V. Baltraitienė: mažesnis PVM maisto produktams padeda kovoti su šešėliu
Žemės ūkis ir maisto perdirbimas rūpi visiems Lietuvos gyventojams, tad šių sektorių aktualijoms aptarti naujienų portalas Delfi surengė vaizdo konferenciją su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene.
Vienas iš konferencijoje aptartų klausimų – PVM mažinimas. V. Baltraitienė pabrėžė, jos apie šį mokestį jau seniai reikėjo pradėti kalbėti. „Palaikau PVM mažinimo idėją visiems maisto produktams, o ypač – žaliai mėsai. Tai būtų kova su didžiuliu šešėliu, kuris dabar gyvuoja, nes daug mėsos įvežama ir legaliai, ir nelegaliai, ji parduodama turguose, kur PVM nėra. Visos valstybės taiko mažesnį PVM ne tik maisto produktams, kūdikių maistui, bet ir kitoms vaikų prekėms, rūbams. 21 proc. PVM turėtų būti taikomas tik prabangos prekėms. Tikiuosi, kad sumažinus PVM ir kainos parduotuvėse tikrai sumažėtų“, – pabrėžė ministrė V. Baltraitienė.
Atsakydama į klausimą, kodėl Lenkijos maisto produktai pigesni, ministrė V. Baltraitienė pažymėjo, jog ten veikia visai kita ekonomikos sistema. Tai didelė valstybė, kurioje gyvena 10 kartų daugiau gyventojų nei Lietuvoje. Ten daug gaminama, o kuo daugiau perdirbama produktų, tuo jų savikaina mažesnė, daug jų realizuojama vidaus rinkoje, yra didelis vidaus vartojimas, mažiau reikia išvežti. Pamatę, kokios pieno produktų kainos yra Lietuvoje, lenkai pas mus ateina su mažesnėmis pieno produktų kainomis. Prekybininkai, norėdami išsilaikyti konkurencinėje kovoje, mažina kainas, išgyvena iš didelio prekybos masto, o mūsų prekybininkai kai kuriems produktams taiko net 50–60 proc. antkainį.
Ministrės teirautasi, ką daryti smulkiesiems pieno gamintojams, kurie gauna itin mažą supirkimo kainą. V. Baltraitienė pažymėjo, jog daugelį metų Lietuvoje nieko nebuvo padaryta, kad padėtis būtų kontroliuojama. Egzistuoja tarpininkai – fiktyvūs kooperatyvai, kuriuos sudaro 5–6 žmonės, dažniausiai šeimos nariai, kurie lobsta tų mažųjų pieno gamintojų sąskaita, mokėdami jiems dvigubai mažiau nei patys gauna iš perdirbėjų. Ir tik 2015 m. įsigaliojęs vadinamasis Pieno įstatymas leido pamatyti, kokias iš tikrųjų kainas už pieną gauna tarpininkai, kurie patys nieko negamina. „Tai pirmas įstatymas, kuris bent iš dalies reguliuoja pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius ir kontroliuoja visą procesą“, – pabrėžė ministrė. Priėmus šį įstatymą, buvo imtasi ir kito – pakeistas Kooperacijos įstatymas, kuris daugiau nebeleis gyvuoti fiktyviems kooperatyvams.
„Padarysime viską, kad sukontroliuotume tuos tarpininkus, pasitelksime Mokesčių inspekciją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kad tikrintų tuos supirkėjus ir, jeigu jie užsiima neteisėta veikla, būtų uždaryti. Tik priėmę Pieno įstatymą pamatėme tikrąją padėtį. To nebuvo padaryta per visus 25 Nepriklausomybės metus ir tą padarė dabartinė Žemės ūkio ministerijos vadovybė. Tam įstatymui labiausiai priešinasi stambieji pieno gamintojai, bet mes jo tikrai nenaikinsime, kaip šie reikalauja, o tobulinsime, įtraukdami platesnę perdirbėjų atsakomybę, taip pat ir prekybininkus. Tam pritaria ir visi socialiniai partneriai“, – pabrėžė ministrė.
Kitas dalykas, ką turi daryti smulkieji ūkininkai – tai kooperuotis. Kitose ES šalyse visai nerasime pavienių ūkininkų, jie visi priklauso kooperatyvams, kurie superka jų produkciją, teikia paslaugas. Daugelio šalių ūkininkai savo rankose turi ir perdirbimo įmones, taigi jie patys kontroliuoja visą procesą, tuo tarpu Lietuvoje perdirbimo įmones valdo kelios šeimos, jie užima apie 90 proc. visos perdirbimo rinkos. Tas pats yra ir su prekybininkais. Lietuvoje veikia vos keli prekybos centrai, tarp jų maža konkurencija, todėl jie užsideda didelius antkainius.
Į klausimą, kodėl apskritai susiklostė tokia situacija, ministrė V. Baltraitienė paaiškino, jog tai yra pasaulinė krizė, kurią sukėlė Rusijos paskelbtas embargas, kai ten neleido įvežti daugelio produktų. Lietuva buvo viena iš tų šalių, kuri eksportavo daugiausia pieno produktų. Iki tol pieno perdirbėjai nieko nepadarė, kad būtų rastos kitos rinkos, buvo visiškai pasikliaujama vien tik Rusijos rinka, tuo tarpu senosios ES valstybės jau seniai dirba kitų šalių rinkose. Lietuvoje rinkų pradėta ieškoti tiktai krizės metu, jų rasta, tačiau įeiti į jas yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Kalbėdama apie ES ir valstybės paramą pieno gamintojams, ministrė atkreipė dėmesį, kad kokia bebūtų parama, ji turi būti derinama su Europos Komisija, nes mes esame Bendrosios žemės ūkio politikos dalis. Artimiausiu metu į Lietuvą dalyvauti tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt 2016“ atvyksta komisaras Filas Hoganas. „Esame paprašę Komisijos 75 mln. išskirtinės paramos mūsų pieno gamintojų nuostoliams padengti. Kol kas jos negavome, klausimas bus svarstomas balandžio mėn., tačiau jam atvykus į Lietuvą susitiksiu su komisaru dvišaliame susitikime, taip pat susitiksime su komisaru ir visų trijų Baltijos šalių žemės ūkio ministrai, kalbėsime, įrodysime, kad mūsų padėtis yra pati sudėtingiausia, kad mūsų žemės ūkio struktūra yra kitokia nei kitose ES šalyse, kad daugelį metų buvome priklausomi nuo Rusijos rinkos, todėl prašysime išskirtinės paramos“, – kalbėjo V. Baltraitienė.
