Ūkį ir grožį kuria kartu
Lankydami ūkininkus, pirmiausia visada domėdavomės ūkio reikalais, tačiau atvažiavę į Rimos ir Virginijaus Rimkų sodybą atokiame Simėnų kaimo pakraštyje ir pamatę išpuoselėtą aplinką apie gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, pokalbį pradėjome apie įsikūrimo pradžią šioje ramioje vietoje, netoli Pelos upelio ir piliakalnio.
Mamos brolis Virginijui paliko mažą namelį, nedidelius ūkinius pastatus ir gerą akmeninį rūsį. Dabar sodyba ir jos aplinka neatpažįstamai pasikeitusi. Sutuoktiniai didelę dalį statybos ir apdailos darbų atliko patys, nes stigo pinigų.
Ūkininkauti Rimkai pradėjo nuo trijų karvių, bet palaipsniui ūkis didėjo. Buvo metas, kai šeima užsiėmė ir kiaulininkyste. Tvartuose kriuksėjo net 60 kiaulių. Jų Rimkai atsisakė prieš penkerius metus. Šiandien nebepeni nei vienos kiaulės net savo reikmėms ir užsiima tik galvijininkyste. Šiam tikslui buvo pertvarkyti tvartai.
Ūkis išaugo nuo 3 iki 34 melžiamų karvių. Iš viso šiuo metu laikoma iki 100 galvijų. Anksčiau tekdavo ir pasilikti visą prieauglį, ir pirkti papildomų veršelių. Šiandien ūkininkai patys parduoda savo veršiukus.
Prieš trejus metus modernizavus fermas, rankinio darbo Rimkų ūkyje beveik neliko. Jau šį mėnesį planuojama įsirengti pieno melžimo liniją, tad darbai dar supaprastės. Pieną šeima parduoda „Vilkyškių pieninei“, kuri moka po 17 Eur ct už kg. Pienovežis atvažiuoja vieną kartą per parą. Ūkininkavimo pradžioje pieną parduodavo vietiniam supirkėjui.
Karvės ir šių metų prieauglis ganosi visai šalia namų, 12 ha ploto ganyklose. Po 3 mėnesių jos bus išgintos ganytis jau į už 3 km esančias pievas.
Galvijai papildomai šeriami savais kombinuotais pašarais, nes ūkininkai augina apie 9 ha grūdinių kultūrų, o baltyminių priedų pašarams perka. Pasiteiravus, kuris iš trijų vaikų – Edgaras, Andžela, Eimantas – norėtų po kiek laiko perimti tėvų ūkį, tėvai sako, kad nebent jauniausias Eimantas rimtai mąsto apie šį kelią. Tiesa, Eimantui dar tik 13 metų, bet vaikinas netingi keltis ankstų rytą ir tėvams padėti ūkio darbuose. Rima džiaugiasi rimtais sūnaus ketinimais. Eimantas ne tik vardus karvutėms duoda, bet atsimena, kuris veršiukas kurios karvutės.
Paklausus apie ūkio plėtrą, Rimkai sako, kad neplanuoja plėstis, nes pieno ir galvijų kainos neprognozuojamos. O pokalbiui krypstant į pabaigą, vėl atsigręžiam į sodybos aplinką. Klausiame, iš kur šeimininkai dar randa jėgų po darbų ūkyje ravėti, sodinti medelius, krūmelius, gėles…
„Abu su vyru sergame dekoratyvinių augalų „liga“, – juokauja Rima. – Turguje, mugėje ar medelyne išvydę dar nematytą augalą, būtinai jį nusiperkame. Tik po to abu svarstome, kurioje sodybos vietoje jį pasodinti“.
Persikėlus į dėdės ūkį, jame buvo senas vaismedžių sodas, augo daržovės ir bulvės. Iš miško ateidavo šernų ir po pat langais esančias bulves išknisdavo. Pamažu šalia sodybos buvęs daržas ir sodas virto gėlynais, alpinariumais, veja… Vienas alpinariumas prie ūkinio pastato, pasak Rimos, suformuotas su konkrečiu tikslu. Į kiemą įvažiuodamos mašinos vis nuvažinėdavo vejos kampą. Kad to nebevyktų, Rima sukūrė akmenų ir gėlių „kalnelį“. Jį galvijų pirkti atvykęs „Utenos mėsos“ vadybininkas Edmundas kaip mat pastebėjo. „Kam tau papildomas darbas, ravėjimas, juk nuošalioje sodyboje šio grožio niekas nemato“, – nusistebėjo jis. Rima pastarajam juokaudama atsakė, kad jeigu pastebėjo jis – stengtasi ne veltui.
Rima pasigailėjo, kad ne laiku apsilankėme jų sodyboje, mat pavasarinės gėlės jau nužydėjusios, o vasarinės dar nepražydusios. Tačiau tvarkinga ūkininkų sodybos aplinka ir taip džiugina kiekvieno čia apsilankančiojo akis.
