V. Mazuronis. Ar verta teikti ES paramą daugiau nei 500 ha žemės turintiems žemvaldžiams?

Teigiama, kad Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramai gauti vienodos galimybės suteikiamos visiems, tačiau statistika parodo visai kitokią situaciją.

Kaip skelbia Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga, didžiąją dalį ES paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai įsisavina stambieji ūkininkai, kurie sudaro tik 3 procentus žemės ūkio veiklos subjektų. Tad pagaliau pasigirdo siūlymų, kurie kardinaliai pakeistų situaciją ir kuriems Darbo partija reiškia vieningą pritarimą.

Dabartinė situacija, kuomet stambieji ūkininkai, turintys daugiau nei 500 hektarų žemės, įsisavina didžiąją dalį ES paramos, nepaliko galimybės investicine parama pasinaudoti bene 100 tūkst. Lietuvoje įregistruotų ūkių. Taigi, siūlymas į ES paramą leisti pretenduoti tik tiems ūkininkams, kurie turi mažiau nei 500 hektarų žemės – sveikintinas. Taip siekiama padėti smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams.

Didžioji dalis stambiųjų žemvaldžių ūkį modernizuoti gali ir be ES paramos. O štai smulkieji ūkininkai be jos išsiverčia sunkiai. Dauguma jų iš savo veiklos nesugeba sukaupti pakankamai kapitalo ir nusipirkti ūkiui reikiamų įrengimų ir taip būti konkurencingais. Tad ar teisinga, kuomet sočiam primoka, o iš vargšo atima? Suteikime ir mažųjų ūkių savininkams galimybę išsilaikyti ir plėstis.

Ir Lietuvos kaime galima dirbti bei užsidirbti, tačiau žmogus žemės kauptuku neišars. Jei norime, kad rajonai atsigautų, o sodybų langai nebūtų užkalti, turime rūpintis smulkiaisiais ūkininkais. Pirmas žingsnis – sudarykime jiems daugiau galimybių pretenduoti į ES paramą.

Šios paramos smulkiesiems ūkininkams reikia ir dėl socialinio veiksnio. Apsidairykime aplink: retą Lietuvos kaimą aplenkė emigracijos banga. Jaunimas išvažiuoja ir apleidžia tėvų ūkį, nes čia nemato perspektyvų. Bene visą žemės ūkiui skirtą ES paramą atiduodant stambiesiems ūkininkams, žmonės pasmerkti skurdui ir gyvenimui su keliais eurais kišenėje. Taigi būtina užtikrinti, kad smulkieji ūkininkai turėtų realią galimybę pasinaudoti ES parama.

Tokiu būdu sumažinsime ir emigraciją. Pamatę, kad Lietuvos kaime yra perspektyvų dirbti ir užsidirbti, jaunimas galbūt pasirinks neapleisti gimtųjų regionų ir dirbti tėvų žemę. Tuomet nereikės dairytis nei į saulėtąją Ispaniją, nei į lietingąją Angliją, nei emigrantų rojumi laikomą Norvegiją, nes ir gimtajame krašte bus galima sau susikurti darbo vietų, užsidirbti ir būti konkurencingais.

Siūlymas ES paramą leisti lengviau įsisavinti smulkiesiems ūkininkams – vienas iš būdų, padėsiančių atgaivinti kaimus ir neleisiančių jiems ištuštėti. Dabar į regionus žmonės nebegrįžta, nes nebeturi motyvacijos čia dirbti, o tiksliau – vargti. Nematydami sąlygų kaimuose, žmonės neretai pasirenka vieną iš dviejų galimybių – emigruoti arba skandintis alkoholyje. Tad nebūkime tie, kurie užkals paskutinės kaime esančios sodybos langus.