Vadaktuose iškilmingai pradėti lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus (Henryk Sienkiewicz) 100-ųjų mirties metinių minėjimo renginiai
Atidengta rašytojo H. Senkevičiaus atminimo lenta, prisiminta bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, pasodintas ąžuolynas – taip prasidėjo Vadaktuose (Radviliškio r.) tris dienas truksiantys lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus (Henryk Sienkiewicz) 100-ųjų mirties metinių minėjimo renginiai.
Iš Varšuvos ir Seinų krašto į Vadaktų kraštą atvyko 46 lenkų, kultūros ir meno veikėjų, rašytojo H. Senkevičiaus kūrybos tyrinėtojų delegacija. Juos pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kazimieras Augulis. „2016 metai paskelbti rašytojo H. Senkevičiaus metais, tad džiaugiuosi turėdamas galimybę pasveikinti visus tame krašte, kuriame gyveno jo romano „Tvanas“ herojai. Tai – galimybė atverti rašytojo gyvenimo puslapius ir dar labiau susieti dvi šalia gyvenančias tautas“, – sakė jis.
Šv. Mišias šia iškilminga proga Vadaktų Šv. Agotos bažnyčioje aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Po mišių vyskupas E. Bartulis, mero pavaduotojas K. Augulis ir lenkų delegacijos vadovas Janas Sklodovskis atidengė atminimo lentą, skirtą H. Senkevičiaus paliktiems pėdsakams Vadaktų krašte įamžinti.
Janas Sklodovskis, Varšuvos universiteto humanitarinių mokslų daktaras, istorikas, daug metų mynė takais, kuriais vaikščiojo H. Senkevičiaus romano „Tvanas“ herojai. „2016-tieji Lenkijoje paskelbti didžio lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus metais. Šia proga, pagerbiant šią iškilią asmenybę, sukurtas maršrutas norintiems aplankyti vietas, aprašytas garsiojoje trilogijoje „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „ Ponas Volodyjevskis“. Rašytojas Panevėžio rajone esančiame Bistrampolio dvare, kuris priklausė jo giminaičiams, rinko medžiagą šiai trilogijai. Antrojoje trilogijos dalyje aprašyti Vadaktai, Sidabravas (Radviliškio rajonas), Rodai ir Mitriūnai (Panevėžio rajonas). Mano atstovaujami Seinų krašto istorinių paminklų apsaugos draugija ir fondas „Parama lenkams užsienyje“ šiandien šiose vietose organizuoja renginius, skirtus pagerbti rašytojo atminimą ir parodyti lenkų turistams tas vietas, kurios aprašytos jo romane „Tvanas“, – sakė daktaras Janas Sklodovskis.
Jis tikisi, kad po šių renginių Sidabravo krašte atsiras ženklų, menančių H. Senkevičių. „Manau, kad H. Senkevičiaus kūrybos gerbėjai ir tyrinėtojai nepraleis progos ir apsilankys Vadaktuose, Pociūnėliuose, Mitriūnuose ir kitose vietose, kuriose gyveno didžio lenkų rašytojo aprašyti herojai“, – sakė jis.
Vadaktuose lietuvių ir lenkų atstovai padėjo gėlių prie paminklo Vytautui Didžiajam. Šis paminklas išsaugotas vadaktiškių per Antrąjį pasaulinį karą, mena 500 metų Vytauto Didžiojo mirties metinių paminėjimą (pastatytas 1930-aisiais).
Iškilmingai, skambant Šeduvos gimnazijos pučiamųjų orkestro atliekamiems maršams, prie Vadaktų pramogų ir šokių salės pasodinta 100 ąžuolų parkas. „Ąžuolas – karališkas medis. Sodindami šį parką, tarsi priliečiame prie istorijos ir prie ateities. Po šimto metų mūsų vaikai, žiūrėdami į šį ąžuolyną prisimins ne tik mus, bet ir tai, kokia proga šis ąžuolynas buvo pasodintas. Tai – ir H. Senkevičiaus atminimas, ir Lietuvos ir Lenkijos draugystės įamžinimas, ir šviesuolių, gyvenusių šiame krašte, pagerbimas“, – sakė J. Sklodovskis.
Taip parsidėjo trijų dienų, kurios skirtos Henriko Senkevičiaus kūrybos apžvalgai, programa. Kviečiame visus susidomėjusius į kitus renginius. Rugsėjo 19–21 d. lenkų ir lietuvių filologai, Henriko Senkevičiaus kūrybinio palikimo tyrinėtojai mokslinėje konferencijoje skaitys pranešimus apie šio iškilaus rašytojo darbus, Vadaktų bažnyčios sienoje bus įmūryta atminimo lenta, skirta H. Senkevičiui, bus aplankytos kapinės prie Vadaktų Šv. Agotos bažnyčios, pasodinta 100 ąžuolų. Kultūrinėje programoje numatyta lenkų ir lietuvių poezijos skaitymai, pianisto Andrzejaus Pileckio rečitalis, Sidabravo seniūnijos ir svečių kolektyvų meno programa.
Rugsėjo 21 dieną renginio dalyviai keliaus istoriniais H. Sienkiewicziaus keliais ir aplankys Pociūnėlius, Mitriūnus, Rodus, Upytę, Paberžę ir ten esantį 1863 m. sukilimo muziejų.
Henrikas Senkevičius – tai pirmasis lenkas ir šeštasis rašytojas, tapęs Nobelio premijos laureatu (premija jam įteikta 1905). Henriko Senkevičiaus istorinio romano „Tvanas“ (dukart išleistas lietuvių kalba: 1900 bei 1936–38 m.) veiksmo laikotarpis – XVII a. kovų su švedais metas, o jo pagrindinis siužetas glaudžiai susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovėmis, ypač su Liauda.
Liauda – istorinis regionas, įsikūręs šiaurinėje pusėje nuo Kauno, apsuptas Nemuno, Neries ir Dubysos upių. Pavadinimas kildinamas iš per patį regiono vidurį tekančios upelės Liaudės (Nevėžio dešinysis intakas) pavadinimo.
Jau XIV a. šiuose regionuose įkurdindavo bajorus, kurie turėtų ginti gyventojus nuo kryžiuočių, vėliau, po Liublino unijos, vietinė bajorija gaudavo karaliaus apdovanojimus už karinius nuopelnus. Po kiek laiko ten kūrėsi „apylinkės“, t.y. smulkiosios bajorijos dvarų grupės, kuriose apsigyvendavo šlovinga Liaudos bajorija. Abiejų Tautų Respublikoje Liauda buvo glaudžiai susijusi su tuometinės valstybės įvykiais, o vėliau – su laikotarpiu po trijų ATR pasidalijimų (ypač su 1830 ir 1863 m. sukilimais). Vietinių dvarų ir juose gyvenusių giminių istorija, išlikusios bažnyčios ir kapinės liudija apie tuometinius kultūrinius santykius.
Šio regiono šiaurės-vakarų dalis, priklausanti istorinei Žemaitijai – tai „mažoji Liauda“, dar kitaip vadinama „Sienkiewiczowska“ (Senkevičiaus), nes būtent ten vyksta „Tvano“ veiksmas. Tai – ir tikroviškas, ir kartu literatūrinis kraštas.
Tarp plačių pievų, nepaisant retesnių nei kadaise miškų, iki šiol galime rasti tas pačias „Senkevičiaus“ vietoves: Kėdainius, Panevėžį, Upytę, Bilevičių žemes: Biliūnus, Liubičių, Mitriūnus ir Vadaktus, kuriuose „Tvano“ autorius „įkurdino“ Olenką Bilevičiūtę, ar senus dvarus – Drąseikius, Mariezus, Mazgius, Pociūnėlius, Valmančius, kuriuose panašiai kaip romano puslapiuose gyvena Butrimai, Domaševičiai, Goštautai.
