Už partizaninės spaudos platinimą – dešimt metų Vorkutos lagerio
Tikėtina, kad Vytautas Voveris-Pantera iš Bakaloriškių kaimo liko gyvas tik nelemto atsitiktinumo dėka. Vlado Voverio ir Veronikos Kleinotaitės-Voverienės vyresnysis sūnus negavo galimybės išeiti į mišką ir galimai taip išvengė ankstyvos mirties. Jį, dar nesulaukusį aštuonioliktojo gimtadienio ir pradėjusį mokslus priešpaskutinėje gimnazijos klasėje Aukštadvaryje, iš geografijos pamokos išsivedė enkavedistai. Vėliau – ir šešis kitus gimnazistus. Dzūkijos kaimas Bakaloriškės į istoriją įėjo ne tik kaip partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo gimtinė, bet ir kraštas, kuriame dauguma šeimų palaikė ir rėmė partizanus bei priešinosi atėjūnams kaip sugebėjo.
Partizanų rėmėjų sąrašai – stribų rankose
90-metis pašnekovas prisiminė, kad veikė Bakaloriškėse toks Milašiaus kooperatyvas, dar kitaip, kaimo parduotuvė, su juo ryšius palaikė partizanai. Stribai nieko apie tai nenutuokė ir jo vadovo neįtarė. Bet kooperatyve buvo nustatytas trūkumas. Atliekant kratas darbuotojų namuose paimti visi rasti dokumentai, tarp jų buvo partizanų ryšininkų sąrašas su vardais, pavardėmis ir slapyvardžiais. Taip viskas ir išaiškėjo.
Nelemtas atsitiktinumas pakeitė visos Voverių šeimos gyvenimą. Vytauto tėvas Vladas tik buvo paleidžiamas iš Onuškio kalėjimo po tardymų ir vėl gaudavo raginimą atvykti į kvotą. Nepraėjus nė metams, 1948 metų gegužę, Vladas ir Veronika Voveriai drauge su vyriausiąja neįgalia dukra Zofija (23 metų) ir jauniausiuoju sūnum Jonu Algirdu (13 metų) buvo ištremti ir atsidūrė Krasnojarsko krašte, Kuturčino gyvenvietėje. Į Lietuvą jie sugrįš tik 1962 metais. Dukros Stasės (15 metų), tuo metu besimokiusios Aukštadvaryje, stribai neieškojo, paauglė jų nedomino. Tačiau be reikalo. Apie metus klajojusi iš vienų namų į kitus, ji pagaliau rado svetingą pastogę ir netrukus pasekė brolio Vytauto pėdomis – tapo partizanų ryšininke. Buvo sugauta ir teista, gavo 10 metų lagerio ir 5 tremties, po Stalino mirties, politiniam klimatui atšilus, atsipirko mažesne bausme. Po to be leidimo grįžo į Lietuvą ir šiaip ne taip po trejų metų slapstymosi, radusi sukalbamų vojenkomato (karinio komisariato) darbuotojų, legalizavosi ir prisiregistravo. Tuomet kartu su tėvais ir brolio Jono Algio šeima, neįgalia seserimi Zofija įsikūrė Lentvaryje, kartu pasistatė namą. Senatvėje šiuose namuose vietos rasis ir mūsų herojui – Vytautui Voveriui. Bet apie tai vėliau.
Po okupantų padu
Kokias vertybines nuostatas suformavo savo vaikams Voveriai, jei net du jų ryžosi paskelbti karą okupantams, klausiu pašnekovo. Ponas Vytautas sako, kad jo tėvai nebuvo kuo nors ypatingi. Pagal valdomos žemės plotą – vidutiniokai, pagal darbštumą, be abejonės, – darbo nebijantys. Bet esą tai galima pasakyti kone apie kiekvieną to meto ūkininko šeimą. Tėtis Vladas iš kitų Bakaloriškių vyrų išsiskyrė nebent pažangiu mąstymu, ypatingu autoritetu tarp kaimynų. Buvo pasistatęs erdvų namą, kurio vienoje pusėje įkurdino pradžios mokyklą. Tai buvo draugiška šeima, visuomeniška, socialiai aktyvi.
Lyginame du okupantus – vokiečius ir rusus. Pašnekovas sako tiesiai: okupantas – ne draugas, bet rusų elgesys lietuvius atgrasė labiau. Pastarųjų antpuoliai baigdavosi turto naikinimu, deginimu, dažnai ir žudynėmis. Visa jėga tai patyrė ir Bakaloriškių kaimas. Pirmasis jų „užėjimas“ – 1941 metais. Apie 1943 metus prisistatė ir vokiečiai, o raudonuosius išstūmė į netoli esantį mišką. Žinia, išstūmė ne amžiams. Raudonarmiečiai grįžo ir tapo dar žiauresni.
1943 metais Vytauto tėvų namuose įsikūrė vokiečių vadovybės štabas. Pašnekovas sako, kad šie okupantai turėjo bent kiek padorumo, gerbė privačią nuosavybę. Tarkime, vakare jie lošia kortomis, o Voverių vaikus už nedidelius pinigėlius paprašo apšviesti balanomis kortų stalą. Arba pasiunčia vaikus parnešti iš kaimo kiaušinių, kai Voverių namuose šie išsibaigia, sumokėdami ne tik už gėrybes, bet ir už paslaugą. Vis šiokia tokia „kompensacija“ šeimoms, kad nelaisvėje gyvena. Vokiečiai lietuviams net patikėjo ginklus. Dienomis nuo rusų antpuolių save ir vietinius saugojo patys, o naktimis neprieštaravo, kad vietiniai burtųsi į savisaugos būrius, ginkluotųsi. Tokiam būriui priklausė ir Vytauto tėtis Vladas. Beveik kiekviena Bakaloriškių šeima delegavo į būrį bent po vieną jauną, tvirtą vyrą. Nepriklausomai nuo to, Bakaloriškės buvo sudegintos, nemažai kaimo gyventojų sušaudyta. Būriui šeimų, tarp jų ir Voverių, teko kurtis iš naujo.
Pašnekovas iki šiol su vienintele gyva seserimi Stase vis dar pasvarsto, kaip taip galėjo būti, kad užkariautojas vokietis pasiūlė okupuotajam kraustytis ūkininkauti į jo žemes, ketino perrašyti nuosavybę. Bet taip buvo. Ir tai jie aiškina pirmiausia imponuojančia tėčio asmenybe. Ramus ir solidus, protingas ir įžvalgus, iškalbus, bet mažakalbis – toks buvo Vladas Voveris. Vokiškai nekalbėjo, bet mokėjo rusiškai ir lenkiškai. Lenkų kalba juodu su štabo viršininku vokiečiu ir bendravo. Pastarasis esą tuomet jau buvo šioje žemėje našlaitis ir, būdamas realistas, neturėjo nė mažiausios vilties grįžti iš karo gyvas. Puoselėjo svajonę, kad jam priklausančias žemes, besidriekiančias už Berlyno tolyn nuo Lietuvos, po jo mirties kas nors dirbtų. Be abejo, Vytauto tėvas šio pasiūlymo diplomatiškai atsisakė. Gimtoji žemė jam buvo brangiausia iš visų. Tik jis nežinojo, kad ją dirbti liko neilgai.
Partizanai – buvę moksladraugiai ir kaimynai
Pašnekovas tik šypsosi klausinėjamas apie ryšius su partizanais. Nėra tikras, kad čia tinka žodis „ryšiai“. Tiesiog dalis kaimynų, buvusių moksladraugių pasitraukė į mišką. Kai vakaro prieblandoje grįžtančius iš ganyklų ar laukų sustabdydavo toks pažįstamas, pokalbis sukosi tikrai ne apie orą. Buvo keičiamasi šviežiausiomis naujienomis, svarstomi pagalbos variantai.
Daugiausia kontaktų jaunasis Vytautas turėjo su partizanu Jonu Jankausku-Šermukšniu, su kuriuo mokėsi Valkininkuose. Kai mūsų pašnekovas mokslus tęsti išvyko į Aukštadvarį, bendravimas nenutrūko. V. Voveris ir dar šeši jo paskatinti bendraklasiai Bakaloriškėse ir Aukštadvaryje apsiėmė spausdinti mašinėle tekstus ir platinti partizaninę spaudą bei rinko informaciją apie rusų armijos judėjimą, planuojamus stribų antpuolius, teikė kitas vertingas žinias. Pašnekovas prisimena du laikraščius – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ ir Dainavos apygardos štabo leidinį „Laisvės varpas“, nors esą jų buvo trys. Laikraščius partizanų talkininkai klijavo prie vietinių įstaigų, Aukštadvaryje veikusių mokyklų. Pašnekovas iki šiol apgailestauja dėl vieno – jo pagalba dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nespėjo įgauti pagreičio.
Vorkuta: 11-os mėnesių naktis, tuščias pilvas ir skausminga vienatvė
Pirmoji V. Voverio kankinimų stotelė – Trakų kalėjimas. Ten jaunuolis buvo apie tris mėnesius, vėliau pervežtas į Vilnių, Lukiškių kalėjimą. Į kailį gavo kaip reikiant, Dievui dėkoja, kad neliko neįgalus. Kankino ir kitaip. Prikūrena krosnį ir už plaukų nuvelka prie įkaitusios sienos, o vandens neduoda. Ribojo maistą. Tardymai vykdavo naktimis, o dienomis sargybiniai saugodavo, kad kaliniai neprisėstų ir neužsnūstų. Jo gimnazijos draugams saugumas atseikėjo po septynerius metus, jam „įpaišė“ dešimt. Išsiaiškino, kad jis buvo svarbiausias. Visą tardymo laiką buvo stengiamasi iškvosti, su kuo V. Voveris bendravo. Beje, su bendramoksliais Vytautas daugiau niekada nesusitiks. Jie kalės kitur. 1947 metais V. Voveris-Pantera bus išsiųstas į Vorkutą, vietą, kurią pokario istorijos metraštininkai vadina „tautų elito trėmimų vieta“. Ir toks pavadinimais prigijo tikrai ne dėl ten sudarytų gerų kalinimo sąlygų.
Apie 3–4 mėnesius Vytautas praleido 8-ojoje šachtoje kartu su batavikais (kriminaliniais nusikaltėliais). Čia vaikinukas sutiko kitą politinį kalinį – Gustą ar Gustaitį. Abu kovingi, dar nepalaužtos dvasios. Kaipmat surezgė planą – bėgs. Tačiau lengva pasakyti, juk tai – tundra. Apie 11 mėnesių ten trunka naktis. Auga tik žemaūgiai berželiai, žolės, per vasaros mėnesį geba sukrauti ir išskleisti žiedus gėlės, bet amžinas įšalas niekada neatitirpsta. Kaip kelyje į laisvę reikės pramisti? O nuteistųjų pilvai ir taip tušti. Maitino dukart per dieną – prieš leidžiantis į šachtą ir grįžus. Ryte – 200 ar 300 g duonos, vakare – skysta balandų sriuba, sūdytos pašvinkusios žuvies ir nedidelis duonos gabalėliai. Jei pavyko įvykdyti dienos normą ar ją viršyti, dar galėjai tikėtis košės, o pasikėlus iš šachtos, prie vartų, dar ir ruginės tešlos blyno, vadinamo skambiai pyrog. Bet iš pradžių papildomą davinį pelnyti pasitaikydavo retai, įgusti vykdyti normas reikėjo laiko, prisimena pašnekovas. Tad vienąkart kalinių pilvus skriaudė sovietų sistema, o antrąkart skrandžius apgauti bandė jie patys. Nepaisydami gurgiančio pilvo ir silpstančių jėgų, džiovino duonos kriaukšleles. Tačiau batavikai – ne broliai. Jei tik pavykdavo užtikti kokių atsargų, jos akimirksniu dingdavo jų žiobtuose. Tad du lietuviai prie tikslo artėjo ir vėl tolo beveik vienodu tempu.
Iš tiesų pabėgimo planui nelemta buvo išsipildyti. Bendramintį atskyrė ir išvežė. Netrukus kitur, į 7-ąją šachtą, perkėlė Vytautą. Joje kalėjo daugybės tautybių žmonės: žydai, ukrainiečiai, rusai. Pasak pašnekovo, čia jau buvo galima tikėtis bent prognozuojamo kalinių elgesio, visi buvo politiniai. Bet vaikinukas pamažu ėmė pasiduoti dvasia.
Jaunam žmogui reikėjo į kažką atsiremti, padrąsinančio žodžio, nors truputėlio žmoniškumo. Viso to nebuvo. Vietoj to – kėlimasis anksti, darbas be poilsio dienų, nežmoniškomis sąlygomis. 60–70 metrų gylyje, kur dirbo V. Voveris, buvo gūdžiai šalta. Stengdamasis dėl sotesnio kąsnio, vaikinukas netausojo jėgų. Kartais mėnesių mėnesius dirbo vienas, kartais buvo suporuojamas. Tačiau pasidalyti skausmu su tokiu pat bėdžium kaip pats nebuvo nei laiko, nei jėgų nelikdavo. Tas pat ir iškeltam į paviršių. Tiesiai iš darbo į valgyklą, ten nuolatinis sekimas, kad kaliniai nesišnabždėtų, o iš ten – iš karto į baraką, kurį tuoj pat užrakindavo, ir miegoti, kad prikauptum jėgų kitai dienai.
Kartais autus nuo kojų tekdavo plėšti jėga, prisimena pasakotojas. Dėl tvyrojusios didelės drėgmės ir šalčio šachtoje jie prišaldavo prie kojų. Per naktį darbiniai drabužiai retai kada išdžiūdavo, tad tekdavo kitądien rengtis šlapiais. Diena dienon nematydamas saulės, niekad nepasisotindamas, sunkiai dirbdamas, nuolat būdamas tik su niūriomis savo mintimis, šachtos gilumoje nuolat žvelgdamas mirčiai į akis, V. Voveris priėmė sprendimą bėgti. Tik šįkart ne į Lietuvą, o iš gyvenimo. Pradėjo ruoštis, kaip po anglies prikrauto vagonėlio ratais pulti taip, kad mirtis ištiktų akimirksniu.
„Amžiną atilsį“ Rusijos žydui
Pastabi žydo Cukermano akis laiku pamatė pasikeitusias vaikinuko nuotaikas ir, kaip paaiškės, pats būdamas dar beviltiškesnėje situacijoje, vyras sugebėjo permesti Vytautui tiltą atgal į nepasiduodančiųjų pasaulį. Jis pažadino užsnūdusią atsakomybę prieš Aukščiausiąjį ir įkalbėjo bet kokiomis aplinkybėmis kautis už išlikimą. Šiandien, gyvenimo saulėlydį leisdamas Lietuvoje, ponas Vytautas neretai mintyse siunčia Amžiną atilsį žmogui, paskatinusiam jį ištverti pragaro siaubą ir sulaukti geresnių laikų.
Cukermanas nebuvo „šiaip“ eilinis politinis kalinys. Kaip V. Voveris vėliau sužinojo, jis priklausė organizacijai, kuri rengėsi nunuodyti Staliną. Deja, sąmokslas buvo atskleistas ir Cukermanas atsidūrė Vorkutoje. Jam buvo skirta 25 metų katorgos bausmė. Pasak pašnekovo, tai prilygo mirties nuosprendžiui. Iš ketvirčio amžiaus katorgos Vorkutoje paprastai niekas negrįždavo nuosavomis kojomis.
Dešimt metų po žeme
V. Voverio darbas buvo paruošti kelią anglies lavai. Jis buvo sprogdintojas. Dėdavo sprogstamąją medžiagą amonitą, kurią pats ir ruošė, prigrūsdavo jos į 30–40 cm ilgio tūteles ir išsprogdindavo uolieną. Paskui dar ir atramomis sutvirtindavo išsprogdintąją vietą, į atsiųstus bėgiais vagonėlius krovė anglį. Pradėjo Vytautas darbą, kai šachtoje anglių prikrautus vagonus traukė arkliai. Jau paskui atsirado vadinamieji elektrovozai. Ir arklidžių nebeliko. Arkliai išsivadavo, o žmonės ir toliau tūnojo šaltyje ir tamsoje. Pašnekovas taikliai pastebi, kad net ir tokiomis aplinkybėmis vieni buvo lygūs, o kiti lygesni. Vorkutoje kalėjo ir vokiečių kareivių. Jų darbas buvo nustatyti anglies klodų vietas, braižyti jų buvimo žemėlapius. Dėl to vokiečiams taip pat reikėjo leistis į šachtas. Tačiau jie niekada to nedarydavo, sėkmingai išsisukdavo. Tūnojo viršuje ir vykdė skaičiavimus. Už juos tą darbą šachtų gelmėse darė Sovietų Sąjungos nelaimėliai.
Žmogus – labai lanksti būtybė. Nepaisydamas labai sunkių sąlygų, V. Voveris pamažu susitaikė ir prisitaikė. Po Stalino mirties žiaurūs sistemos gniaužtai kiek atsileido. Sumažėjo sargybos, tapo laisvesnis judėjimas, barakų durys jau nebuvo rakinamos. Atidirbę pamainą, užuot rinkęsi miegą, vis dažniau kaliniai nukeliaudavo į kituose kaimuose įsikūrusias kalinių gyvenvietes, mezgėsi draugystės. Kaimyniniame barakų kaimelyje Vytautas sutiko ir savo būsimą žmoną Aldoną Gavelytę-Eglę, Alytaus apylinkėse veikusią partizanų ryšininkę. Jai buvo atseikėta 10 metų lagerio.
Krasnojarskas – laikini namai 33 metams
1956 metų pabaigoje, Vytautui atlikus skirtą bausmę, kuri tebuvo maždaug keturiais mėnesiais trumpesnė nei pagal teismo nuosprendį, įsimylėjėliai sumainė žiedus. Pirmasis šeimos „būstas“ – Vorkutos barakas. Jame lietuvių pora neužsibuvo. Skirtingomis kryptimis juos išginė artimųjų ilgesys. Vytautas išvyko pas tėvus į Kuturčiną, o Aldutė patraukė į Lietuvą.
Susitiks jaunavedžių pora jau Krasnojarske, maždaug po dviejų mėnesių. Čia jie apsistos visam bendram laikui. 1957 metų pabaigoje jiems gims vienturtis sūnus Vytautas jaunesnysis.
Pirmiausia Aldona ir Vytautas prisiglaudė „ant kampo“ pas Krasnojarske jau įsikūrusį lietuvį. Netrukus Vytautas pradėjo mokytis technikume ir dirbti medžio remonto įmonėje. Tai taps jam darboviete visam gyvenimui. Beje, ir žmonai. Aldona įsidarbins ledų gamybos įmonėje ir ten pasiliks iki pensijos. Abu kils karjeros laiptais ir į pensiją išeis tapę vidurinės grandies vadovais – Vytautas skyriaus vadovu, o Aldona – cecho viršininke.
Vytautas sakosi Krasnojarske sunkiai pritapęs. Iš pradžių – betonuotojas, paskui – stalius, meistras, darbų vykdytojas, dar vėliau – skyriaus viršininkas. Palengva, išskyrus pirmuosius kelis vargo metus, lietuvis kils pareigose ir gyvens materialiai vis geriau. Juk tokių specialistų kaip V. Voveris poreikis visada didelis esant įvairioms santvarkoms. „Galvijų kanopas buvome priversti valgyti tik kokius septynerius pirmuosius gyvenimo metus“, – atvirai sako pašnekovas ir prisipažįsta žinąs, kad lietuviai tuo metu vertėsi iš kur kas kuklesnių pajamų (jo atlyginimas siekė ir 1000, o paskui ir 2000 rublių). Jis, kaip geras specialistas, visur buvo sutinkamas išskėstomis rankomis – apšokinėjamas ir parduotuvėse, ir restoranuose. Net kilo pavojus pasiduoti velnio lašų vilionėms.
Vytauto įmonė atliko visokius darbus, pradedant butų, namų, sodo namelių ir baigiant cerkvių remontais. Beje, dėl pastarojo objekto Vytautas vos neatsidūrė kalėjime. Jo brigadai, be kitų darbų, teko ir auksuoti cerkvės kuorus. Bijodamas vagysčių, kurių tuo metu tikrai netrūko, savaitgaliams Vytautas skirtas aukso atsargas, anot jo, lakštus, panašius į popieriaus lapus, pasiimdavo į namus. Kartą kažkas įskundė ir savaitgalį darbo vietoje buvo atliktas patikrinimas. Iš karto pasigesta aukso, Vytautas sulaikytas. Brigada apie tikrąją padėtį žinojo, todėl už savo mylimą viršininką stojo mūru. Tad viskas baigėsi gerai.
Kitas dalykas – dvasiniai, tautiniai dalykai. Krasnojarske apsistoję tremtiniai lietuviai ir, žinoma, Voveriai, iš visų jėgų kūrė savo mažąją Lietuvą. Savaitgaliais vieni pas kitus keliavo nesibodėdami įveikti milijoninio miesto atstumus (iš pradžių esą milijono gyventojų gal ir nebuvo, toks jis tapo pastaruoju metu – N. K.), kad galėtų pasimėgauti lietuviška šneka ir pasidalyti prisiminimais, kartu numalšinti tėvynės, į kurią užkirstas kelias, ilgesį.
Vienturtis sūnus – gydytojas pagal pašaukimą
1957 metais gimusį savo vienturtį Vytautą jaunesnįjį netrukus tėvai atidavė senelių, Vytauto tėvų, globai. Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad jo tėvai jau buvo spėję susikurti pakenčiamą gyvenimą, o jo jaunai šeimai tai dar tik teks padaryti. Tėvai savo atžalą lankė kas mėnesį. Keliaudavo arba traukiniu, arba vadinamuoju kukurūzniku. Jei pasirinkdavo pirmąjį variantą, tai beveik parą traukiniu puškuodavo iki Kojaus (Partizanskoje r.). Iš ten vietiniai traktoriumi nubogindavo netoli reikiamos vietos, tik mažumėlę belikdavo keliauti pėstute. Pasiryžę skristi kukurūzniku, tikslą pasiekdavo greičiau, bet dažniausiai „išgręžtais viduriais“ ir leisdavosi šioms oro transporto priemonėms specialiai įrengtame Chabaidako oro uoste, o paskui vėl ieškodavo vietinių pagalbos kelionei žeme. Nelengva ta kelionė, nes reikėdavo apvažiuoti serpentinais ypač aukštą Kuturčino kalną. Tačiau už visus sunkumus buvo didesnis tėviškos ilgesys.
Vytukas pas tėvus grįš tik atėjus laikui sėsti į mokyklos suolą, kai jaunieji Voveriai jau bus prakutę. O seneliai jam visada bus antrieji tėvai. Kai jie persikraustys į Tėvynę, jis bent dalį kiekvienų vasaros atostogų leis Lietuvoje pas juos. Jo kelio galas čia bus net studijų metais. Beje, šias viešnages atidžiai stebės sovietų saugumas. Kartais lankysis, grasins užuominomis ir atvirai, terorizuos.
Sakoma, kad tėvai į savo vaikus perkelia neišsipildžiusias savo viltis. Jei taip, Vytautas jaunesnysis jas pateisino su kaupu. Jis yra baigęs Krasnojarsko medicinos institutą, medicinos mokslų daktaras, nusipelnęs Rusijos FR gydytojas kardiologas. Yra išgelbėjęs tūkstančius gyvybių. Baigęs mokslus buvo išsiųstas į Tuvą, ten su žmona, studijų bendramoksle endokrinologe, taip pat mokslų daktare (abu doktorantūrą baigė Maskvoje), ir pasiliko.
Vieta, kur iki 2018 metų dirbo gydytojai Natalija ir Vytautas Voveriai, yra viena šalčiausių gyvenamų planetos vietų. Mano pašnekovas sakosi per radiją girdėjęs, kad čia termometro stulpelis kartais nukrinta iki 60 laipsnių šalčio padalos. Vasarą ten nežmoniškai karšta. Nenuostabu, kad žmonės greitai „susidėvi“, anksti išleidžiami į pensiją. Vytautas jaunesnysis į pensiją išėjo būdamas 55-erių, žmona Natalija – 50 metų. Bet jie profesinę karjerą tęsė, kaip minėta, iki 2018 metų. Abu dirbo daugiausia krašto ligoninėje. Beje, ekstremaliais atvejais Vytautas jaunesnysis būdavo sodinamas į sraigtasparnį ir pagalbos teikti vykdavo į Mongoliją.
Ar reikia taip atitrūkti nuo pagrindinės pasakojimo linijos, turbūt mintyse svarsto ne vienas skaitytojas. Belieka prašyti apsiginkluoti kantrybe. Mat 1989 metais, pasibeldus Nepriklausomybei, tėvai ir sūnaus šeima nusprendė keltis į Lietuvą. Sutikite, svajonės pildosi, ar ne?
Išskėstomis rankomis tremtinių nelaukė
Ne, jos ne visada pildosi. Tėvas pardavė savo butą Krasnojarske ir už tuos pinigus nupirko marčiai Natalijai su dukrele, taip pat Natalijai, būstą Visagine, kad būtų lengviau adaptuotis. Tačiau į pirmąją klasę susiruošusiai anūkei visi be ginčų parinko lietuvišką mokyklą. Kaip sako pašnekovas, rusaitė marti visą gyvenimą labai palaikė savo vyrą. Ji žinojo tragišką jo šeimos istoriją ir buvo paskui jį pasiruošusi sekti į pasaulio kraštą, nesvarbu, kad jo gimtosios kalbos nemokėjo. Vytautas jaunesnysis apsigyveno pas artimuosius Lentvaryje ir pradėjo darbo dairytis Vilniuje. Tikėjosi netrukus parsivežti ir abi savo moteris. Po beveik metus trukusių paieškų jis gavo pusę kardiologo etato Antakalnio poliklinikoje. Žmonai Natalijai nė tiek nepasisekė. Ji darbo nesusirado.
Netrukus jaunieji Voveriai pripažino pralaimėję. Neribotam laikui atsidurti giminaičių kišenėje – išdidaus ir savimi pasitikinčio daktaro tokia perspektyva neviliojo. Juk šis lietuvis nepaprastai sąžiningas. Kyšių neima jokiais pavidalais. Tuo daugybę kartų įsitikinti teko rusams. O kaip iš pusės lietuviško daktaro atlyginimo tuomet būtų pavykę išgyventi čia pirmaisiais Nepriklausomybės metais? Tad jaunieji Voveriai nudūrę nosis patraukė atgal. Ten juos priėmė išskėstomis rankomis, atstatė į pareigas. Bet jų dukra Natalija jau visam „paliko“ rusaitė. Beje, tėčiui, kad neišmokė lietuviškai, ji priekaištauja iki šiol, o seneliui – visi likę giminės. „Kaltas“, – nė kiek nesiginčija ponas Vytautas. Šiandien jau anūkė, pagal profesiją odontologė, su vyru Ivanu, verslininku, augina pirmagimę Sofiją. Šiems žmonėms Lietuva – tik protėvių gimtinė.
Neliko Krasnojarske ir mūsų herojus. Dar kurį laiką išėjęs į pensiją padirbo, bet netrukus užsiėmimą metė. Sunkiai susirgo žmona Aldona, mirtina liga netrukus ir pakirto. Vyras žmonos palaikus parsigabeno į Lietuvą, į jos gimtuosius Rumbonis. Šalia kapinaitėse pasiliko vietos ir sau.
„Grįžtu į Lietuvą… Aš pasiilgau Lietuvos“
O Lentvaryje prasidėjo permainos. Sparčiai tuštėjo Voverių ir Bubelių (sesers Stasės šeimos pavardė) namai. Vienas po kito į Amžinybę iškeliavo brangiausieji: neįgali sesuo Zofija, 102 metus įpusėjusi motina Veronika Voverienė, šiuose namuose prieglobstį radusi jos kiek jaunesnė sesuo Ona Valatkevičienė, jauniausiasis šeimos vaikas Jonas Algis, ponios Stasės vyras Vytautas, tėtis Vladas šį pasaulį jau buvo palikęs gerokai anksčiau.
Ir Stasės Bubelienės sūnus Artūras, gyvenąs Vilniuje, ėmė raginti dėdę kraustytis į Lentvarį – juos abu kartu su motina esą bus paprasčiau lankyti, nes tremtinio būsto, kurį Vytautui skyrė Lietuvos valdžia, išlaikymo kaštai vis didėjo.
Tad dabar 86-erių S. Bubelienė ir 90-metis V. Voveris – du partizanų ryšininkai – po daugybės dešimtmečių ir nelengvų gyvenimų – vėl kartu. Tik nuo vaikų ir anūkų šeimos pastarąjį, deja, ir vėl skiria tūkstančiai kilometrų. Sūnus Vytautas jaunesnysis, baigęs profesinę karjerą ir norėdamas gyventi arčiau dukros Natalijos bei anūkės Sofijos šeimų, iš Tuvos persikraustė į Krasnojarską. Valstybinių sienų kada panorėjęs nekirsi, tad ir vėl tėtis ir senelis dažniausiai aplankomas skambučiais, o tikrais vizitais – tik kai kada.
Senjoras ant savos valdžios už tai, kad atstūmė jo sūnų, nepyksta. Gal kiek ir papyko, bet supranta, kad valdžia ir Lietuva – ne tas pat, be to, ir toks nelengvas laikas buvo, tad kam apsikrauti nepagrįstomis pretenzijomis? Iki šiol domisi politika, išimtinai palaiko dešiniųjų liniją, nepalankiai žiūri į kalbas apie homoseksualų teises ir kitus, jo nuomone, mažareikšmius dalykus, bet vis dėlto mėgaujasi gyvenimu Lietuvoje. Juk išmoko per 90 metų skirti mažus vargus nuo didelių, tikrą skausmą nuo išgalvoto bei suprasti, kad pinigai nėra nei laisvės, nei laimės sinonimas.
Kas rytą drausmingai atlieka asmeninės higienos ritualą, daug laiko leidžia tylomis vienatvėje, dukart per dieną pavalgo. Vyras ne žemas, ne iš smulkiųjų, bet valgo nedaug. Bado dešimtmečiai taip ir nesugebėjo žmogaus paversti pilvo vergu. Tikriausiai kremtasi, kad vienturčio sūnaus šeima nutautėjo, bet garsiai apie tai kalba retai. Kokios kainos likimas užsiprašė, tokią ir teko sumokėti.
