė?

Viešojoje erdvėje netrūksta diskusijų apie Lietuvos miškų ateitį – kiek jų yra iškertama ir kas yra atsakingas už tinkamą priežiūrą. Ir tik nedaugelis žino, kokiais pasaulyje pripažintais standartais vadovaujasi atsakingas verslas ir ką apie miško likimą gali sužinoti pirkėjas, ant pakuotės matydamas tvarios miškininkystės FSC^® ženklą?

Specialistai pastebi, kad verslo sąmoningumas auga ir pirmenybė vis dažniau teikiama žaliavai iš sertifikuotų miškų. Nepaisant to, privačių miškų savininkus vis dar reikia raginti, kartu siūlant ir papildomas lengvatas, prisijungti prie atsakingos miškininkystės šalininkų.

Kas yra tvari miškininkystė?

Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto docentas, dr. Marius Kavaliauskas sako, kad esminis tvarios miškininkystės principas yra racionalus miško išteklių naudojimas, derinant ekologines, socialines ir ekonomines miško funkcijas. Taip siekiama išsaugoti miškus ir užtikrinti, kad ateityje tos funkcijos taptų dar efektyvesnės. 

„Kaip ūkininkaujama privačiuose miškuose, priklauso nuo savininko tikslų. Duomenys rodo, kad ūkinei veiklai šiuo metu yra naudojami tik apie 50 proc. (įskaitant skirtus privatizavimui) visų privačių miškų. Didžiausia aktyvių privataus miško savininkų dalis priskiriama ūkininko stiliui – kuomet pagaminta mediena naudojama asmeninėms reikmėms. Tuo tarpu intensyvią miškininkystę vykdo beveik ketvirtadalis privataus miško savininkų, kurie siekia stabilių pajamų“, – sako dr. M. Kavaliauskas.

Docentas taip pat pabrėžia, kad visais šiais atvejais vadovaujamasi miškotvarkos projektais, o iškirstą  mišką svarbu ne tik tinkamai atkurti, bet ir puoselėti augantį, nes nuo to priklauso būsimo miško kokybė.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Lietuvoje miškai užima trečdalį šalies ploto – 33,5 proc. teritorijos. Siekdama palaikyti miškingumą, Vyriausybė tvirtina metinę miškų kirtimo normą – jau ilgą laiką ji yra kiek didesnė nei 7 mln. kubinių metrų žaliavinės medienos. Ši riba nėra peržengiama, tačiau tik teisingai atlikus miško kirtimo darbus, o vėliau medžius atsodinus, galima išsaugoti mišką.

Pripažįsta Pasaulio gamtos fondas

Siekiant pažaboti neatsakingus ir nelegalius miškų kirtimus bei skatinti verslininkus atsakingai naudoti gamtos išteklius, buvo sukurta iki šiol labiausiai pasaulyje paplitusi FSC^® miškų sertifikavimo sistema. Šiuo metu tai yra vienintelė sistema, kurią pripažįsta tokios pasaulinės aplinkosaugos organizacijos, kaip Pasaulio gamtos fondas (angl. World Wildlife Fund, WWF).

Pasak Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktoriaus Raimundo Beinorto, FSC^® ženklas, esantis ant medienos produktų, patvirtina, kad medžiai, iš kurių jie pagaminti, vėliau buvo atsodinti. „Šis sertifikatas patvirtina, kad miškai naudojami ir tvarkomi remiantis tvarios miškininkystės principais: išsaugoma miškų biologinė įvairovė, užkertamas kelias nelegaliems kirtimams, tausojama dirvos paklotė, didinama socialinė miško savininkų atsakomybė“, – sako jis.

2018 metų „Forest Stewardship Council^®“ duomenimis, Lietuvoje yra išduoti 46 FSC^® miškų tvarkymo sertifikatai, apimantys daugiau nei 1 mln. ha miškų plotą. Šiuo metu pagal šią sistemą yra sertifikuoti visi valstybiniai miškai Lietuvoje, tačiau didžioji dalis privačių miškų valdų šio sertifikato vis dar neturi.

Poreikis auga

Remiantis „Forest Stewardship Council^®“ duomenimis, Lietuvoje kasmet didėja sertifikuotų miškų plotai. 2015 metais sertifikuotų miškų plotas Lietuvoje siekė 1 073 221 ha,  2016 metų pradžioje 1 083 4844 ha, o praėjusių metų pradžioje  – 1 089 532 ha miško ploto.

Pasak R. Beinorto, artėjame prie to, kai medienos produktus gaminančios įmonės rinksis tik tinkamai tvarkomuose miškuose paruoštą žaliavą, kuri atitinka FSC^® reikalavimus. Tačiau nesertifikuotų miškų ateitis vis dar miglota, galima tik svarstyti, kokią įtaką jiems padarys nuolat augantis sertifikuotos medienos poreikis.

„Įmonėms, perkančioms medieną, FSC^® sertifikatas jau šiandien dažnai tampa lemiamu apsisprendimu renkantis tiekėją. Tokia situacija gerokai apsunkins sąlygas parduoti nesertifikuotą medieną. Todėl miškų savininkams svarbu ne tik atsakingai tvarkyti savo miškus, bet ir įrodyti žaliavos kilmę. Vienas iš būdų tai padaryti – sertifikuoti savo mišką. Tai ypač aktualu siekiant medieną eksportuoti į kitas šalis“, – prognozuoja R. Beinortas.

Sparčiai augantį sertifikuotos medienos poreikį pastebi ir VšĮ „Darnūs miškai“ direktorė Jovita Urbikaitė. Pasak jos, savo miškus sertifikavę privataus miško savininkai turi kur kas palankesnes sąlygas realizuoti medieną. Taip pat – platesnes galimybes medieną parduoti už geresnę kainą. Jau šiandien dalis įmonių rąstams iš sertifikuotų miškų taiko kainos priedus.

Išeitis – sertifikavimas grupėmis

Privatūs miškai Lietuvoje užima 848,8 tūkst. ha plotą, o privataus miško savininkai vidutiniškai turi 3,4 ha miško. Skaičiuojama, kad norint atskirai sertifikuoti tokią smulkią valdą, finansiškai gali atsieti kelis kartus daugiau nei stambiems miško valdytojams. Įsitikinę, kad sertifikavimas pareikalaus didelių išlaidų, mažų plotų savininkai dažnai nesiryžta šiam procesui, tačiau J. Urbikaitė teigia, kad miškų sertifikavimas grupėmis kaštus ženkliai sumažina.

„Sertifikavimui reikalingi kaštai yra pasidalinami su kitais grupės nariais, priklausomai nuo valdomo miško ploto. Todėl dažnu atveju tai yra pigesnė alternatyva nei siekti atskiro miškų tvarkymo sertifikato. Be to, atsakingai į miškų išteklius žiūrinčios medienos apdirbimo įmonės, siekdamos paspartinti sertifikavimo procesus, šiuo metu dengia daugiau nei du trečdalius grupės patiriamų kaštų“, – sako J. Urbikaitė.

Svarbu paminėti, kad grupės administratorius nuo miško savininkų pečių nuima ir didžiąją dalį su sertifikavimu susijusios administracinės naštos. Jungtis į grupę bendram sertifikatui gauti gali visi miško savininkai, nepriklausomai nuo to, kaip intensyviai ūkininkauja savo miškuose ar kokį miško plotą valdo.