Užsienio architektai kūrė Vilniaus stoties rajono prieigų viziją

Didžiulė, tačiau šiuo metu vilniečiams neprieinama teritorija sostinės Senamiesčio prieigose ruošiama renesansui – planuojama, kad net 42 ha plotas, dabar naudojamas geležinkelių pramonei, ateityje galėtų tapti išskirtiniu miesto rajonu.

Birželį Vilniuje apsilankiusi tarptautinių architektų komanda ieškojo sprendimų, kaip tarp Naujamiesčio ir Naujininkų įsikūrusi industrinė teritorija ateityje galėtų virsti šiuolaikiška, patogia ir miesto žmogaus poreikius atliepiančia erdve. Pasiūlytos vizijos galės tapti atspirties tašku toliau svarstant galimą rajono transformacijos viziją. Sostinės savivaldybės „Lietuvos geležinkelių” (LTG) Grupės ir „Eurocities” kvietimu dvi dienas kūrybinėse dirbtuvėse diskutavę architektūros, urbanistikos ir transporto sričių ekspertai iš Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Belgijos, Čekijos ir Vokietijos, planuodami šią miesto dalį, ne tik siūlė architektūrinius sprendimus, bet ir iškėlė naujo viešojo transporto Vilniuje idėją.

Dirbtuvėse dalyvavę profesionalai teikė siūlymus, kaip maksimaliai išnaudoti teritorijos infrastruktūrinį potencialą, suformuoti pagrindinių ir vidinių gatvių tinklą, transporto mazgus, nustatyti prioritetines pėsčiųjų ir dviratininkų zonas, organizuoti patogų viešųjų erdvių tinklą. Vizijų šiai zonai ieškota atsižvelgiant į sostinės Bendrąjį planą, gatvių standartą, istorinį paveldą ir žaliąsias ambicijas.

„Šiandien Senamiesčio kaimynystėje įsikūrusi perspektyvi teritorija naudojama geležinkelių pramonei, tačiau kartu su „Lietuvos geležinkeliais” svarstome, kaip ši keliasdešimties hektarų zona galėtų būti integruota ir pritaikyta miesto reikmėms, sukuriant visiškai naują, aktyvią miesto dalį. O iš ekspertų sulaukėme palinkėjimo sėkmingai suvaldyti susidariusį 30 metų laiko vakuumą tarp sovietinio planavimo ir vakarietiškos miesto plėtros”, – sakė vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis.

Pasiūlė tramvajaus idėją

Dirbtuvių metu komandos naudojosi bendrovės „Vilniaus planas” sukurtu simuliaciniu urbanistiniu žaidimu ir dėliojo savo urbanistines programas iš miestui būdingų elementų: kvartalas, viešoji erdvė, gatvė, visuomeniniai objektai (mokykla, darželis, konferencijų centras ir kt.)

Planuojant konversijos teritoriją Paryžiaus planavimo instituto urbanistai pasiūlė Vilniui pritaikyti miesto ribose esančią geležinkelio infrastruktūrą gyventojų judumo reikmėms. Miesto traukinio (tramvajaus) koncepcija padėtų sumažinti automobilių transporto srautus Tūkstantmečio gatvėje, o esamas geležinkelio atšakas rytai-vakarai ir šiaurė-pietūs kryptimis būtų galima išnaudoti tarpmiestinių traukinių stotis Vilniuje pritaikant miesto visuomeninio transporto naudojimui. Dirbtuvių dalyvių manymu, tramvajus galėtų tapti alternatyvia susisiekimo priemone Vilniuje, kuriančia vientisą miesto susisiekimo viešuoju transportu grandinę.

Kūrybinėse dirbtuvėse buvo įvertintas ir Vilkpėdės seniūnijos galimas ryšys su geležinkelio stoties bei traukinių remonto depe esančio grįžračio teritorijomis. Sudėtingiausias klausimas specialistams pasirodė jungties tarp Tūkstantmečio g. ir Vilkpėdės kvartalo nebuvimas. Pasiūlyta, kad čia esančias geležinkelio linijas ateityje būtų galima rekonstruoti ir pritaikyti trūkstamos jungties sukūrimui.

Postindustrinis parkas ir žalioji miesto jungtis

Architektų siūlymu, teritorijoje esantys senieji pramoniniai pastatai, tokie kaip istorinis traukinių remonto depas, galėtų būti išsaugoti ir pritaikyti naujoms funkcijoms: čia galėtų įsikurti viešbučiai, biurai, gyvenamosios, komercinės ir visuomeniniai viešosios paskirties pastatai. Kuriama postindustrinio parko idėja, autentišką infrastruktūrą pritaikant šiandieninėms miestiečių reikmėms.

Urbanistai taip pat pasiūlė galimybę sukurti žalią jungtį tarp grįžračio teritorijos ir Burbiškių miško. Tam galėtų būti numatyta nauja pėsčiųjų ir dviratininkų jungtis per bėgius, bei pritaikytas šiuo metu nenaudojamas viadukas virš Tūkstantmečio g. Tuo pačiu aptarta ir gretimų Naujininkų integracija bei „žalio visuomeninių erdvių žiedo” sukūrimas.

Užsienio ekspertai pasidalino įspūdžiu, jog Vilnius atrodo žalias miestas ir kartu pasidžiaugė, kad nepaisant to, planuotojai imasi Žaliosios bangos projekto įgyvendinimo. Tai yra reikšmingas indėlis į tvaraus miesto planavimą, turint omeny, su kokiomis klimato atšilimo ir oro taršos problemomis susidurs ateities miestai. Urbanistai paskatino planuoti nenutrūkstamus žaliuosius-urbanistinius ryšius, jungiančius viešąsias miesto erdves.

Pavyzdys – Diuseldorfo geležinkelio stoties konversija

Nagrinėjant sutartą Vilniaus teritoriją atsižvelgta į Diuseldorfo (Vokietija) geležinkelio stoties teritorijos konversijos pavyzdį. Nuo 1991 m. čia pradėtas pokyčių procesas užtruko net 20 metų: 10 metų skirta planavimui, 10 metų — statybai. Savo problematika šis pavyzdys yra labai panašus į Vilniaus, todėl vokiečių architektų įžvalgos buvo naudingos. Atidavę didžiąją dalį statinių gyvenamajai paskirčiai, vokiečiai pasirūpino tarp jų suplanuoti du didelius parkus, vaikų darželį. Šalia geležinkelio buvo išskirta aukštybinių statinių zona, suplanuotas pylimas garso ir taršos valdymui. Diuseldorfo konversiją įgyvendino trys skirtingi plėtotojai, kuriems uždavinius suformulavo miestas – taip, kaip Vilniuje tai padaryta Paupyje.

Vilniaus miesto savivaldybė dėl šios miesto teritorijos aktyviai tęsia bendradarbiavimą su „Lietuvos geležinkelių” atstovais. Planuojama, kad tai bus Stoties rajono pokyčių projekto „Vilnius Connect” tąsa.