Vaida Pranarauskaitė: Kaip pakeisti valdžios sprendimus: reali demokratija

Ir Europos Sąjungos dokumentuose, ir Lietuvoje veikiančių politinių partijų programose pažymimas siekis kurti demokratišką, socialiai teisingą valstybę, telkti pilietinę visuomenę.

Ar analizuoti, svarstyti ir paveikti Europos Komisijos, LRVyriausybės sprendimus – misija įmanoma?

Pažvelkime į faktus.

2021 m. lapkričio mėn. LRVyriausybė paprašė Europos Komisijos 678,78 mln. eurų Sanglaudos politikos fondų lėšų, skirtų Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui, perkelti Sostinės regionui. Prisiminkime, kad ES statistikos vertinimo kontekste Lietuva yra padalinta į 2 regionus, kurie reikšmingai skiriasi savo socialine-ekonomine raida: Sostinės, t. y. Vilniaus apskrities, bei Vidurio ir vakarų Lietuvos. Tad, kitaip tariant, LR Vyriausybė paprašė Europos Komisijos leidimo atimti iš vargingiau gyvenančios Lietuvos ES paramos pinigus ir juos atiduoti geriau gyvenančiai Sostinei.

Ar šis Vyriausybės sprendimas prisideda prie teisingos valstybės kūrimo? Ekonomikos lygio skirtumas tarp abiejų regionų milžiniškas: Sostinės regione BVP vienam gyventojui jau viršijo ES vidurkį (sudaro 117 proc.), o kitur BVP siekia tik 65 proc. ES vidurkio. Tad kam labiau reikia investicijų?

Europos Parlamente yra Peticijų komitetas, kuriam 2022 m. sausio 15 d. inicijavau ir pateikiau mano bei kitų Lietuvos piliečių pasirašytą peticiją. Peticijoje prašėme užkirsti kelią Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono gyventojus diskriminuojančiam lėšų perkėlimui bei įpareigoti atsakingas ES institucijas užtikrinti, kad ES teisės aktuose numatytos Sanglaudos politikos fondų lėšų naudojimo taisyklės būtų taikomos vadovaujantis protingumo, solidarumo, efektyvumo ir veiksmingumo kriterijais.”

Europos Komisijos komisarei Elisai Ferreirai (Elisa Ferreira), atsakingai už sanglaudą ir reformas, adresuotame laiške kartu su peticija pateikėme svarius argumentus ir duomenis. Pavyzdžiui: tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam Sostinės regiono gyventojui, siekia daugiau nei 16 tūkst. eurų, o Vidurio ir vakarų Lietuvos regione – nesiekia net 5 tūkst. eurų. Šis rodiklis yra prasčiausias Tauragės apskrityje – čia gyventojui tenka vos 838 eurų investicijų. Taigi, BVP, investicijų ir kiti rodikliai (pavyzdžiui, skurdo rizikos lygis, gyventojų skaičiaus kitimas) rodo, kad lėšos, gautos iš ES fondų, yra gyvybiškai būtinos Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono (Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kt.) ekonominei ir socialinei pažangai ir patrauklumui didinti.

Prie iniciatyvos aktyviai prisidėjo EP narys Bronis Ropė bei jo komanda Lietuvoje, vadovaujama Rūtos Bičiuvienės.

Prasidėjo intensyvios derybos tarp Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės. Tai atskleidžia vasario 17 d. gautas laiškas, kuriame rašoma: „… Komisija, atsakydama Lietuvos valdžios institucijoms, pabrėžė, kad reikia vengti tolesnio skirtumų tarp Lietuvos regionų didinimo ir reikia užtikrinti labiau subalansuotą ir poli-centrinį visos šalies vystymąsi. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečius iššūkius, susijusius su vidaus regionų skirtumais ir migracijos krize, būtų galima apsvarstyti galimybę skirti ribotą papildomą finansavimą Sostinės regionui.”

Galiausiai, balandžio 26 d gavau Komisarės atsakymą, kad EK su Lietuvos Vyriausybe pasiekė kompromisą: į Sostinės regioną bus perkelta tik 363,88 mln. eurų, o 314,9 mln. eurų liks Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui. Ar galime šį pasiekimą laikyti laimėjimu? Manau, kad taip, nes mūsų bendromis pastangomis atkovoti beveik 315 mln. eurų liks ten, kur ir priklauso – vargingiau gyvenančių Lietuvos regionų žmonėms, jų gerbūviui gerinti.

Elisa Ferreira, paklausta apie Lietuvos piliečių ir europarlamentaro Bronio Ropės iniciatyvą, atsakė: „Mes labai rimtai priimame visas pastabas ir pasiūlymus, kuriuos gauname. Jie patvirtino, kad pirminis Vyriausybės pasiūlymas turi būti kažkaip sušvelnintas. Tai mes labai nuodugniai aptarėme ir tikiuosi, kad galutinis susitarimas tenkina abi puses – tai yra dialogo ir visų išklausymo esmė.”

Šios peticijos istorija – realus demokratiško sprendimo ir piliečių įsitraukimo į ES teisėkūros procesą pavyzdys, kai sprendimus lemia argumentai ir sutarimas, bet ne „buldozerinė“ galia, grindžiama balsų skaičiavimu. Negalime demokratija vadinti situacijos, kai 51 proc. balsuojančių nusprendžia savaip, paneigdami likusiųjų 49 proc. poreikius ir lūkesčius.

O dabar prisiminkime, kaip vyksta biudžeto svarstymas ar įstatymų projektų priėmimas LR Seime, kai į opozicijos pasiūlymus įprasta reaguoti trumpai: „nepriimta“.

Tad ar pasimokysime demokratijos iš Briuselio?