Ukrainiečiams – apie senąsias lietuvių joustų gamybos technologijas
Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos” slėnyje, „Design Library” patalpose, įvyko pirmasis Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje programos projekto „Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje (UNIETHNOTEX)” susitikimas, kurio metu Lietuvos ir Ukrainos mokslininkai susipažino su senosiomis joustų gamybos technologijomis.
Pranešimus apie Lietuvos ir Ukrainos juostas, jų technologinius ir meninius subtilumus skaitė projekto vadovė Lietuvoje KTU docentė Eglė Kumpikaitė ir projekto vadovė Ukrainoje prof. habil. dr. Olena Nykorak. Su joustų gamybos technologijomis padėjo susipažinti liaudies meistrės Vilija Ratautienė, Danutė Tamošaitienė ir Birutė Račkaitienė.
Juostos Lietuvoje yra viena svarbiausių tautinio kostiumo dalių. Jos susijusios su daugeliu lietuvių liaudies ritualų ir papročių. Juostos buvo dovanojamos įvairių apeigų metu – per piršlybas, vestuves, krikštynas ir pan.
„Jos lydėdavo žmogų nuo pat gimimo, kuomet ką tik gimęs kūdikis buvo suvystomas plačia berašte juosta, iki mirties, kai plačiomis ilgomis juostomis karstas būdavo nuleidžiamas į amžino poilsio vietą“, – pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus etnologė Erika Nenartavičiūtė.
Juostos Lietuvoje – net septynių rūšių
Pasak E. Kumpikaitės, lietuvių juostos buvo labai įvairios – visoje Lietuvoje jų buvo 7 rūšys, austos skirtingomis audimo technikomis: vytinės, pintinės, beraštės, kaišytinės, megztinės, austinės, rinktinės juostos. Vytinės juostos – pačios seniausios. Jos vejamos suvėrus metmenų siūlus į kvadratines plokšteles su keturiomis skylutėmis kampuose.
Nuo siūlų suvėrimo į plokšteles tvarkos ir plokštelių padėties gaunamas atitinkamas vytinės juostos raštas. Pintinės juostos būdingos Aukštaitijos regionui. Jos pinamos tik iš metmenų siūlų, perpinant juos tarpusavyje. Beraščių arba ripsinių joustų raštas – pats paprasčiausias. Tai – juostelės ir slanksteliai, kurių išsidėstymas priklauso nuo įvairiaspalvių metmenų eiliškumo. Šiomis juostomis dažnai buvo vystomi kūdikiai.
Kaišytinėmis juostomis ryšėjo Dzūkijos moterys. Šios juostos yra vienpusės, t. y. turi gerąją ir blogąją puses. Jos austos įvairiaspalviais kaišytiniais raštais. Megztinės juostos buvo mezgamos virbalais arba neriamos vąšeliu skirtingų spalvų stulpeliais. Jomis dažniausiai buvo sujuosiami viršutiniai šilti drabužiai. Austinės juostos paprastai buvo audžiamos dimine audimo technika. Jos nebuvo labai paplitusios. „Tačiau populiariausios visuose Lietuvos regionuose ir įvairiausiais raštais pasižyminčios buvo rinktinės juostos”, – tvirtina E. Kumpikaitė.
Medžiagos ir kompozicijos
Dr. Daiva Milašienė teigia, kad rinktinės juostos Lietuvoje paplitusios plačiausiai, ypač Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Jų raštas sudaromas iš papildomų vilnonių rašto metmenų, o ataudams ir fono metmenims naudojami balinti lininiai ar medvilniniai siūlai.
Dauguma suvalkietiškų juostų austos iš labai aukštos kokybės, plonai suverptų verpalų. XIX a. juostų dugnas dažniausiai medvilninis, raštas – iš putlios, kokybiškos pirktinės vilnos, vadinamos skaistgija. XX a. pradžios juostos austos iš storesnių medvilninių ar lininių siūlų, naminės vilnos.
Kalbėdama apie juostų kompoziciją, KTU Mechanikos ir inžinerijos fakulteto inžinierė Žaneta Rukuižienė pasakoja, kad juostos kraštas glaudžiasi prie centrinės dallies, kuri yra sudėtingiausia. Vidutinio pločio (3-5 cm) juostų centrinės dalies ir krašto santykis yra 1:5, plačių (6-9 cm) – 1:6. Kraštuose dažniausiai drobiniu pynimu įaudžiami spalvoti memenys, nors pasitaiko ir rinktine technika išrinktų kraštų, ypač Suvalkijoje.
„Kraštuose dažniausiai drobiniu pynimu įaudžiami spalvoti metmenys”, – teigia D. Milašienė.
Pasak jos, dažniausiai juostos pagrindinė dalis aprėminama nelabai plačiais (iki 0,5 cm) krašteliais. Aukštaitijos siaurų juostelių kraštai labai siauri – vos 1-2 siūlai. Dzūkijoje, Žemaitijoje pasitaiko juostų su platesniais nei 0,5 cm kraštais (įaudžiami 3-5 spalvų siūlai išilginėmis juostelėmis ar slankstelių raštu).
Kai kuriose Suvalkijos juostose krašte išrenkami nesudėtingo ornamento rašteliai. Kai kuriose suvalkiečių ir žemaičių juostose centrinė dalis ir kraštai išdėstomi trimis beveik vienodo pločio juostomis. Kraštelis visada glaudžiasi prie pagrindinio rašto, o tuščio fono lauko tarp jų nėra.
Anot Ž. Rukuižienės, vidutinio pločio juostos visuose regionuose puošiamos įaustais kutais, šalia ataudo įterpiant 3-7 pluoštelius įvairiaspalvių siūlų. Siauros aukštaitiškos juostelės paprastai būna be įaustų kutų – paliekami tik 2-3 cm metmenų galai.
Mažojoje Lietuvoje juostos buvo audžiamos ilgos, vyniojamos į kamuolius ir karpomos reikiamo ilgio. Jose kutų nebūdavo. Suvalkijos juostų kutai labai puošnūs, dažnai šalia siūlų įaudžiami tiek vienspalviai, tiek margi ir languoti skudurėliai.
Juostų ornamentai – labai įvairūs
E. Nenartavičiūtė ir E. Kumpikaitė pasakoja, kad juostose naudoti ornamentai labia įvairūs: augaliniai (lelija, ąžuolo lapai, dobiliukai, roželės, eglutės, katpėdėlės ir kt.), gyvūniniai (balandžiai, žirgų galvos ir kt.), mitologiniai (stilizuotos žvaigždės, saulė, mėnulis ir kt.), geometriniai (patys archaiškiausi), kurie dar skiriami į uždaruosius (rombas, trikampis, kvadratas, stačiakampis, daugiakampis) ir atviruosius (įvairios linijos, kryputės, įvijos, kryželiai).
Motyvai būna abstraktūs ir konkretūs simboliai. Vyrauja dangaus kūnų simboliai, dažniausiai saulės – kryželiai, žvaigždutės. Dažnai pasitaiko šešiakampė segmentinė žvaigždė rombe, atitinkanti visai Europai būdingą saulės simbolį – šešiakampę žvaigždę apskritime. Saulės kelio dinamiką perteikia įvija ir kryžminis saulės spindulys.
Augalinis ornamentas paplinta vėlesnėse juostose. Dažnai pasitaiko žiedo, pumpuro motyvas, labai stilizuotas „gyvybės medis”. Žvaigždės perauga į žiedus, kryputės, trikampėliai, rombeliai pavirsta lapeliais, koteliais.
